Prieš trejus metus per „Scanoramos“ atidarymą festivalio vadovė Gražina Arlickaitė, pristatydama lietuviškų trumpametražių filmų konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“, sakė, kad ši festivalio dalis „tapo svarbia baltiško kino dimensija, nes brėžia ateities kontūrą ir pristato tuos, nuo kurių priklausys Baltijos kino ateitis“.
Viena iš tokių jau gražias viltis pateisinusių jaunųjų Lietuvos kino menininkių, be abejonės, yra režisierė Marija Kavtaradzė. 2011-aisiais metais ji su Marija Stonyte buvo apdovanota „Sidabrinės gervės kiaušiniu“ už geriausią studento darbą „Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“. Dar vieną „Sidabrinės gervės kiaušinį“ ji pelnė 2015-aisiais už trumpametražį filmą „Man dvim keli“.
2017-aisiais drauge su kolega scenaristu Andriumi Blaževičiumi ir seserimi dramaturge Tekle ji pelnė „Sidabrinę gervę“ už geriausią kino scenarijų filmui „Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius). Šiemet jos debiutinė drama „Išgyventi vasarą“ Talino kino festivalyje buvo pripažinta geriausiu Baltijos šalių filmu, o balandį apdovanojimų kolekciją papildė Lečėje (Italija) vykusio Europos kino festivalio specialus žiūrovų prizas.
Marijos Kavtaradzės tėtis – Gruzijoje gerai žinomas teatro režisierius bei kino aktorius, mama – daug metų universitete dirbusi dėstytoja, dabar verčiasi privačia psichologės praktika.
Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“
Savo pilnametražiam debiutui „Išgyventi vasarą“ Marija pasirinko skaudžią ir aktualią temą. Vis dažniau Lietuvoje net ir garsūs bei labai sėkmingi žmonės išdrįsta prisipažinti, kad kenčia nuo depresijos. Kad tai yra rimta liga, o ne „išsigalvojimas“, kaip kartais sako problemos rimtumo nesuvokiantys žmonės, liudija ir tragiškai pasibaigę aktorių Sauliaus Mykolaičio bei Vytauto Šapranausko gyvenimai. Nesugebėjęs įveikti depresijos neseniai Jungtinėse Amerikos valstijose iš gyvenimo pasitraukė garsus kino komikas Robinas Williamsas.
Kad yra patyrusi depresijos gniaužtų baimę dokumentiniame filme „Rūta“ (2018 m., rež. Ronaldas Buožys, Rokas Darulis) prisipažino ir itin sėkminga mūsų sportininkė, plaukikė Rūta Meilutytė. Darbo teatre bei kine tikrai nestokojantis jaunas aktorius Marius Repšys taip pat ilgai kovojo su depresijos keliamomis pasekmėmis – nusivylimu bei kasdien patiriama baime. Beje, šios būsenos keliamus psichologinius pavojus aktorius atskleidė vaidindamas krizę išgyvenantį Vytą režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filme „Šventasis“, kurio herojų staiga užgriuvusi bedarbystė ir jos išprovokuotos šeimyninės problemos pagimdo apatiją viskam. Filmo autoriai neieško efektingų siužeto posūkių ir nesistengia, kaip dabar įprasta, intriguoti žiūrovą. Tačiau jiems pavyksta, kaip taikliai pastebėjo kolegė Živilė Pipinytė, „diagnozuoti šių dienų Lietuvos fizinę bei dvasinę būseną, įvardinti nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą“.
Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“
Anot Marijos Kavtaradzės, „psichologijos vadovėliuose bipolinis sutrikimas aprašomas kaip manija ir depresija – kaip sūpuoklės tarp energijos kupinų aukštumų ir bejėgystės, nieko nenorėjimo. Tačiau kiek visko yra tame viduryje, kiek ten pilkųjų zonų, susimaišiusių pojūčių…“
Ne paslaptis, kad psichinių sutrikimų paveikti žmonės dažnai tampa vaidybinių filmų personažais – išgalvotais, kaip Tomo Hankso suvaidintas Forestas Gampas (1994) ir Dustino Hoffmano Raimondas Babitas („Lietaus žmogus“, 1988) ar realiais, tokiais kaip Russello Crowe suvaidintas genialus matematikas Džonas Nešas („Nuostabus protas“, 2001) ir šachmatų genijus Bobby Fischeris (jį 2014 m. filme „Paaukoti pėstininką“ suvaidino Tobey Maguire‘as).
Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“
Panašių pavyzdžių pasauliniame kine tikrai apstu, todėl šios temos tyrinėtojus visada tyko pavijus pakliūti į gausiai stereotipais nusėtą teritoriją. Tokį pavojų jautė ir Marija Kavtaradzė: „Dažname filme ligos naudojamos tik kaip triukas – padaryti personažą įdomesnį, nors pats filmas yra apie kitką. Arba apie ligą yra nekalbama, ją galima tik nujausti. O man norėjosi apie psichinius sutrikimus kalbėti atvirai, paprastai ir nedramatizuojant. Perteikti personažų kančią, bet nenuspalvinti visko tik juoda spalva. Ligoninės, girgždančios durys, beprasmybės jausmas – žinoma, galėjau ir tokį filmą sukurti. Galėjau pasirinkti baisesnį kalbėjimo kampą – būčiau turėjusi pakankamai medžiagos bei patirties ir tam. Bet nemačiau prasmės. Žmonės ir taip bijo, ligoninės, diagnozės ir taip stigmatizuojamos. Norėjosi paprastumo ir šviesos. O žiūrovas jaučia, kiek nuoširdumo ir tiesos sudėjai į savo darbą. Netikromis, išgalvotomis emocijomis jo neapgausi. Turi būti drąsus ir atviras kurdamas“ („Žmonės“).
Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“
Režisierė pasirinko pavojingiausią bipolinio sutrikimo atvejį, kai žmogus pastoviai yra sumišusios būsenos – yra apsėstas negatyvių minčių ir kartu pasižymi stipria fizine energija. Toks yra jaunuolis Paulius (Paulius Markevičius), kuriam medikai diagnozavo maniakinę depresiją (arba tiksliau – bipolinį afektinį sutrikimą), kuris pasireiškia kraštutinėmis emocinėmis būsenomis – arba nevaldoma euforija arba giliu abejingumu viskam. Kita „depresyvi“ filmo herojė Justė (Gelminė Glemžaitė) net mėgino nutraukti savo gyvybės siūlą ir dabar yra užsisklendusi savyje.
Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“
Pagrindinę filmo „Išgyventi vasarą“ fabulą galima papasakoti keliais sinopsio sakiniais. Tai istorija apie jauną psichologijos studentę Indrę (Indrė Patkauskaitė), kuri gauna užduotį nuvežti du pacientus – Paulių ir Justę – iš Vilniaus psichikos sveikatos centro į Palangos kliniką, kurioje jie toliau galės tęsti gydymą. Įvykių filme tikrai nedaug, bet ne jie čia sudaro esmę. Bet kokiame „kelio filme“ svarbiausia yra ne pats kelionės maršrutas, o jo metu išgyvenama nauja patirtis ir jos įtakota psichologinė veikėjų transformacija.
Šio tikslo režisierė ir pagrindinių aktorių trijulė siekia, taip pat išnaudodami „sūpuoklių“ principą, gerai atspindintį personažų nuotaikų kaitas ir kontrastingus perėjimus nuo tragiškų intonacijų iki subtilaus grotesko ar ironijos. Atidus filmo tyrinėtojas atkreips dėmesį į daugelį simbolinių detalių. Filmo pavadinime esantis žodis „vasara“ asocijuojasi ir su šiam metų laikui būdingais orų kontrastais ir su… Vilniuje vasaros gatvėje esančia Psichiatrine klinika. Neatsitiktinai filme skamba garsi „Hiperbolės“ daina „Aš dar dainuosiu“ – tai ne tik sentimentalus retro dvelktelėjimas: optimistiški dainos žodžiai viltingai nuskamba ir gana pesimistiniame filmo kontekste.
Svarbiausias emocinis filmo akcentas daug kam gali atrodyti netikėtas ir šokiruojantis. Bet pasiryžusi būti sąžininga režisierė nesiekia pigaus populiarumo, nes žino, kad „sūpuoklių“ kelyje iš vienos kraštinės padėties į kitą kaip tik ir yra ta „pilkoji zona“, kurioje ir įvyksta daugiausiai psichologinių lūžių.