Atsidūrę dešimtaukščiame pusiau apleistame Bostono pastate daugelis pagalvotų, kad tai ideali vieta žaisti slėpynėms. O pridėjus keletą papildomų niuansų, kad besislepiantys nieko negirdi, gaudantys nieko nemato ir abi pusės nešiojasi kelis ginklus tada gauname gana neblogą kriminalinį trilerį. Brado Andersono režisuotas filmas „Tylos valanda“ parodo ne tik pelės ir katės žaidimą, tačiau ir siunčia žinutę ką reiškia prarasti klausą.
Filmo siužetas pasakoja apie žmogžudysčių skyriuje dirbantį detektyvą Franką Šo (akt. Joelis Kinnamanas), gyvenantį toli nuo Bostono šurmulio ir sirenų gausmo. Išsiskyręs tėvas būtent čia randa ramybę, palaiko fizinę formą ir klausosi savo džiazo plokštelių kolekcijos, mąstydamas balkone kol gurkšnoja savo rytinę kavą. Jis taip pat nekantriai laukia galimybės padovanoti savo muziką mėgstančiai paauglei dukrai Sami (akt. Katrina Lupi) gitarą jos gimtadienio proga. Tačiau netrukus jo gyvenimas pasikeičia iš esmės. Per įprastą tyrimą su savo partneriu detektyvu Dagu Sleiteriu (akt. Markas Strongas), įtariamasis veda jį į painų persekiojimą tarp laivų konteinerių, kol galiausiai jis atsiduria tiesiai priešais atvažiuojančią transporto priemonę. Frankas patiria galvos traumą, kuri stipriai pažeidžia klausą.
Praėjus beveik metams po avarijos, Šo nerimas dėl grįžimo į darbą dar labiau padidėjo dėl to, kad jo būklė pablogėjo. Klausos aparatai trukdo jo gebėjimams, o jis supranta, kaip sudėtinga naudoti gestų kalbą kriminaliniame pasaulyje. Nepaisant to, Sleiteris atkakliai siekia, kad Šo vėl imtųsi darbo, ir įtraukia jį kaip vertėją į bylą, susijusią su Ava (akt. Sandra Mae Frank), kurčia buvusia narkomane, kuri nufilmavo žmogžudystę prie jos netrukus nugriaunamo daugiabučio. Tačiau vos tik negailestingas gaujos lyderis Meisonas (akt. Mekhis Phiferis) su savo nusikaltėliais atvyksta sutvarkyti reikalų, detektyvas Šo išgelbsti ją. Įstrigę tuščiuose pastato aukštuose, jie stengiasi pergudrauti persekiotojus, pasitelkdami vienas kito žinias – jo patirtį kriminaliniame pasaulyje ir jos gebėjimą išnaudoti pastato keistenybes.
Bradas Andersonas pasižymėjęs režisierius kriminalinių trilerių pasaulyje, su tokia kino juosta kaip 2004 metų „Mašinistas“ pristato mums dar vieną filmą. Nežinia ar pagrindinis aktorius Joelis Kinnamanas vaidmenį gavo dėl savo silnybės žodžiui „tyla“ (mat praėjusiais metais jis suvaidino filme pavadinimu „Tyli naktis“, kuriame įsikūnija į aklo žmogaus gyvenimą), ar dėl puikių savo vaidybinių sugebėjimų. Tačiau, Sandra Mae Frank tikrai puikiai perteikia savo, kaip kurčios fotografės, vaidmenį, kas didelės nuostabos nesukelia, nes aktorė iš tiesų yra praradusi gebėjimą girdėti.
Pagrindinių veikėjų negalia prideda filmui savotiško prieskonio, nors istorija ir nėra pati orginaliausia, bet nepasitaiko labai dažnai. Frankas ir Ava susigalvoja įvarių būdų kaip galima bendrauti ir atskirti vienas kitą nekalbant, o kartais negalią paversti ir savo didžiausiu pliusu ir įrodyti, kad klausos praradimas tai nėra gyvenimo nuosprendis.
Pagrindinis veiksmas vyksta daugiabučiame name, kuriame visi buvę gyventojai yra iškraustomi, tad pastatas praktiškai virtęs vaiduokliu. Dėl to matomos monotoniškos scenos ir vienodi koridoriai, tad gaudynės įvykiams besirutuliojant tampa gan nuobodžios. Be dviejų sklandančių savotiškų kaimynų, jų istorijų ir įsimintinų butų visame dešimtaukčiame pastate daugiau nieko ypatingo nėra. O ir „legendinių kaimynų“ išvysti nepavyksta.
Apibendrinant, filmas išsiskiria savo idėja įtraukti veikėjus, turinčius klausos negalią, į įtemptą gaudynių žaidimą, kuriame pastatytos jų pačių gyvybės, nors jis kai kuriomis vietomis tampa monotoniškas. Tačiau šis filmas turi daugiau pliusų nei minusų, tad pažiūrėti rekomenduočiau.