2003 metais legendinio režisieriaus Franciso Fordo Coppolos dukra Sofia pristatė žiūrovams savo trečią ir kol kas patį sėkmingiausią režisūrinį projektą „Pasiklydę vertime“ (angl. „Lost in Translation“), kuriam pavyko ne tik pelnyti „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų bei dar aibę kitų prestižinių apdovanojimų, bet ir užsitarnauti kino kritikų ir žiūrovų meilę.
Filmo istorija rutuliojasi viename iš Japonijos sostinės prabangaus viešbučio barų, kuriame netikėtai susitinka pagyvenęs televizinis aktorius Bobas Harisas ir jauna mergina Šarlotė. Tarp jų užsimezga ryšys, kuris paverčia judviejų apsilankymą dideliame mieste į dar neatrastą bei visiškai svajingą nuotykį.
Nežinau jau kiek kartų žiūrėjau šį nuostabų filmą, bet visai neseniai nusprendžiau dar kartą jį pakartoti. Visgi tai ne tik mano pats mėgstamiausias Sofios Coppolos filmas, bet dar ir vienas iš geriausių 2003 metų filmų, kuris pateko į mano asmeninį tų metų favoritų dešimtuko sąrašą.
Apie ką filmas? Na, jis apie daug ką, tačiau, manau, kad viena iš svarbiausių temų, kuri yra jame nagrinėjama, yra vienatvė. O taip, ir ji išryškinta čia kuo puikiausiai per dviejų skirtingų žmonių perspektyvas. Kas įdomiausia, jog filme mums yra pateikiami du skirtingo amžiaus, profesijų ir lyčių žmonės, kurie patekę į didmiestį, jame pasimeta ir neatranda vidinės laimės bei ramybės. Ir čia galima rimtai pagalvoti, o kaip gi mes jaustumėmės, jeigu pakliūtume į jų situaciją? Nes kelionės yra gerai, bet kai viduje esi vienišas, jokios pramogos nesugebės užpildyti tos vidinės tuštumos.
Be to, filmo dialogai, subtilus humoras, personažų veiksmai ir poelgiai taip pat sugeba įtraukti į šią be galo žavią istoriją, kurioje mums tenka tiesiog pasimėgauti rodomu reginiu. Ir visa tai pateikta iš tokios lėtos, bet visiškai nenuobodžios perspektyvos.
Kalbant apie herojus, tai be pagrindinių veikėjų Bobo ir Šarlotės, filme yra dar ir kiti personažai, kurie ne tik papildo juos, bet dar ir leidžia labiau šiai porelei atsiskleisti kaip asmenybėms bei tuo pačiu išvysti iš itin atviros pozicijos jų vidinį pasaulį.
Techniškai filmas irgi sugeba pamaloninti akis ir ausis. Nuostabi muzika papildo kiekvieną sceną, o be galo taikliai nufilmuotas vaizdas mus tik dar labiau priartina prie to, kas vyksta ekrane. Garso ir vaizdo montažas – puikūs, o meninis apipavidalinimas pakeri nuo pradžios iki pat finalinės scenos, nes ekrane mes matome tą tikrą, dabartinę ir nepagražintą Japonijos sostinę, kurioje dažnas tiesiog pasimeta.
Filmo treileris:
Aktoriai juostoje irgi turėjo ką parodyti. Kino veteranas Billas Murray‘us atliko vieną iš geriausių savo karjeroje vaidmenų, o jaunoji Scarlett Johansson pademonstravo savo didžiulį talentą, dėl ko po šio filmo jos karjera pradėjo augti kaip ant mielių. Čia mes galime pamatyti dar ir Giovannį Ribisį ir Anną Faris, kurie pasirodė epizodiškuose, bet labai svarbiuose šiai istorijai vaidmenyse.
Apibendrinant – filmas, kurį verta pamatyti ne tik amžiniems romantikams, bet ir žmonėms, kurie kažkaip neatranda savęs ir jaučiasi vieniši. Galbūt ši juosta padės Jums suvokti, ko kartais reikia, kad žmogus pasijustų laimingas.