Dabar jau joks veiksmo filmas neapsieina be automobilių lenktynių, kurios kaskart filmuojamos vis išradingiau: tokios scenos įprastai montuojamos taip, kad patogioje kėdėje kino centre sėdinčiam žiūrovui susidarytų absoliuti dalyvavimo iliuzija, o greito važiavimo baimę ir su tuo susijusį pavojų galima būtų patirti beveik fiziškai. Žinome net populiarią franšizę „Greiti ir įsiutę“ (Fast and Furious): šiemet pasitinkant vasarą pasirodys jau devintasis filmas, kuris turėtų dar sykį patvirtinti, kad visus siužeto nelygumus ir dramaturginius nelogiškumus vėl užmaskuos kvapą gniaužiančios beprotiškų lenktynių scenos. Pasaulyje yra milijonai tokio kino fanų, kurie paprastai panašius filmus vadina talpiu ir madingu žodeliu “vežantis”.
Tik bežiūrint šį ir kitus smarkiai reklamuojamus amerikiečių filmus į galvą lenda ta pati įkyri mintis: ”Kodėl jų autoriai mano, kad jeigu filme yra daug specialiųjų efektų, tai nieko kito jau nebereikia?” Anksčiau scenarijui buvo skiriamas kur kas didesnis dėmesys.
Populiarus aktorius, tvirtomis rankomis laikantis vairą, kine pasirodo vis dažniau. Tokie personažai net gali konkuruoti su tradiciniais amerikietiškų vesternų herojais – tvirtai į žirgo balną įaugusiais amerikiečių kaubojais. Ir tai suprantama. Laukinių vakarų romantika dabar būdinga tik nedidelę paklausą turintiems filmams, užtai kietas bičas, atliekantis mirtinai pavojingus kaskadinius numerius automobilyje, seniai tapo žiūrovų mylimu šiuolaikinės mitologijos herojumi. Lygiai taip pat „Formulės-1“ lenktynių reportažai prie TV ekranų sutelkia milžinišką auditoriją.
Filmų kūrėjai tokios aukso gyslos, aišku, negali ignoruoti. Todėl patogiai progai pasitaikius už sportinių bolidų vairo sodina pirmojo ryškumo žvaigždes – Tomą Cruise‘ą („Griaustinio dienos“, 1991) ar Sylvesterį Stallonę („Lenktynininkas, 2001). Abu jie vaidino išgalvotus lenktynininkus. O štai komiksų apie skandinavų griaustinio dievą Torą išpopuliarintas australas Chrisas Hemsworthas ir jo jaunasis kolega vokietis Danielis Brühlis sportinėje dramoje „Lenktynės“ (Rush, 2013) vaidina garsiausius aštuntojo dešimtmečio „Formulės-1“ lenktynininkus Jamesą Huntą ir Nikį Laudą, 1976-aisiais konkuravusius dėl pasaulio čempiono titulo.
Tokie filmai, dažnai primenantys išsamų reportažą iš panašių varžybų, jau neįsivaizduojami be privalomų ir labai svarbių elementų – pasiruošimą varžyboms iliustruojančios ilgokos ekspozicijos, daugiatūkstantinės gerbėjų minios tribūnose gausmo, nustelbiančio riaumojančių sportinių automobilių garsus trasoje, dramatizmo pikus ženklinančių viražų ir neišvengiamų bolidų skrydžių į užribį.
Psichologijai tokiuose filmuose vietos paprastai lieka nedaug. Gerai, jei punktyru nužymimi pagrindinių herojų charakteriai, nes visų profesinė motyvacija ta pati – nugalėti bet kokia kaina. Iš daugelio tokio tipo filmų galėčiau išskirti nedidelį filmų sąrašėlį, kuriame (dažniausiai puikiai vaidinančių aktorių dėka) už bolido matome ne stereotipinį greičio fanatiką, o gyvą žmogų, kuriam nesvetimas ir fizinis skausmas, ir psichologiniai lūžiai, ir dramatiški pergyvenimai.
