Po testosterono perpildyto „Namo prie kelio“ (angl. „Road House“) peržiūros, nusprendžiau pasidaryti Patricko Swayze‘io filmų maratoną. O koks gi maratonas be vieno iš jo pačių žymiausių filmų – seksualumu spinduliuojančios 1987 metais pasirodžiusios dramos „Purvini šokiai“ (angl. „Dirty Dancing“).
Filmo istorija sukasi aplink iš turtingos šeimos kilusią Beibę Hausman, kuri vieną vasarą atvažiuoja su savo šeima atostogų į prabangų „Catskills“ kurortą. Ten ji susipažįsta su kietu šokiu instruktoriumi Džoniu Kastlu, kuriam netikėtai pradeda jausti šiltus jausmus. Ar prasčiokas ir aukštuomenės dama galės būti kartu? Štai kur klausimas, į kurį gali atsakyti tik nelemtas likimas.
Jeigu galima būtų įvardinti kelis geriausius 80-ųjų romantinius filmus, kurie tapo laikotarpio kino ikonomis, tai be jokių abejonių „Purvini šokiai“ patektų į pirmąjį penketuką. Nes nors pagrindinė filmo istorija ir yra pakankamai banali, ji veža nuo pačios pradžios iki pat finalinės scenos.
Filme yra gvildenamos kelios pakankamai paprastos, bet be galo žavios temos – socialinė nelygybė, meilė tarp skirtingo luomo žmonių, požiūris į moteris ir vyrus per kiekvieno iš jų prizmę, o taip pat įvairaus pobūdžio siekiai. Tai ir pagyvina šį pasakojimą, nes jį žiūrint galima ne tik simpatizuoti herojams, bet ir juos puikiai suprasti dėl pasirinkimų, kuriuos jiems tenka daryti, norint pasiekti vieną ar kitą tikslą.
Aišku, svarbiausiu akcentu šiame filme tampa šokiai, kuriais tiesiog mėgaujiesi. Puiki choreografija, geri judesiai, seksualumu spinduliuojantys šokėjai… Visa tai sukuria itin tvirtą pamatą visumai, dėl kurios daug kas 1987 metais ir rinkosi šį filmą peržiūrai kino teatre.
Dėl ko neįmanoma nemylėti šios kultinės juostos, tai dėl garso takelio. Vienas geriausių garso takelių, kokį man teko girdėti filmuose. Netikit? O kaip dėl tokių dainų kaip Billo Medley‘io ir Jennifer Warnes hitas „The Time of My Life“, Erico Carmeno „Hungry Eyes“ ar The Ronettes „Be My Baby“. Ir čia tik maža dalis to muzikinio gėrio, kurį mums siūlo ši juosta. Filmas taip pat ir vizualiai žiūrisi puikiai dėka kameros darbo, kieto montažo bei įtikinamo meninio apipavidalinimo.
Aktoriai… Ponios ir ponai, čia vaidina pats kiečiausias 80-ųjų sekso simbolis Patrickas Swayze‘is, tai apie ką čia dar kalbėti. O jeigu rimtai, tai išties gerai suvaidintas šio aktoriaus personažas, kuriuo tiki. Kas dėl kitų aktorių kaip Jennifer Grey ar Cynthia Rose, tai jie žinoma nusileidžia jam tiek profesionalume, tiek ir charizmos atžvilgiu, bet tai netrikdo, nes kiekvienas iš jų bent pasistengia įtikinamai įkūnyti jiems patikėtus veikėjus.
Apibendrinant, tai filmas, kuris tikrai nusipelno kultinio statuso vien dėl proveržio temoje ir pačiame pateikime, nes kiekvieną kartą jį žiūrint, jauti didžiulį malonumą nuo to, kas vyksta ekrane. O ir ši juosta net ir dabar žiūrisi šviežiai bei įtraukiančiai.