2024 metais išleista ir jau pirmame sezone, 18 apdovanojimų pelniusi istorinė drama „Šogūnas“ („Shogun“) pasakoja apie dviejų visiškai skirtingų pasaulių susidūrimą – neišprususių anglijos vyrų ir puikiai išauklėtų japonų samurajų. Rachel Kondo ir Justino Markso serialas remiasi Džeimso Klavelio parašyta to paties pavadinimo novele, kurioje galima užkabinti ir tikrų istorijos įvykių. Tiesa, kūrinys ekranuose pasirodo jau ne pirmą kartą. Pirmoji knygos ekranizacija įvyko 1980 metais režisuota Džerio Londono.
Serijos nukelia mus į XVI amžiaus taikią feodalinę Japoniją, kuri mirus Taikō (Didžiajam Imperatoriaus kancleriui), trumpaamžiam Japonijos lyderiui, atsiduria ant pilietinio karo slenksčio. Tam, kad Japoniją nesudrumstų karo vadų godumas, jis įkuria regentų tarybą, kuri susideda iš penkių stipriausių Bushō (Japonijos feodalų). Jų tikslas valdyti Japoniją tol kol sosto įpėdiniui sukaks 16 metų. Tačiau feodalų valdžios troškimo, skirtingų tikslų ir pinklių vedama regentų taryba susikyla. Negana to vakaruose plintanti krikščionių religija veržiasi į visą pasaulį siekdama pakrikštyti likusiuosius. Tai tik dar labiau sukelia kivirčus tarp tarybos narių. O paprasto žvejų kaimelio, krantus pasiekia keistas „piratų“ laivas, vadovaujamas privatininko Džeko Blektorno. Šis atradimas gali pasukti netikėta linkme visą karą, o trijų žmonių likimai susipina vardan geresnės Japonijos ateities.
Galime, net neabejoti, kad aktorių pasirinkimas šiame seriale buvo puikus (gautas ne vienas apdovanojimas kalba pats už save). Itin įtikinamai suvaidinti pagrindiniai veikėjai leido įsijausti į Japonijos kultūrą. Aktorius Hiroyuki Sanada meistriškai perteikia natūralaus lyderio Toronagos vaidmenį. Visų gerbiamas ir grėsmingasis Bushō iš pradžių vaizduojamas kaip kalinys Osakos pilyje, tačiau nedaugelis žino, kad priešų apsuptyje jis ir užaugo, tad čia jaučiasi tarsi namuose. Comos Jarvis įkūniją Džeką Blektorną – japonų standartais neišprususį anglą, kuris valgantis maistą čepsi, kaip mažas penkių metų vaikas bet geriantis saké, kaip tikras suaugęs alkoholikas. Tačiau šios savybės bei jo užsispyrimas padeda Blektornui įsitvirtinti Japonijoje ir išsaugoti gyvybę. Vakarietiški ir rytietiški įpročiai labai skiriasi. Šių dviejų visiškai skirtingų veikėjų ir pasaulių susidūrimas sukuria gana komiškas situacijas, bet taip pat ir leidžiančias abiem pusėm augti ir mokytis. Kad šioms pusėms lengviau būtų susikalbėti, seriale išvystame ir tarpinę veikėją sujungiančią abi kultūras. Į vertėjo vietą patenka Anna Sawai su Mariko vaidmeniu. Mariko protinga moteris su tragiška praeitimi. Paguodos atsisukusi į dievą. Dėl religijos išmokusi portugalų kalbos, kuri leidžia jai susikalbėti su svetimšaliu Blektornu. Mariko, atoikdama savo pareigą kaip vertėja, praleidžia labai daug laiko su privatininku taip tarp jų atsiranda ypatingas ryšys. Pagrindiniai veikėjai pasižymi turtinga savo gyvenimo priešistore, kas leidžia geriau suprasti jų motyvus. Tačiau kalant apie Džeką Blektorną, jis tarsi iš niekur išdygęs svetimšalis ir viskas ką sužinome, neva jis turi vaikų, kuriuos paliko Londone dėl gyvenimo plačiuosiuose vandenynuose. Žinoma, apie veikėjo priešistore galbūt dar sužinosime, vis dėlto priešakyje laukia dar du sezonai.
„Shogun“ įtraukia įspūdingais vaizdais ir Japonijos kultūra. Jeigu rytų kultūra ir jų hierarchijos veikimo sistema nėra artima, susigaudyti pačioje pradžioje bus sudėtinga. Ypač bandant įsiminti skirtingus Japoniškus vardus ir veikėjus. Tačiau po keleto epizodų viskas einasi kaip per sviestą. Įpusėjus serijoms ir, tarsi, atsidūrus ant karo slenksčio visas veiksmas sulėtėja. Atrodo tuoj kažkas įsižiebs, tačiau niekas taip ir neįvyksta. Karas čia kitoks, jis vyksta ne dideliais sprogimais ir masyviomis mirtimis, tačiau intrigomis ir kėslais. Tiesa, nors grandiozinio mūšio ir nesulaukėme pirmame, viliuosi, jį teks išvysti vėlesniuose sezonuose. Be to, jeigu serialas žiūrimas originaliu įgarsinimu 90% kalbama japoniškai. Tai savotiškai padeda labiau įsijausti į svetimšalio, Džeko Blektorno vaidmenį, kai nei jis nei žiūrovai nesuprantame apie ką kalba. Tiesa, mes turime visagalius titrus – o jis panelę Mariko.
Daugelis pasakytų, kad vienas iš svarbiausių japonų kultūros aspektų yra apranga. Nors serijos ir neatspindi tikslios to meto Japonijos aprangos, tačiau perteikią ją taip, kad suprastų kiekvienas. Įvairių raštų ir spalvų deriniai ne tik gražūs akiai, tačiau ir padeda žiūrovams susigaudyti tarp visos feodalinės Japonijos. Paprasti valstiečiai dėvi žemės spalvų aprangas be ypatingų raštų, kai tuo tarpu kilmingieji dėvi prabangius kimono su įmantriais ornamentais. Be to kiekvienas Bushō, turi savo spalvinę gamą, dėl kurios lengviau suprasti kam pavaldūs antraeiliai veikėjai. Serialas taip pat puikia perteikia samurajų garbės kodeksus, valgymo įpročius bei tarpusavio bendravimą, kurie vakarietiškam žmogui gali pasirodyti keisti. Visgi ne kiekvienas mes įvykdytumėm seppuku, vardan giminės garbės. Taip pat didelį įspūdį paliko Attiko ir Leopoldo Rossų ir Niko Chubo kurti garso takeliai, kurie su gilia emocija, japoniškos muzikos prieskoniu bei didybe sustiprina visą feodalinės Japonijos kuriamą vaizdą.
Apibendrinant, rekomenduočiau šį serialą istorijos gerbėjams ar besižavintiems japonijos kultūra. Nors šimtaprocentinio feodalinės Japonijos atvaizdavimo neišvysite, tačiau pasigrožėti ir palyginti tikrai bus įdomu. O ką jau bekalbėti apie besimokančius japonų kalbos, tik imkite ir mėgaukitės.