Štai ir atėjo metas aptari trečiąją populiarios „Q skyriaus“ (angl. „Department Q“) kino serijos dalį „Tikėjimo sąmokslas“ (angl. „A Conspiracy of Faith“), kurios pamatu tapo to paties pavadinimo rašytojo Jussi Adlero-Olseno 2009 išleistas romanas. Šįkart režisieriaus kėdėje atsidūrė iš dramos „Aberdynas“ (angl. „Aberdeen“) žinomas Hansas Petteris Molandas, sugebėjęs įnešti šiek tiek naujų vėjų į šį intriguojantį ekranizacijų ciklą.
Trečiosios dalies istorija pasakoja apie vandenyje rastą paslaptingą žinutę butelyje, kuri netrukus papuola į policijos rankas. Tai, kas joje buvo parašyta, šokiruoja. Būtent todėl ši byla atsiranda ant Karlo ir Asado stalo iš „Q skyriaus“. Pradėję ją narplioti, detektyvai sužino, jog daug metų apylinkėse siautėja maniakas, kuris yra susijęs su vaikų pagrobimais. Bet ar jiems pavyks jį sustabdyti, kai netgi tų vaikų tėvai bijo prasitarti apie atžalų dingimus.
Pamažu lėtas detektyvas virto į savotišką trilerį su energingai pateiktomis gaudynėmis. Toks sprendimas mano nuomone yra pagirtinas, nes čia yra jau šiokia tokia naujovė iš kūrėjų, kurie su kiekviena nauja dalimi bando istorijas pateikti iš įdomesnių perspektyvų, bet anksčiau jie tą darė pagal tą patį šabloną.
Aišku, kai bandoma išnarplioti bylą su seniai užmirštais įvykiais, yra šiek tiek kitoks pojūtis, nei tas, kai žaidžiama katės ir pelės žaidimą tarp policijos ir nusikaltėlio. Bet manau, dėl to nereikia pykti, nes gyvesnis gaudynių siužetas irgi priverčia jausti įtampą peržiūros metu ne prasčiau nei nežinomybės faktorius.
Smurto ir čia netrūksta, kaip ir netrūksta labai gerai išreikštų minčių apie situacijas, į kurias papuola vaikai, kurie gali tapti potencialiomis pagrobimo aukomis. Toks pamokantis ir leidžiantis rimtai susimąstyti siužetinis vingis tampa vienu iš didžiausių šios juostos pliusų. Apie kitus niuansus nekalbėsiu, nes nenoriu Jums sugadinti peržiūros. Jų čia yra keli ir kiekvienas iš jų savotiškai įdomus.
Personažai šįkart atsiskleidė dar labiau iš žmogiškosios pusės, todėl pamatyti vieno ir kito detektyvo vidinį pasaulį yra be galo malonu. Kaip ir malonu stebėti antraplanių veikėjų sprendimus kovoti su nusikaltėliu ir bendradarbiauti su policija. Kai kurie jų veiksmai sukelia pyktį, kai kurie priverčia suprasti, kokioje nelengvoje situacijoje jie atsidūrė. Pats blogietis filme – aukštasis pilotažas. Kol kas iš visų trijų filmų – tai žiauriausias ir nemaloniausias tipas, kuris tam tikruose epizoduose priverčia jauti baimę.
Iš techninių niuansų, šis filmas yra šiek tiek kitoks nei prieš tai buvę, dėl dinamiškesnio montažo, kuris leido efektingiau išdėstyti patį siužetą. Operatoriaus darbas ir garso takelis čia tampa labai svarbiais įtampos sukėlimo įrankiais, o meninis apipavidalinimas pradžiugina akis dėl kai kurių vizualių sprendimų.
Kaip ir antroje dalyje, taip ir čia, aktoriai Nikolajus Lie Kaasas su Fares Faresu išlaiko pakankamai aukštą vaidybos lygį. Tiek draminėse scenose, tiek ir įtampos nestokojančiose, jie yra labai įtikinami. Kas dėl antraplanių aktorių, tai ir ten nėra didelių priekaištų. Ypatingai patiko pagrindinio blogiečio atlikėjas Palas Sverre‘as Valheimas Hagenas, kurio suvaidintas personažas buvo be galo charizmatiškas ir sukeliantis daug neigiamų emocijų.
Visumoje – tai išties stebinančiai kokybiškas ir puikų laiką suteikiantis darbas, kurio kokybė niekuo nenusileidžia ankstesniems serijos filmams.