Nežinau kiek kartų visokiausiuose kino portaluose mačiau ispanų filmo „Platforma“ (angl. „The Platform“) rekomendacijas ir kiek kartų man jį siūlė keli kiną išmanantys draugai, jog nusprendžiau pats įvertinti šį 2019 metais pilno metro režisūroje debiutavusio Galdero Gaztelu-Urrutia darbą, kuris šiuo metu yra pasiekiamas „NETFLIX“ platformoje.
Filmo istorija yra vystoma savotiškai atrodančiame kalėjime, kuriame kiekviename lygyje po du įkalinti žmonės yra priversti melstis dėl savo likimo, nes vieną mėnesį jie gali pabusti pirmame ir maisto nestokojančiame lygyje, o kitą – paskutiniame, kur dėl išlikimo galbūt teks jiems tapti kanibalais. Vienu iš tokių žmonių yra Gorengas, kurio viešnagė šiame Dievo užmirštame kalėjime visiems ten tupintiems taps pranašiška.
Net nežinau kaip ir vertinti šį filmą, kuris man kaip ir labai patiko dėl savotiškos įtampos nestokojančios pramogos, o tuo pačiu, kažkiek nuvylė dėl to, jog ne pilnai buvo išnaudotas tokios geros idėjos potencialas. Kalbu aišku apie socialinius, politinius ir religinius aspektus, kuriais buvo papuoštas šis ganėtinai kraupiai atrodantis pasakojimas. Bet gal dėl to ši juosta ir yra verta dėmesio, nes jos peržiūros metu yra suteikiamos tokios skirtingos emocijos, jog vienu metu gali būti sujaukta net ir žmogaus pasaulėžiūra.
Kas yra labai svarbu, jog filmas aiškiai duoda žiūrovui suprasti, kokias žinutes jo kūrėjai bando čia gvildenti. Ir nors ne visos mintys buvo išreikštos iki galo, nes elementariai pritrūko šiokio tokio kai kurių scenų išrišimo paliekant tik kelias užuominas, tačiau pagauti esmę dėl juostoje pateiktų simbolių nėra pernelyg sunku. Bent jau su tuo netūrėtų kilti problemų tiems žiūrovams, kurie domisi tuo, kas dedasi mūsų visuomenėje ir kaip mes gyvename tarpusavyje. Taip kad metaforos, metaforos ir dar kartą metaforos tampa neatsiejamu viso pasakojimo elementu. Be jų, aišku, didelis pliusas keliauja intrigai su gana judriai atrodančia siužetine linija, kuri nei vienai akimirkai neleido nuobodžiauti.
Pagrindiniai personažai yra savotišku postūmiu šiam pasakojimui. Jų funkcijos, kurias jie įvykdo kiekviename šios juostos siužetinės linijos etape, yra pranašiškos ir priverčiančios susimąstyti dėl daugybės veiksmų, kuriuos ir mes, tik gal kitokiu būdu, darome vos ne kiekvieną dieną. Tad jokio tiesmukiško žvilgsnio į herojus čia nepamačiau.
Filme labai daug smurto ir itin makabriškų elementų, todėl noriu perspėti visus jautrius žiūrovus – geriau apeikite šį filmą, nes po jo galbūt sapnuosite košmarus. Net man, žiūrėjusiam labai daug smurtinių ir kruvinų filmų, buvo nemalonu žiūrėti į kai kurias itin atvirai pateiktas scenas.
Žavi ir juostos minimalizmas. Vienos patalpos filmai, jeigu jiems yra parašyti geri scenarijai, atrodo tiesiog puikiai. Ir čia yra vienas iš tokių atvejų. Tiek kameros darbas, tiek dekoracijos, grimas, kostiumai ir šukuosenos – nepaliks abejingų. Nepamirštame ir garso takelio, kuris tapo labai stipriu įtampos varikliu šiam filmui.
Vaidyba filme, tiesa, nėra labai jau pagirtina. Ypatingai pradžioje, kai atrodo, kad aktoriai tiesiog deklamuoja savo replikas. Aišku, vėliau viskas pasitaiso ir aktorius Ivanas Massague pradeda dirbti išspausdamas įvairiausias emocijas. Nepasakyčiau, kad visos jo emocijos buvo įtikinamai perteiktos, bet dauguma tikrai buvo tvarkoje. Kiti aktoriai pasirodė epizodiškai, todėl vertinti jų pasirodymų tiesiog nenoriu.
Visumoje – gerai surežisuotas, neblogą scenarijų turintis, įsimintinas ir pakankamai drąsias, nors ir ne iki galo išvystytas, idėjas bei mintis pademonstravęs debiutinis pilno metro Galdero Gaztelo-Urrutia darbas, kurį verta pasižiūrėti vien dėl bendro išprusimo.