Aną savaitę iš kelių žmonių buvau sulaukęs prašymo parekomenduoti filmus, kurių tema – XVI amžiuje įvykęs Pietų Amerikos užkariavimas bei legendinio auksinio miesto paieškos. Ir tarp mano pasiūlymų buvo šis 1988 metais pasirodęs ispanų istorinis epas „El Dorado“ (angl. „El Dorado“), už kurio režisūrą buvo atsakingas trims „Oskarams“ nominuotas ir begalę kitų prestižinių apdovanojimų pelnęs kino grandas Carlosas Saura.
Filmo pasakojimas nukelia mus į 1560 metus, kai iš Ispanijos atkeliavę užkariautojai su Lopė De Agirė priešaky nusprendžia atrasti mitais apipintą aukso miestą El Dorado. Jie išsiruošia į džiunglių glūdumą nesuvokdami, jog ši kelionė jiems gali tapti paskutinė.
Actekai, Inkai, Majai… Kokios įdomios istorijos slepiasi po šių Pietų ir Centrinės Amerikos civilizacijų pavadinimais. Gaila tik, kad tiek mažai gerų filmų ir serialų yra sukurta apie juos. Vieninteliais šios temos projektais, kuriuos vertėtų paminėti, būtų Wernero Herzogo 1972 metų „Agirė, Dievo rūstybė“ (angl. „Aguirre, the Wrath of God“), amerikiečių klasikinė juosta „Kapitonas iš Kastilijos“ (angl. „Captain from Castile“), Melo Gibsono režisuotas brutalus žvilgsnis į majus filme „Apokalipto“ (angl. „Apocalypto“) ir aišku šis 1988 metų ispanų istorinis epas. Tiesa, iš naujų filmų, kurių tema tapo El Dorado paieškos, būtų galima rekomenduoti 2016 metų Jameso Gray‘aus dramą „Prarastasis miestas Z“ (angl. „The Lost City of Z“), bet veiksmas ten vyksta jau XX amžiaus pradžioje.
Ką galiu pasakyti apie „El Dorado“… Tai tvarkingai sukalta ir įdomiai papasakota tikrais faktais paremta istorija, kurią savaip interpretavo filmo režisierius ir scenaristas Carlosas Saura. Jis didžiausią dėmesį čia skyrė ne auksinio miesto paieškoms, nors tikrai nemažai siužetinių vingių buvo būtent apie tai, o situacijai, į kurią pateko filme parodyti veikėjai. Tad tai pirmiau istorija apie tuos žmones, kurie turėjo paklusti Ispanijos karaliui ir kuriems teko aukoti savo sveikatą ar net gyvybę siekiant tikslo, kuris buvo paremtas neapsakomu godumu. Personažai pristatyti puikiai, todėl nekyla abejonių dėl jų daromų sprendimų.
Ryškiausias iš visų veikėjų filme – Lopė De Agirė, apie kurio žiaurumą ir poelgius po jo mirties buvo kuriamos legendos. Ir šioje juostoje jis lygiai toks pat, kokį jį nupaveikslavo įvairūs istoriniai šaltiniai. Nors, tiesą sakant, netoks pavažiavęs kaip Wernero Herzogo filme.
Tiesa, tai nėra veiksmo filmas, todėl daug batalijų čia tikrai nepamatysite. Užtat lėtas pasakojimo tempas ir kruopščiai pateiktos situacijos tikrai sužavi ir puikiai leidžia pasinerti į šį neįprastą bei tikrą nuotykį. Bent jau man peržiūra neprailgo, nors filmo trukmė beveik pustrečios valandos.
Kas dar man padarė didelį įspūdį, jog viskas šiame filme taip detaliai buvo atkurta. Užtenka pasižiūrėti į visą šios juostos produkcijos dizainą ir meninį apipavidalinimą, kad suprastum, kiek daug darbo čia buvo padaryta. Jau nekalbu apie natūralias lokacijas, kuriose vyko filmavimai. Puikus ir neramią atmosferą sukeliantis garso takelis, vaizdingas kameros darbas su nuostabiai atrodančiais panoraminiais vaizdais bei pagirtinas montažas – dar keli pliusai į šio filmo daržą.
Filmo treileris:
Aktoriai čia irgi nepasišiukšlino. Man labai patiko Omero Antonutti suvaidintas Agirė, kaip ir Gabrielos Roel, Eusebio Poncelo, Jose Sancho ir Lamberto Wilsono pasirodymai. Natūralu ir įtikinama.
Apibendrinant pasakysiu, jog jeigu norite kokybiško filmo apie ispanų konkistadorus bei jų kelionę ieškant El Dorado, šis filmas asmeniškai man yra vienas iš geriausių šios temos pavyzdžių.