2016 metais italai pradžiugino mus labai įdomią idėją turinčiu filmų „Tobuli melagiai“ (angl. „Perfect Strangers“), kuris Lietuvos kino mylėtojams buvo pristatytas festivalyje „Kino Pavasaris“. Į šią universalią ir be galo paprastai įgyvendinamą istoriją atkreipė dėmesį daugelio šalių kūrėjai, tad nenuostabu, jog visai netrukus pasirodė skirtingoms rinkoms pritaikyti perdirbiniai. Viena iš tų kino rinkų – Lenkija, kurioje 2019 metais ir pasirodė daug dėmesio sulaukęs italų hito perdirbinys, pavadinimu „(Ne)pažįstamieji“ (lenk. „(Nie)znajomi“).

Filmo istorija sukasi aplink į vakarienę susirinkusius septynis draugus, kurie visai smagiai leidžia laiką. Tačiau tai tęsiasi neilgai, nes vienas iš bičiulių pasiūlo sužaisti žaidimą, kurio metu visi draugai turi padėti ant stalo savo telefonus ir atėjus kokiai nors žinutei ar skambučiui, paviešinti juos visiems. Jie net nenutuokė, kad nekaltai prasidėjęs žaidimas galiausiai virs į tikrą chaosą, kurio metu susirinkusieji susimąstys, ar visgi jie taip gerai pažįsta savo draugus ir šeimos narius.

Teko man žiūrėti ne vieną ir ne dvi šios istorijos versijas ir jos visos turėjo tą patį – bendrą pamatą su esminiais siužetiniais vingiais, kurie ir nulemia tam tikrus veikėjų poelgius. Tačiau, kaip ten bebūtų, kiekvienos šalies versijoje buvo galima pastebėti vieną svarbų aspektą – visos istorijos ir kai kurie dialogai buvo pritaikyti būtent tos šalies gyventojams pagal jų mentalitetą. Ne išimtis ir lenkai, kurie perėmė visumą, tačiau papildė ją savo humoru bei tam tikrais pokalbiais, leidžiančiais pasinerti į Lenkijos kultūrinius niuansus.

Man labai patiko, kad personažai filme nebuvo kartoninės originalo kopijos, o gyvi žmonės, kurie sugebėjo sukelti ypatingai daug įvairių emocijų. Vienais tu žaviesi, kitų nekenti, nors ir supranti kiekvieno iš jų vidines problemas, kurios laikui bėgant išaiškėja dėka to nelemto žaidimo su telefonais. Be to, personažai kažkiek ir skiriasi nuo tų, su kuriais mes susipažinome 2016 metų juostoje. Pamatas jų lieka toks pats, bet kai kurie sprendimai ir ypač finalinis posūkis yra pakeisti.

Be to, filmas įtraukia ir priverčia smagiai pasijuokti iš kai kurių situacijų. Nesvarbu, ar tu žinai kaip kas toliau vystysis ar ne, visgi keli epizodai leis smagiai pasijuokti iš absurdo, į kurį yra įveliami keli veikėjai. Kalbu aišku apie telefonų pasikeitimą, kuris tiek originale, tiek ir bet kokiame perdirbinyje sugeba prajuokinti. Apart humoro, yra tragiškų bei labai verčiančių susimąstyti scenų, kurios mano nuomone yra bene stipriausiu šios juostos elementu.

Gerai atrodo ir filmo minimalizmas. Visgi veiksmas vyksta vienoje patalpoje, todėl svarbiausiu tokio tipo filmų koziriu dažniausiai tampa operatoriaus darbas, kuris turi sugebėti pagauti kiekvieno personažo mimiką ir emociją, kad žiūrovai galėtų labiau su juo susitapatinti. Taip pat gerai atrodo buitiška aplinka, vaizdo montažas, ausims maloni muzika su visame pasaulyje žinomu hitu „Strangers in the Night“ priešaky.

Filmo treileris:

Kas dėl aktorių, tai smagu, jog filmo kūrėjai nusprendė į pagrindinius vaidmenis pakviesti ne tokius ir dažnus ekrano veidus. Na, išskyrus vieną Tomaszą Kotą, kurį ir Lietuvos žiūrovai puikiai atpažįsta iš „Oskarams“ nominuotos dramos „Šaltasis karas“ (lenk. „Zimna wojna“). Tad tiek Tomaszas Kotas, tiek ir jam talkinantys Maja Ostaszewska, Kasia Smutniak, Lukasz Simlat, Aleksandra Domanska, Michal Zurawski, Wojciech Zaladkowicz ir Natalia Jedrus pasirodė šauniai ir įtikinamai.

Bendrai – labai pagirtinas perdirbinys, kuris visiškai nespjauna į veidą originalui ir pasiūlo kai kuriuos naujus siužetinius vingius, susijusius su lenkų gyvenimo būdu.

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto