Tai skaudi įtraukianti istorija apie depresiją ir priklausomybes, griaunančias šeimą ir santykius. Laney (Aktorė Sarah Silverman) – gyvenimo kryžkelėje atsidūręs žmogus, kuris bando rasti išėjimą iš keblios situacijos – kaip išsaugoti šeimą, tačiau tuo pat metu rasti būdą, kaip pabėgti nuo savo skausmo? Šios veikėjos kelionė yra įtraukianti ir tikriausiai kiekvienam bent šiek tie artima – juk visi turime savo būdu pabėgti nuo sunkios gyvenimo realybės.
Tai 2015 metais sukurta drama „Aš nusišypsojau atgal” (I Smile back), kurią režisavo Adam Salky. Šis režisierius yra pagarsėjęs savo talentu sukaustyti žiūrovo dėmesį naudojant įvairius kameros kampus, kurie atskleidžia labiausiai šokiruojančias detales, tuo tarpu leidžiant žiūrovui ir jo vaizduotei užpildyti tai, kad yra nematoma ekrane. Šioje dramoje jis atskleidžia, kaip psichologinės problemos ir priklausomybės gali sugriauti šeimyninius santykius bei kaip sunku šias problemas išspręsti. Kelionė į išgijimą, tiek šioje dramoje tiek realiame gyvenime, nėra eksponentinė kreivė – patiriama ir daug nuosmukių.
Už gražaus fasado slepiasi didelės problemos
Pagrindinė dramos veikėja Laney (aktorė Sarah Silverman) yra žmona ir dviejų vaikų mama. Iš pirmo žvilgsnio ji gyvena tobulą gyvenimą – pasiturinti šeima, du gražūs vaikai, Eli ir Janey, (aktoriai Skylar Gaertner ir Shayne Coleman) bei be galo dėmesingas vyras Bruce (aktorius Josh Charles). Tačiau net ir šie gyvenimo džiaugsmai negali apsaugoti Laney nuo giliai ir skausmingai išgyvenamos depresijos, nuo kurios ji bando prasiblaškyti alkoholizmu, narkotikais ir nereikšmingais romanais.
Jau filmo pradžioje galime suprasti šeimos dinamiką ir Laney destruktyvius įpročius – kol vyras su vaikais lauke žaidė krepšinį, ji pasislėpusi tualete vartojo narkotines medžiagas. Laney destruktyvūs veiksmai priveda ją prie prisipažinimo vyrui apie iš naujo užbijojusią priklausomybės problemą ir jie priima sprendimą apgyvendinti ją reabilitacijos centre. Ten pagrindinė filmo veikėja pradeda tvarkyti savo gyvenimą – nebevartoja svaigiųjų medžiagų ir kreipiasi į psichoterapeutą. Šie momentai leidžia geriau suprasti Laney ir duoda auditorijai šansą sukurti gilesnį emocinį ryšį su filmo heroje. Jai grįžus iš reabilitacijos norime tikėti, kad Laney – tarsi naujai atgimęs žmogus. Tačiau netrukus pamatome, kad kelias į išgijimą nėra lengvai pasiekiamas. Susitikusi su savo tėvu, kuris galimai ir yra daugelio jos psichologinių problemų šaltinis, Laney vėl grįžta į savo senus įpročius. Jie priveda prie santykių su vyru atšalimo, nepasitikėjimo dėl vaikų priežiūros ir bandymo nusižudyti.
Meniniai ypatumai
Aktorė Sarah Silverman šiame filme palieka neišdildoma įspūdį – Holivude pasireiškiantis dėsningumas atrinkti komikus atlikti vaidmenis dramose pasiteisino ir šį kartą. Didelę filmo dalį galime matyti jos veido kadrus iš arti – kiekviena raukšlelė jos veide kiekviename momente nupasakoja tiek jos vidinius išgyvenimus, tiek emocinė kaukę, kurią ji yra užsidėjusi prie aplinkinių. To, ko trūko pasakojant šią istoriją, norint geriau suprasti Laney, buvo atpirkta Sarah Silverman vaidyba, kuri žiūrovui galėjo atskleisti tai, kas nebuvo pasakyta garsiai.
Filmo montažas ir tai, kaip yra dėliojami istorijos įvykiai, gali sukelti sunkumų žiūrovams užmegzti emocinį ryšį su pagrindine veikėja. Šios aplinkybės turi ir geros įtakos – tie momentai, kai yra duodama užuominų apie jos vidinį pasaulį, tampa daug reikšmingesniais. Jos smulkmeniškas susirūpinimas vaikų gyvenimais, pokalbis su vyru apie romantizuotą jų pažinties istoriją ir pokalbiai su psichologu sukuria priešpriešą jos atliekamiems veiksmams. Susidaro įspūdis, kad Laney nori tikėti ta iliuzija, kurią visi mato iš šono – tobula šeima gyvenanti nepriekaištingą gyvenimą. Tačiau jos vidinės problemos neleidžia jai išpildyti šios rolės ir ji pasiduoda savarankiško „gydymosi“ metodams.
Komedija dalinasi scena su drama
Aktorė „Time“ interviu metu atskleidė, kad jos nuomone, drama ir komedija negyvena toli viena nuo kitos. Pasak S. Silverman, jos bent jau dalijasi siena. Jos nuomone, žmonės tampa juokingais nes susiduria su gyvenimiškomis kliūtimis, nes juokavimas – tai tarsi išgyvenimo mechanizmas. Komikai neretai turi „tamsias“ praeitis ir yra patyrę sunkių išgyvenimų. Aktorė dalinasi, kad psichoterapija jai padėjo matyti pasaulį kitaip, tačiau paklausta, ar jos komedijai tai daro įtaką, S. Silverman atsakė, kad terapija ir komedija vienas kitam netrukdo. Ji džiaugiasi, matydama pasaulį kitomis spalvomis ir į tai žiūri kaip į įkvėpimą.