Gatvės žibintų šviesoje svirduliuojanti ryškiai prisidažiusi blondinė (Julia Krivickas) kažkuo primena Merlin Monroe, tiesa – šaržą, bet vis tiek būtų verta “Penkiasdešimt juodų atspalvių” viršelio.
Dienos šviesa čia tik išryškina juodumą, kaip antai šiek tiek per arti pritraukus kamerą matyti virš lūpos juoduojantys ūsiukai. Kitas spalvas pajusti sunku, nors Julija ir labai stengiasi pagyvinti kasdienybę leopardo rašto aukštakulniais.
Julija kalba trimis kalbomis, baigė dailės mokyklą, o dabar vokiškai sako: “Gatvėje man nereikia keliaklupsčiauti”. Ieškoti klientų tarpuvartėse ir stabdyti pakeleivingas mašinas jai sekasi geriau, nei dirbti viešnamyje. Dėl sumušimų ir nuolatinių atsidūrimų ligoninėje Julija be savigailos gūžteli pečiais – tai visiškai normalu. Ko dar galima tikėtis iš tokio darbo? Kadaise Julija buvo klaipėdietis Slavikas, bet transseksualumas šitoje juostoje lieka antrame plane.
Herojė epizodiškai filmuota beveik septynerius metus – Julijos gyvenimo tarpai užpildomi vienu sakiniu juodame ekrane, bet netrukus (nors Julijos gyvenime prabėgo savaitė ar metai) ten vėl atsiduria ji pati. Julija įsėda į automobilį, Julija išeina iš kino salės ką tik baigusi darbą su klientu, Julija vartoja narkotikus. Tačiau daugiau nei veiksmai byloja jos pačios žodžiai: apie gatvės taisykles, apie mirusią senelę, piešimą – nors ir kurtina kalbos tiesmukumu, o statistikos nėra – tenka pasitikėti Julijos žodžiu, kuris kartais verčia abejoti. Netikėtos asmenybės spalvos atsiskleidžia jai vieną dieną susiruošus iš Vokietijos leistis kelionėn – į gimtąją Klaipėdą.
© Jackie Baier nuotr.
Filmas šokiruoja neretušuotu realybės vulgarumu, tačiau sensacijų čia, atrodo, nesivaikoma. Taip, kartais pagalvoji, kad operatoriui lyg ir nebūtina eiti paskui veikėją į vonią, kai ši pareiškia „išsivemsiu“ ,tačiau lemiamu momentu kameros akis išlieka diskretiška, meistriškai laviruodama ant plonytės „ne per daug“ ir „daugiau nei gana“ ribos. Ir net manipuliavimas žiūrovo smalsumu, dokumentikai pasirinkus personą iš visuomenės paribio, gali būti nesunkiai pateisintas geriau pažinus Juliją, nes ji ne tik prostitutė, ji – reiškinys, pati save apibūdinanti: „Dievas kurdamas mane buvo išsiblaškęs“. Kiek kitų tokių „reiškinių“ blaškosi aplinkui, kol mes vartomės minkštuose pataluose neužmigdami, kamuojami „problemų“, galima tik spėlioti, kaip ir tai, kodėl tampama „bomžu“.
Filmas neskirtas pramogai ir nėra lengvas nei galvai, nei jautresniam skrandžiui, tačiau būtinas pamatyti ir dėl nepatogios tiesos, ir dėl neabejotinos meninės vertės – dokumentikos tamsoje dažnai šmėsteli egzistencinis poetiškumas ir vienas esminių kino filosofijos klausimų – kodėl atsiranda simpatija pagrindiniam herojui? Žiūrėdama į išpurtusį veidą, lyg bičių sugeltas lūpas ir girtas akis, vis tiek jaučiu simpatiją – nejau susitapatinu su ja?
© Jackie Baier nuotr.
Režisierei J. Jackie Baier itin artima transseksualumo tema, tačiau jos dokumentikoje išvengiama „už“ ir „prieš“, labiau nei lytiškumą akcentuojant buvimo kitokiu esmę. Mums ši tema aktuali dar ir kolektyvinės kaltės, nes (ki)tokie žmonės tolerancijos sulaukia nedaug – “Lietuviai išmoko statyti stiklinius dangoraižius, bet dar neišmoko elgtis su žmonėmis”. „Julija“ – tai dokumentika kaip liudijimas, jog gyvenimas pranoksta fikciją ir siaubu, ir grožiu, mūsų akyse mirgėdamas lyg per tamsiomis spalvomis nutapyta tragedija. Bet vis tik nutapyta.