2022 metais Styvenas Spilbergas pristatė dar vieną kino perlą, tačiau šįkart jis kitoks – gerokai asmeniškesnis ir sentimentalesnis. Nėra tiek daug specialiųjų efektų ir veiksmo scenų, tačiau vis dar pilna dramos. Mat kino juosta „Fabelmanai“ vaizduoja ne ką kitą, o Spilbergo vaikystę ir paauglystę: nuo ko jis pradėjo kurti filmus, kokia buvo santykių dinamika jo šeimoje ir kaip filmai jam padėjo geriau suprasti pasaulį. „Fabelmanai“ nėra dokumentinė juosta, taigi preciziško tikslumo laukti neverta, tačiau filmavimo aikštelėje būta ir ašarų, ir autentikos, ir dalinimosi prisiminimais, o tai sujaudino kiekvieną filmo kūrimo procese dalyvavusį asmenį.
Spilbergas pirmą kartą užsiminė, kad norėtų sukurti kino juostą apie savo vaikystę, dar 1999 metais. Tuomet būsimam filmui scenarijų parašė jo sesuo Anė Spilberg, pavadinusi jį „I’ll Be Home“. Vis dėlto režisierius pabijojo papiktinti savo tėvus, nuogąstavo, kad jie įsižeis dėl to, kaip jis juos vaizduoja, ir atidėjo šį projektą vėlesniam laikui. Prie jo sugrįžo kiek daugiau nei po 20 metų, 2020-aisiais, kai tėvai buvo ką tik mirę, o Tonis Kašneris (Tony Kushner), kaip scenaristas išgarsėjęs dėl tokių darbų kaip „Linkolnas“ (Lincoln), „Vest Saido istorija“ (West Side Story) ir „Miunichas“ (Munich), pradėjo rašyti „Fabelmanų“ scenarijų. Spilbergas norėjo atskleisti, kaip augdamas jis po truputį išvydo savo tėvus ne kaip dievus, ne kaip angelus, ne kaip kokius savo asmenybės tęsinio be vaikų neturinčius asmenis, bet kaip gyvus, jaučiančius žmones.
„Fabelmanai“ neabejotinai yra kitoks filmas nei mes esame pratę matyti su Spilbergo pavarde, tačiau jame išlieka tas pats braižas – režisierius laikosi Holivudo tradicijų ir pasitelkia tradicines pasakojimo priemones, kad padarytų efektą, t. y. filme blogiui lemta žlugti, o gėriui laimėti. Jame yra ir dramos, ir idealų, netgi tragedijos – kiekvienam sava tragedija yra baisiausia. „Filmai yra sapnai“, – sako Mitsė Fabelman (Michelle Williams) savo sūnui Semiui (Gabriel LaBelle). Būtent taip ir atrodo naujausias Spilbergo filmas. Bet apie viską nuo pradžių.
Veiksmas prasideda 1952 metais, kai Semis Fabelmanas, dar mažas berniukas, su savo mama Mitse ir tėčiu Burtu Fabelmanu (Paul Dano) išsiruošia pirmą kartą žiūrėti filmo kino salėje. Jis jaudinasi ir bijo, nes dažnai sapnuoja košmarus, o tėtis jam pripasakojo, kad žmonės ekrane atrodo labai dideli. Tačiau Mitsė ramina vaiką ir guodžia, kad pamatys ko dar nematęs.
Galiausiai vaizdas kino ekrane Semį taip sukrečia, kad jis ima trokšti atkurti tai, ką pamatė. Taip prasideda jaunojo Fabelmano režisūrinė karjera.
Fabelmanų šeima iš pažiūros graži ir iliška – tėvai be galo myli vaikus, vaikai be galo myli tėvus. Jie visi eina turistauti, kartu pietauja, gražiai švenčia žydiškas šventes, klausosi mamos, grojančios pianinu. Šalia nuolat šlaistosi ir geriausias Burto draugas bendradarbis Benis (Seth Rogen), visus linksminantis, o labiausiai prajuokinantis Mitsę.
Tačiau Burtas ir Mitsė – lyg du skirtingi poliai. Mitsė – meniškos prigimties, svajojusi būti pianiste, tačiau išsižadėjusi svajonės dėl šeimos, o Burtas – praktiškas tiksliukas, kuriam jeigu darbo produkto negalima kaip nors naudingai įprasminti, nėra reikalo ir dirbti. Mitsė dažniausiai yra dėmesio centre esanti kompanijos siela, vakarėlio kibirkštis, efemeriška kaip plaštakė, o Burtas – gal šiek tiek nuobodokas, bet labai geras žmogus. Abu po vieną jie – nuostabūs, tačiau Mitsei, atrodo, nepakanka Burto gerumo. Dižioji šeimos tragedija prasideda tada, kai Fabelmanams dėl Burto darbo reikia kraustytis gyventi kitur ir Mitsė jau nebesugeba slėpti savo jausmų…
Filme paliečiamos tokios temos kaip menininko dalia, kai jam reikia rinktis – šeima ar menas, režisieriaus amatas, jausmų, impulsų ir proto, pareigos priešprieša, tėvų ir vaikų santykiai, motinos vaidmuo šeimos gyvenime. Mitsė jaučia kaltę, kad nori gyventi savo gyvenimą, lyg jinai neegzistuotų be savo vaikų, ir tai yra gan dažnai pasitaikantis reiškinys, neretai nulemtas visuomenėje priimto motinos, kaip viską dėl šeimos paaukosiančios kankinės, įvaizdžio. Maža to, Mitsės jos vaikai nesupranta, o iš tiesų ji jaučiasi kaip beždžionėlė, kurią uždarė į narvelį ir atėmė visas sąlygas reikštis jos gaivališkai prigimčiai. Spilbergas mums demonstruoja, kad tėvai taip pat yra žmonės, o ne tik vaikams vergauti sutverti padarai, – jie turi savo vidinį gyvenimą.
Netikėtai apsilankęs mamos brolis dėdė Borisas (Judd Hirsch) apsireiškia lyg šauklys, į nuotykius kviečiantis Mitsės sūnų Semį – nors ir teigia, kad menas yra pavojingas, o menininkams dažnai tenka kęsti vienatvę, jis ragina Semį eiti paskui širdies balsą. O pirmieji ženklai nurodantys, kad Semiui lemta būti režisieriumi, pasirodo jau mėgėjiškoje filmo aikštelėje, kai jaunasis kūrėjas įtikinamai aiškina vienam iš savo aktorių jo veikėjo psichologiją – taip įtikinamai, kad šis apsiverkia ir negali nustoti raudojęs.
Atrodo, kad kurdamas šį filmą Spilbergas norėjo nuo krūtinės nusimesti kažkokią naštą, lyg būtų norėjęs atlikti išpažintį, išsipasakoti, kas jį slėgė daugybę metų. Gal tai ir duoklė tėvams, būdas išlaikyti prisiminimus apie juos ir geriau suprasti, kokią įtaką jie turėjo jo gyvenime. Atrodo, kad šį filmą jis kūrė ne kam kitam, o sau. Maža to, jam pavyko įvykius perteikti vaiko ir paauglio akimis, tad ši kino juosta tinka ne tik suaugusiems, bet ir visai šeimai.