Žinomas iš ganėtinai paprastų ir romantikos nestokojančių dramų „Monte Karlas“ (angl. „Monte Carlo“), „Sveika, sužadėtine!“ (angl. „The Family Stone“) ir „Didelis rojus“ (angl. „Big Eden“), režisierius ir savo paties filmų scenaristas Thomasas Bezucha šiais metais nusprendė žengti į visiškai kitokį žanrą – neo-vesterną su filmu „Paleiskite jį“ (angl. „Let Him Go“), kurio pamatu tapo 2013 metais pasirodęs rašytojo Larry‘io Watsono romanas.
Filmo istorija sukasi aplink buvusį ir jau pensijoje gyvenantį šerifą Džordžą Blakledžą ir jo žmoną Margaret, kurių vienintelis sūnus vieną dieną netikėtai žūsta. Vienintelis Džordžo ir Margaret džiaugsmas – anūkas, pasilieka gyventi su savo mama sadizmu pasižyminčioje Vibojų šeimoje, kurioje jam gresia labai didelis pavojus. Būtent todėl, seneliai sugalvoja planą, kuris leis jiems atgauti anūką. Tik ar jiems pavyks jį įgyvendinti, nes žiaurumu pasižyminti Vibojų šeima taip lengvai nepaleis vaiko bei jį saugančių senelių.
Labai ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas režisieriaus Thomaso Bezuchos filmas nenuvylė. Tai rimtas, ganėtinai niūrus ir be galo žiaurias gyvenimiškas situacijas pristatantis pasakojimas, kuriame nėra nieko pozityvaus ar gražaus. Todėl įsijausti į šios juostos siužetą yra taip lengva. Kodėl? Na, nes gyvenimas nėra teisingas ir rožėmis klotas, todėl matyti ekrane tikroviškai atrodantį vaizdą yra be galo džiugu ir tuo pačiu baugu.
Juostoje mums yra pristatomos dvi skirtingos šeimos ir jų vertybės, kurios puikiai apibūdina tam tikrus žmonių tipus. Jeigu trumpai kalbant – turime čia civilizuotus žmones, kurie žino, kas yra pagarba, pareigos ir teisybė, bei turime degeneratus, kuriems smurtas, panieka kitam ir neapykanta visam pasauliui yra tapusi kasdienybe. Visa tai yra išryškinta nepagražintoje formoje, tad žiūrėti ramiai į tai, kaip filme yra vystomas esminis siužetas ir kokius žmones jis mums pateikia, nėra lengva.
Charizmatiškais herojais filmas irgi gali pasigirti. Didžiulis malonumas buvo stebėti senelių kovą dėl savo anūko su visiškų moralės nepripažįstančių atsilupelių šeima. Visi jie – tiek seneliai, tiek ir tie degeneratai, buvo atskleisti tiesiog fantastiškai. Tad filmas dėl to įgavo daug ryškių spalvų bei suteikė neapsakomai jausmingą peržiūrą.
Tvarkingai atrodo ir filmo meninis apipavidalinimas su dekoracijomis, kostiumais ir grimu priešaky. Taip pat pagirti reikia kameros darbą, vaizdo montažą ir pakankamai ramią, bet visgi įtampą sukeliančią muziką.
Viena iš priežasčių, kodėl labai norėjau pasižiūrėti šį filmą – Kevinas Costneris, kuris pastaraisiais metais džiugina mus panašaus pobūdžio seriale „Jeloustonas“ (angl. „Yellowstone“). Čia jis irgi buvo puikus, todėl mano nuoširdūs komplimentai už jo gerai atliktą darbą. Diane Lane irgi nepasišiukšlino ir suvaidino pakankamai gerai savo personažą. Įdomiausia, jog jiedu vaidino sutuoktinius filme „Žmogus iš plieno“ (angl. „Man of Steel“) ir šie personažai iš dalies buvo kažkiek panašūs į tuos, kuriuos galėjome regėti 2013 metų juostoje.
Ne ką prasčiau filme pasirodė ir visiškas išgamas įkūniję Lesley Manville, Jeffrey‘is Donovanas ir Willas Brittainas. Seniai taip peržiūros metu nekenčiau jokių personažų, tad šių aktorių indėlis šiai juostai irgi yra didžiulis, jeigu kalbėsime apie emocionalią peržiūros pusę.
Apibendrinant – rimtas ir labai svarbias gyvenimiškas tiesas skleidžiantis pasakojimas, kuris sukels pyktį, bet tuo pačiu ir malonumą, nes juosta yra viena iš tų, kurią galima pasižiūrėti dar ne vieną kartą.