Ieškodamas sau kokių nors nematytų detektyvų apie painias bylas, netyčia užtaikiau ant danų filmų serijos „Q skyrius“ (angl. „Department Q“), kurios pamatu tapo Jussi Adlero-Olseno parašytų romanų ciklas. Pirmoji serijos ekranizacija – 2013 metais režisieriaus Mikkelio Norgaardo sukurtas didelio populiarumo tėvynėje sulaukęs projektas „Kalinė“ (angl. „The Keeper of Lost Causes“).
Filmo istorija sukasi aplink nuo savo ankstesnių pareigų nušalintą detektyvą Karlą Morką, kuris yra nusiunčiamas į paskutinių dviejų dešimtmečių neišspręstas bylas tirianti „Q skyrių“. Kartu su nauju partneriu Asadu, Karlas nusprendžia išnarplioti sunkią prieš penkerius metus dingusios moters bylą.
Iš karto sakau, kad nebuvau skaitęs romanų, todėl negaliu pasakyti, ar tai yra kokybiška literatūrinio kūrinio adaptacija, ar ne. Tačiau turiu visai neblogą patirtį su detektyvinio pobūdžio filmais, kuriuos žiūriu pakankamai reguliariai. Ir, pasižiūrėjęs šią pirmą dalį, galėčiau teigti, jog pirmas blynas gavosi neprisvilęs.
Pats pasakojimas kaip ir priklauso skandinaviškam kinui, nėra labai judrus, tačiau tokio pobūdžio filmuose mano nuomone ir nereikia jokio veiksmo, nes kas čia yra svarbiausia, tai pati detektyvinė istorija ir kaip ji yra vystoma. Užsuktas siužetas nuo pačios pradžios leidžia akimirksniu pasinerti į šią bylą, todėl nuobodžiauti bent jau man nereikėjo. Daug visokiausių detalių, daug painių sprendimų ir nežinomybė, kuri slegia, yra didžiausi šios istorijos siužetinės linijos varikliai. Gaila tik dėl vieno, jog pernelyg greitai yra atskleidžiama bylos esmė ir mes sužinome kas ir kaip vyko. Iš kitos pusės, tai yra postūmis patiems herojams, kurie pamato visą paveikslą ir dėl to jie pradeda užtikrintai veikti.
Kas dėl personažų, tai jie man pasirodė nelabai charizmatiški. Bent jau šioje dalyje. Apie kitas dabar nekalbėsiu, nes joms aptarti dar ateis laikas.
Visgi kas yra svarbu detektyviniuose filmuose, kad pagrindiniai herojai atsiskleistų kaip asmenybės, o čia tai neįvyksta. Mes tiesiog gauname savotišką ekspoziciją, kurioje mums elementariai pristato du tyrėjus neįsigilinant į jų matomą pasaulį. Yra keli epizodai, kuriuose bent kažkiek gauname informacijos apie jų asmeninį gyvenimą, bet tai taip neįtraukiančiai pateikta, jog tiesiog sunku susitapatinti su jais.
Aišku, kaip ir priklauso skandinavų kinui, čia netrūksta ir žiauresnių momentų, kuriais yra papuoštos kelios gana ryškios scenos. Ir tas žiaurumas yra pateisintas tuo, kas vyksta ekrane, o ne dėl to, kad tokiu būdu būtų pagyvinta peržiūra ir žiūrovas gautų šiek tiek šokiruojančių vaizdų.
Patiko man juostos išorė. Šaltai atrodanti spalvų paletė, geras operatoriaus darbas, puikus grimas ir aišku į neviltį varanti muzika, kuri sukuria nuostabią atmosferą – pagirtinas visos kūrybinės filmo komandos darbo rezultatas.
Aktoriai filme suvaidino visai neblogai. Nors ir rašiau, kad pritrūko charizmos patiems personažams, bet tai nereiškia, kad ir aktoriai jos neturėjo. Nikolajus Lie Kaasas su Fares Faresu buvo įtikinami tame ką daro, todėl kaip pirmam pasirodymui šiuose vaidmenyse, sakyčiau, kad gavosi tikrai gerai. Dar filme buvo galima pamatyti ir tokius aktorius kaip Sonją Richter, Mikkelį Boe Folsgaardą, Patricią Schumann ir Rasmusą Botoftą.
Visumoje – gera ir daug žadanti detektyvinės danų kino serijos pradžia, kuri neprailgo nei vienai akimirkai