Kartais noriu būti maža mergaite, kuri dar nežinojo, kad mano lėlių barbių kūnai buvo seksistinis moters kūno iškraipymas, o apie tapimą princesėmis svajoja tik emancipacijos bijančios neišsilavinusios tinginės. Tačiau jei visą savaitę stengiuosi išlaikyti savo proto aštrumą vietoje feisbuko srautų rinkdamasi BBC žinias ir žiūrėdama rimtus dokumentinius filmus rimtomis temomis, tai sekmadienis yra ta diena, kai norisi meilės istorijų su laiminga pabaiga ar bent jau gražių aktorių, į kuriuos bežiūrint būtų galima nieko negalvoti ir tiesiog svajingai dūsauti.
Nėra geresnio pateisinimo princų ir princesių temai nei istorinis kontekstas. O jei dar filmo siužetas grįstas pripažintu literatūriniu kūriniu, tai staiga iš banalybės jis tampa tiesiog privalomu pamatyti. Būtent toks man pasirodė britų režisieriaus Asif Kapadia kurtas „Ali ir Nino“, kuriame lyg tapyti paveikslai atgyja garsiausia Azerbaidžano meilės istorija. Ali – Azerbaidžano princas, musulmonas iš pirmo žvilgsnio įsimylėjęs gražuolę Nino, krikščionę Gruzijos princesę. Kaip jau galima nuspėti, dėl skirtingų religijų jų meilei nuo pat pradžių nepritaria abiejų tėvai. O pridėjus dar pavydų geriausią Ali draugą ir politines intrigas, jau turime meilės istoriją, kuriai lemta susidurti su daugybe dramatiškų kliūčių.
Prabangios vakarienės, intelektualūs pokalbiai, Šachrazados pasakas primenantys arabiški kambariai. Ali puikiai joja ant žirgo, dalyvauja politiniuose debatuose, kurių metu jo personažas, visai netipiškai to meto vyriškumo supratimui, pranoksta savo laiką ir pasisako prieš dalyvavimą kare. Jo progresyvų įvaizdį sustiprina ir scena pas Nino tėvus užstalėje: būdamas musulmonas Ali neatsisako paragauti gruziniško vyno, taip parodydamas nesantis fanatiškai religingas ir dargi gerbiantis, besistengiantis suprasti kitos kultūros papročius.
Madingiausi XX a. antrojo dešimtmečio aprėdai čia mainosi su prabangiais gruziniškais tautiniais kostiumais, kuomet retro stiliumi nukirpti princesės plaukai pridengiami tradiciniais vualiais. Tačiau Nani šioje istorijoje tenka ne vien vyrą puošiančios gražuolės vaidmuo. Netikėtomis aplinkybėmis žlugus įsimylėjėlių planams ji imasi to laikmečio moterims nebūdingos, šokiruojančios iniciatyvos: ignoruoja vietos papročius, neplaklūsta tėvų valiai ir gyvenimą ima į savo rankas. Nino iškeliauja paskui Ali į kalnus, šitaip versdama žiūrovą abejoti, kodėl Ali pats nesiėmė iniciatyvos? Tačiau žinant, kad filmas grįstas literatūros kūriniu, galima nujausti, kad kai kurios romano vietos knygoje išjaustos giliau nei tai matyti ekrane. Be to, Nino ryžtas ir narsa pačiai keliaujant paskui savo meilę suteikia moteriškos lyties herojėms dažnai taip trūkstamos emancipacijos.
Turbūt filosofiškiausios ir saldžiausios šios meilės istorijos akimirkos – tai kadrai, filmuoti kalnuose, akis lepinantys ne tik erotiškomis meilės scenomis kalnų trobelėje bet ir suvokimu, kad paprastas gyvenimas meilėje gali atnešti daugiau džiaugsmo ir prasmės nei prabangūs rūmai ir titulai. Tačiau laimei nelemta tęstis amžinai. Regioną užklumpa karas, nuo meilės istorijos netikėtai nukreipiantis dėmesį į Azerbaidžiano demokratines ambicijas ir sunkią kovą už nepriklausomybę.
Vyrai, paaukoję savo gyvybes už politinius idealus. Moterys, iš rūmų damų virtusios karo lauko slaugėmis. Turtinga krašto istorija trypiama bolševikų batais. Kažkur tolimuose Persijos rūmuose įkalinta princesė, prižiūrima eunucho, siūlančio nuskusti visus jos kūno plaukus… Paprasta, jaudinanti istorija, praturtina egzotiškais prieskoniais, galutinai įprasminta istorinio konteksto. Po šio filmo tikrai norėsis ką nors pagūglinti apie Azerbaidžaną, o gal net artimiau susipažinti su šalies literatūra ir papročiais.