Pamenu, kaip būdamas paauglys beveik vienu metu po kelis kartus kino teatruose žiūrėjau amerikiečių „Didįjį prizą“ (Grand Prix, 1966, rež. Johnas Frankenheimeris) bei prancūzų režisieriaus Claude‘o Leloucho „Vyrą ir moterį“ (1966). Pirmasis buvo beveik tris valandas trunkanti tarptautinių autolenktynių panorama su dramatiškais intarpais apie sportininkų asmeninį gyvenimus ir puikiais aktoriais (Jamesu Garneriu, Yves’u Montand’u ir kt.), o antrasis – klasikinė melodrama su meistriškai nufilmuotomis “Formulės 1” tipo lenktynėmis (Jeano Louis Trintignant‘o herojus buvo autolenktynininkas). Abu filmus vienijo dar ir modernus tiems laikams filmavimo būdas, kai kino kameros buvo tvirtinamos ant pačių bolidų, kad žiūrovas galėtų maksimaliai identifikuotis su pačiais lenktynininkais.
Dabar tokie filmavimo metodai seniai tapę elementariais, o siužetus apie scenaristų išgalvotus lenktynininkus vis dažniau keičia tikrų greičio asų istorijos. Vieną jų pasakoja keturiems Oskarams nominuotas filmas, lietuviškai pavadintas „Le Manas’66: Plento karaliai“, nors originalus pavadinimas „Ford v. Ferrari“ ir gerokai lakoniškesnis, ir, svarbiausia, tiksliai perteikia pagrindinį siužeto konfliktą, tapusį filmo varomąja jėga. Nes filmas skirtas „amžiaus dvikovai“, kai automobilių lenktynėse varžėsi du autogigantai – „Ford“ ir „Ferrari“.
Užsimezgė šitas konfliktas septintajame dešimtmetyje. Net šešerius metus iš eilės, nuo 1960-ųjų, Le Mano trasoje „Ferrari“ bolidai buvo nenugalimi. Tai negalėjo neužgauti Henry Fordo imperijos vadovų ambicijų, seniai pripratusių prie lyderystės automobilių pramonėje. Pradžioje amerikiečiai pabandė situaciją spręsti, kaip tai įpratę daryti stambūs kapitalistai arba mafijozai – tiesiog nusipirkti konkurentų verslą. Tačiau europiečiai tokiu „pasiūlymu, kurio neįmanoma atsisakyti“ nesusiviliojo, mat į turtingus JAV monopolistus žvelgė ne tiek su pavydu, kiek su neslepiama panieka, kadangi buvo įsitikinę, jog stambaus kapitalo amerikiečių „rykliams“ už viską svarbiau yra pelnas, o Le Mano varžybos europiečiams visų pirma yra žmogaus (bet ne technikos) triumfas.
Todėl anuometinis koncerno vadovas Henris Fordas II-sis (filme jį suvaidino Tracy Letts) ryžosi mesti iššūkį sportinių trekų karaliui, pasitelkęs sunkiąją artileriją – didelius pinigus, išradingiausius savo firmos inžinierius, vienintelį tas lenktynes laimėjusį amerikietį Kerolą Šelbį (Mattas Damonas), dėl problemų su širdimi priverstą persikvalifikuoti į inžinierius, ir iš Didžiosios Britanijos persiviliotą sunkaus būdo lenktynininką Keną Mailsą (Christianas Bale‘as). Pastaroji aplinkybė iš anksto garantuoja visokiausius psichologinius konfliktus, kurie drauge su gamybinėmis problemomis žada pavirsti grėsmingu sprogstamuoju mišiniu.
Planai ambicingi, o laiko jiems realizuoti labai mažai – vos 90 dienų, paprasčiau sakant, tik trys mėnesiai.
