„Oskaro“ už geriausią adaptuotą scenarijų filmui „Juodaodis iš Kukluksklano“ (angl. „BlackKkKlansman“) laureatas Spike‘as Lee, kurio darbai „Malkolmas X“ (angl. „Malcolm X“), „Elkis teisingas“ (angl. „Do the Right Thing“), „25- valanda“ (angl. „The 25th Hour“), „Savas žmogus“ (angl. „Inside Man“) ir „Džiunglių karštligė“ (angl. „Jungle Fever“) išdidžiai puošia jo filmografiją, šiais metais mums paruošė labai šiai dienai aktualų projektą – karinę dramą „Penki kraujo broliai“ (angl. „Da 5 Bloods“), kuri nuo birželio 12 dienos jau yra pasiekiama „NETFLIX“ platformoje.
Filmo istorija sukasi aplink keturis juodaodžius Vietnamo karo veteranus, kurie sulaukus garbaus amžiaus nusprendžia keliauti į džiungles, kuriose kažkada jiems teko kariauti su vietkongo kariais. Jų tikslas – rasti vieno žuvusio draugo kūną, kuris ilgus dešimtmečius ten ilsisi, ir pargabenti jį į tėvynę. Tačiau vos tik įžengus į džiunglių teritoriją, bičiuliai supranta, jog tai bus be galo sunkus žygis, kuris privers juos prisiminti visą kadaise išgyventą karo siaubą.
Kai tik pamačiau šio filmo anonsą, pagalvojau, jog ši naujoji Spike‘o Lee juosta turės nemažai šansų papulti į būsimo „Oskaro“ favoritų gretas. Ir, kai ją pasižiūrėjau, supratau, jog neklydau. Tai be galo atviras ir taiklus filmas, kuriame režisieriui pavyko iš ganėtinai įdomios perspektyvos pateikti itin rimtas socialines problemas, kurios niekur nedingo net ir praėjus ilgiems dešimtmečiams nuo Vietnamo karo bei segregacijos laikų pabaigos.
Išsiplėsti, apie ką filmas tikrai nenoriu, nes tik jį žiūrint galima bus patirti tą malonumą nuo peržiūros, kai beveik nieko nežinai. Nes tas trumpas aprašymas, kuriuo pasidalinau, tai tik užsklanda tam, kas ten iš tiesų vyksta. O vyksta ten labai daug dalykų, kurie yra paremti tikrais faktais bei įvykiais. Visi jie turėjo nemažą įtaką šiuolaikinei istorijai bei kovai su rasizmu ir su žmonių nelygybe.
Maloniausia šiame filme yra tai, jog Spike‘as Lee nuodugniai mums išaiškina vieną ar kitą aspektą, kurį jis bando pavaizduoti šioje istorijoje dėka kokių nors iškilių asmenų ar svarbių įvykių, apie kuriuos galbūt mes, gyvenantys už JAV ribų, nesame girdėję, įterpimo į siužetinę liniją. Ir jis tą daro kažkiek agresyviai, bet tuo pačiu teisingai.
Kas dar šiame filme yra puiku, tai kaip yra žaidžiama su pasakojimo maniera. Jeigu mes matome senus kadrus, kurie vaizduoja Vietnamo karo laikus, mes gauname atitinkamą vaizdą, lyg jis būtų iš dokumentinio filmo, tuo tarpu dabartiniai laikai yra nupaveiksluoti moderniai. Ir tai buvo daroma ne be reikalo. Visgi žaidimas su vaizdais buvo lyg alegorija tam, kaip pasaulis pasikeitė ir iš grubaus bei negailestingo tapo pernelyg nušlifuotas ir netikras. Čia, tiesa, interpretuoti galima ir dar kelias būdais, bet jau apie juos nerašysiu, nes tada tektų išpasakoti vieną esminį siužetinės linijos momentą, kuris taptų labai dideliu „spoileriu“.
Filmo personažai man paliko gerą įspūdį. Visi jie – skirtingi ir jų poreikiai bei pasaulėžiūra irgi skiriasi kaip diena ir naktis. Tad galiausiai ekrane mes gauname spalvingus ir charizmatiškus veikėjus, su kuriais ne tik galima susitapatinti, bet ir per jų prizmę suvokti problemas, kurias šiame filme iškėlė režisierius.
Veiksmo pernelyg kaip ir nėra, todėl jeigu tikitės labai jau daug karo ar susišaudymų, teks nusivilti, nes filmas visiškai ne apie tai. Užtat ko netrūksta, tai savotiškos įtampos, kuri tam tikrais momentais laiko stiprioje nežinioje. Tai pagyvina peržiūrą, nes, pripažinkime, filmo trukmė pustrečios valandos nėra iš mažiausių.
Techniškai filmas mane pradžiugino. Patiko ir dekoracijos, ir specialieji efektai, kurių čia buvo, nors ir labai mažai, paliko įspūdį aišku ir herojų kostiumai, puikiai atspindintys rodomus laikotarpius. Be to, filme skamba daug žymių dainų. Daugelis iš jų – Marvino Gaye‘io atlikti kūriniai, kurie papuošia kiekvieną rodomą sceną. Garso ir vaizdo montažas labai geri. Ypatingai tas vizualus perėjimas iš vieno stiliaus į kitą buvo labai ryškiu juostos momentu. Jau nekalbant apie kameros darbą, kuriuo taip pat teko žavėtis viso šio kino projekto rodymo metu.
Kas liečia aktorius, tai neapsigaukite, nes Chadwicko Bosemano filme pakankamai mažai, nors jo pasirodymas tikrai buvo šaunus. Visas dėmesys juostoje atiteko juodaodžiams kino veteranams – Delroy‘ui Lindo, Clarke‘ui Petersui, Normui Lewisui ir Isiahui Whitlockui jaunesniajam. Kaip jie pasirodė? Mano nuomone, puikiai. Dar čia buvo galima pamatyti Jeaną Reno ir Paulą Walterį Hauserį, kurie savo vaidyba taip pat papuošė kai kurias scenas.
Bendrai – vienas geriausių šiais metais matytų filmų, kurį manau su malonumu peržiūrėsiu kada nors dar kartą. Tad, jeigu patinka Spike‘o Lee kūryba, šis jo darbas yra vertas dėmesio. Ypatingai ir dėl to, jog ankstesnis jo karinis projektas „Stebuklas prie Santa Anos“ (angl. „Miracle at St. Anna“) buvo ganėtinai nykiu karinio žanro darbu.