Tikrais didvyriais yra ne tie, kurie turi antgamtines galias, rengiasi keistais kostiumais ir komiksų puslapiuose ar kino filmuose gelbėja pasaulį nuo artėjančios grėsmės, o tokie žmonės kaip Paulas Rosesabagina, kurio pasiaukojantis žygdarbis 2004 metais buvo pristatytas „Oskarą“ pelniusio režisieriaus Terry‘io George‘o filme „Ruandos viešbutis“ (angl. „Hotel Rwanda“).
Filmo istorija rutuliojasi 1994 metais, kai Ruandoje tarp vietinių tautų – Hutu ir Tutsi, kilo pilietinis karas. Karo epicentre – žmonių genocidas, o Jungtinės Tautos su pačiomis galingiausiomis vakarų valstybėmis lieka šone. Tad žmonės patys turi kovoti dėl savo gyvybių. Vienu iš tokių žmonių yra Kigalio mieste įsikūrusio viešbučio valdytojas Paulas, kuris nusprendžia priimti pas save kuo daugiau žmonių.
Jeigu būtų galima kažkam pripaišyti žmogiškumo sąvoką – ją be abejo būtų galima pritaikyti Paului Rosesabaginui, kuris 1994 metais tapo senojo žemyno Oskaru Šindleriu. Kodėl? Nes jo dėka buvo išgelbėtos 1200 žmonių gyvybės. Ir šiame filme mums kaip tik ir yra pristatomas šio žmogaus didvyriškas pasiaukojimas bei situacija, į kurią pateko ne tik jis, bet ir visa Ruanda.
Juostoje yra gvildenama ne tik žmogiškumo ir pilietinio karo Ruandoje tema, bet ir neapykantos, žiaurumo, rasizmo ir meilės temos, kurios labai įtikinamu būdu yra įterptos į bendrą siužetinę liniją. Išsiplėsti apie jas nenoriu, nes tada tektų „išpoilinti“ kai kuriuos niuansus, kurie numalšintų Jūsų emocionalų poveikį. Tad patys turite pamatyti, kaip gi jos buvo pristatytos ir kokias mintis jose bandė mums perteikti filmo režisierius.
Herojų filme nemažai ir jie visi turi kažkokią reikšmę, kuri leidžia suvokti tam tikras situacijas. Čia turime ir politikų, ir kariškių, ir užpuolikų, kurie labai įdomiai ir vaizdingai pristato mums tą situaciją, su kuria teko susidurti Ruandos gyventojams. Bet, aišku, visas dėmesys atitenka Paului Rosesabaginui, kuriam neįmanoma nesimpatizuoti dėl jo poelgių ir požiūrio į kitus žmones.
Filme yra ir žiaurių scenų, ir labai emocionaliai veikiančių, todėl silpnesnių nervų žmonėms manau nepatartina būtų žiūrėti šio pasakojimo. Asmeniškai aš nesulaikiau ašarų dėl tokios neteisybės, kurią mums čia pristatė ir dar taip vaizdingai pateikė. O ir visas šis pasakojimas dar ir laiko itin gerai sukaltoje įtampoje, dėl ko dvi valandos prabėga akimirksniu.
Patiko man ir juostos techniniai aspektai. Grimas, dekoracijos, kostiumai, kameros darbas, muzika, garso ir vaizdo montažas… Viskas kokybiškai ir tvarkingai pateikta, jog filmas nesukelia nei menkiausios abejonės dėl kūrėjų nekompetencijos peržiūros metu.
Aktoriams negaliu gailėti komplimentų, nes jų vaidyba buvo vienu iš labai svarbių šios juostos emocionalaus poveikio komponentų. Neveltui aktoriai Donas Cheadle‘as ir Sophie Okonedo gavo nominacijas „Oskarui“ už savo pasirodymus. Nuostabi, tikrai nuostabi vaidyba. Dar filme galime pamatyti Joaquiną Phoenixą, Nicką Nolte‘į ir Jeaną Reno.
Apibendrinant – savo nešama žinute stipri drama, kurioje yra pateikta įtikinamai atrodanti bei tikrais įvykiais paremta istorija. Tad gerų dramų gerbėjams šis filmas įtrauktas į „must see“ sąrašus.