Taip buvo duotas startas dar vienos „amerikietiškos svajonės“ realizavimui. Neretai tai būna kino priemonėmis įkūnytos scenaristų parašytos istorijos su dramatiškais konfliktais, prieštaringų charakterių dvikovomis, didvyriškais žygiais ant žmogiškų galimybių ribos ir, žinoma, privalomu finaliniu triumfu. Šį kartą daug ko išgalvoti nereikėjo: lenktyninio automobilio „Ford GT40 Mk. II“ sukūrimo epopėjoje netrūko realių iššūkių – alinančio darbo, audringų ginčų ir nusivylimo akimirkų, nemigos naktų, nuovargio išprovokuotų įniršio proveržių ir panašių emocijų, kurias paslaugiai parūpina ekstremalus gyvenimas „ant nervų krizės ribos“.
Būtent šis „gamybinis“ fonas filmo autoriams yra svarbiausias jų epopėjoje. Režisierius Jamesas Mangoldas sumaniai derina parengiamojo etapo epizodus į pakankamai dramatiškų įvykių grandinę, tačiau svarbiausius lenktynių filmo epizodus pradeda montuoti (užtai labai virtuoziškai) paskutinį filmo trečdalį.
Antrą kartą režisieriaus Jameso Mangoldo filme (po vesterno „Traukinys į Jumą“, 2007 ) vaidinantis Christianas Bale‘as vėl demonstruoja ne tik jau įprastą persikūnijimo talentą, bet ir neįtikėtiną fizinę transformaciją – rengdamasis vaidinti Keną Mailsą aktorius atsikratė dvidešimties kilogramų svorio (palyginkite Christianą Bale‘ą šiame filme ir pernykštėje „Valdžioje“ – nerasite net penkių išorinių panašumų).
Amerikiečiai mėgsta kurti tokius filmus, semdamiesi įkvėpimo iš savo šalies istorijos, kurioje visais laikais netrūko visokiausio plauko idėjų fanatikų. Dar prisimename Martino Scoirsese‘s „Aviatorių“ (Aviator, 2004), kuriame Leonardo DiCaprio šauniai suvaidino visokiausių fobijų apsėstą JAV multimilijardierių Howardą Hughes’ą (1905-1976), milžiniškas lėšas investavusį į tobuliausiu pasaulyje lėktuvu turėjusį tapti “Heraklį”, kuris sužlugo po jo autoriaus megalomaniškų ambicijų našta. Panašiai atsitiko ir Franciso Fordo Coppolos filmo „Takeris: Žmogus ir jo svajonė” (Tucker: The Man and His Dream, 1988) herojui Prestonui Takeriui, svajojusiam sukonstruoti automobilį „Torpeda“, kuris aukštyn kojom apverstų tradicinę automobilių pramonę. Takeriui tąsyk pavyko, tačiau trys didžiosios automobilių kompanijos padarė viską, kad išsišokėlis greitai būtų sužlugdytas.
Vėlų rudenį visai nepastebėta mūsų ekranuose trumpai paviešėjo Martino Scoirsese‘s prodiusuota drama „Srovių karas“ (rež. Alfonso Gomezas-Rejonas), pasakojanti apie dar vieną grandiozinį pramoninį konfliktą – tikrą patentų karą dėl nuolatinės ir kintamos elektros srovių, įsiplieskusį tarp garsaus išradėjo Thomo Edisono (jį suvaidino Benedictas Cumberbatchas ir genialaus inžinieriaus George‘o Westinghouse‘o (Michaelas Shannonas).
Šį konfliktą išsprendė pati istorija. Kaip ir „Fordo“ bei „Ferrario“ dvikovą, kuri po titaniško pasiaukojimo ir ribinių žmogiškų resursų panaudojimo 1966 m. garsiosiose 24 valandų trukmės automobilių lenktynėse baigėsi konkurentus triuškinančia „Fordo“ pergale.
Belieka truputėlį palaukti, kad sužinotume, kiek Oskarų iš keturių nominacijų (trys iš jų paprastai vadinamos „techninėmis“ – už juostos montažą, garsą bei garso efektus) laimės šie „Plento karaliai“.