Lenkai kiekvienais metais pristato daug dėmesio vertų filmų, kurie padaro įspūdį daugeliui kino žiūrovų. Vien pasižiūrėjus į du šių metų „Kino pavasario“ filmus kaip „Supernova“ (lenk. „Supernova“) ir „Kristaus kūnas“ (angl. „Boże Ciało“), galima suvokti, kokio kalibro kinu gali pasigirti ši kaimyninė šalis. Ir viena iš tokių stiprių juostų, apie kurią manau daug kas iš Jūsų net negirdėjo, yra šis nuoširdus, be galo įkvepiantis bei tikrais faktais paremtas režisieriaus Maciejaus Pieprzycos 2013 metų hitas „Noras gyventi“ (lenk. „Chce się żyć“).
Filmo istorija sukasi aplink su celebriniu paralyžiumi nuo pat gimimo gyvenantį Mateušą Rosinskį, kuris vieną dieną pradeda sunkią kovą dėl teisės normaliai gyventi ir jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu.
Pirmas klausimas, kuris gali kilti prieš šios dramos peržiūrą – ar ši juosta yra sunki ir sukelianti neigiamas emocijas? Na, nes kai paliečiamos tokios jautrios temos, kitokių klausimų ir negali būti. Bet tik ne šiuo atveju. Tai yra vienas pozityviausių, jautriausių ir šilčiausių filmų apie ligas, kokį man teko žiūrėti per visą savo gyvenimą. Kodėl? O todėl, kad ši istorija nors ir yra pateikta iš labai rimtos perspektyvos, ji skleidžia vien tik gėrį. Gėrį, kuris užburia ir leidžia susimąstyti apie labai daug gyvenimiškų dalykų, kurių mes tiesiog dažnai nepastebime.
Pagrindinio herojaus Mateušo istorija yra išties pavyzdingai pateikta, nes žiūrėdamas į šį žmogų tu jam jauti didžiulę pagarbą dėl to, kaip jis susidorojo su savo likimu. Jo jausmai, jo norai, jo požiūris į gyvenimą yra labai vaizdingai perteikti dėka fone skambančio pasakotojo lūpų. Toks manevras akimirksniu leidžia žiūrovui susitapatinti su šiuo personažu ir puikiai suvokti jį patį kaip asmenybę. Aišku, prie to dar prisidėjo ir antraplaniai veikėjai, kurie daugiau ar mažiau prisidėjo prie Mateušo charakterio atsiskleidimo.
Be puikiai sukaltos dramos ir įdomiai papasakotos pagrindinio personažo istorijos, filmas siūlo dar ir kelis graudinančius aspektus, meilės liniją bei aišku savotišką komišką dalį, kuri šiek tiek praskaidrindavo nuotaiką. Vien scena su kokosu yra verta plojimų. Nepamirštam ir apie socialinius filmo aspektus, kuriais irgi šiame nuostabiame filme pasidalijo režisierius. Apie ką kalbu, neatskleisiu, nes patys turite pamatyti tas situacijas, į kurias pateko Mateušas.
Filmas labai maloniai žiūrisi. Atmosferą paryškina jaudinanti muzika, kameros darbas susikoncentruoja ties svarbiomis detalėmis ir natūraliomis personažų emocijomis, meninis apipavidalinimas be jokių problemų nukėlė mus į 80-uosius, o vaizdo montažas čia yra tiesiog nepriekaištingas.
Vaidyba! Kokia čia vaidyba! Aktorius Dawidas Ogrodnikas pagrindinio personažo vaidmenyje yra dieviškas. Jis jau ne vieną kartą buvo įrodęs, koks jis talentingas aktorius yra, bet čia buvo jo meistriškumo viršūnė. Taip pat filme galima pamatyti aibę lenkų kino žvaigždžių kaip Arkadiuszas Jakubikas, Dorota Kolak, Katarzyna Zawadzka ir kt.
Apibendrinus, nes nuoširdžiai nenoriu išpasakoti Jums jokių įdomybių iš šio filmo, rekomenduoju pasižiūrėti. Po to dėkosite.