Būti vienišu tėvu nėra lengva… Būti dviese vienišais tėvais – dar sunkiau. 1979 metais ryški Kalifornijos saulė slepia sunkumus, kai negailestingos sistemos žiaurumas, lyg aidas skamba priešiškoj visuomenėj. Įtikinamai ir su reikiama energija ,,Du mano tėčiai‘‘ visiems primena, kad reikia permąstyti vyriškumo ir tėvystės klausimus iš naujo.
1921 metais pasirodo pirmasis Čarlio Čaplino pilnametražis filmas ,,Vaikas‘‘, kuris padėjo Čaplinui įsirašyti į didžiąją kino istoriją. Pagrindinis veikėjas stiklius Charlot priglaudžia motinos atstumtą vaiką. Čaplinas emocingai ir elegantiškai aprašo tėvišką meilę, kuri nepaiso kraujo ryšių. Praėjus beveik šimtui metų, klausimas vis dar toks pat jautrus, o jo parodymas ekranuose – svarbus. Su filmu ,,Du mano tėčiai‘‘ Travis Fine mėgina subtiliai pamatuoti tėviškų jausmų stiprumą.
Ne, šis filmas nėra apie troškimą turėti vaikų, jis yra apie tėvystės pašaukimą. ,,Mano du tėčiai‘‘ – šviesus filmas, apie įgimtų instinktų subtilumą, kuriuos įkūnija filmo herojai. Kabareto dainininkas Rudy (Alan Cumming), prisiriša prie Dauno sindromu sergančio kaimynės berniuko Marco (Isaac Leyva), nes juo nesirūpina motina narkomanė, kuri netrukus patenka į kalėjimą. Susidūrus su fiziniu ir psichiniu paauglio silpnumu, Rudy iš karto pajunta natūralų poreikį vaiką apsaugoti. Tuo pat metu jis sutinka Paul (Garret Dillahunt) – patrauklų, išsiskyrusį vyrą. Tiek šeimyninė, tiek tėviška meilė gimsta abiems vyrams. Deja, Marco globa paskirta tik laikinai ir jai iškiltų pavojus, atskleidus tiesą apie jų homoseksualius santykius.
Kino filmo “My two daddies” kadras
Ir štai, išaiškėjus tiesai, kad filmo herojai yra mylimieji, o ne pusbroliai, jie susiduria su nusistatymu vaikų auginimo atžvilgiu ir su visuomene, kuri taip pat nenori priimti jokių pokyčių, bet nepaisant to ,,Du mano tėčiai‘‘ pademonstruoja galingą žmogaus širdies balsą. Travis Fine atskleidžia tėvystės instinktą ir įrodo, kad tėviškai meilei nėra jokių ribų. ,,Du mano tėčiai‘‘ – tai dviejų pažeidžiamų socialinių grupių susitikimas: homoseksualų pora, kurią priimti visuomenė nėra pasirengusi ir vaikas, kuris niekam nereikalingas. Režisierius nesiekia nuolat graudinti žiūrovą, bet stengiasi nešališkai atvaizduoti dviejų vyrų ir vaiko santykius, taip pat parodyti teisinės sistemos atšiaurumą. Visgi, pajunti kartėlį, kai supranti, kad šioje istorijoje laiminga pabaiga neįmanoma… Bent jau tokiam kaip mūsų pasaulyje.