„Kino pavasario” kritikų pasirinkimo programos filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ – 2016-ųjų metų prancūzų-kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan drama, sukurta pagal tokio paties pavadinimo Jean-Luc Lagarce pjesę. Juostoje vaidina ne tik Prancūzijoje žinomi aktoriai ar šalies kino industrijos naujokai, bet ir Holivude išgarsėję Vincent Cassel („Juodoji gulbė“, „Transo būsena“) bei Marion Cotillard („Pradžia“, „Užkratas“, „Žudikų brolija“). Stiprus siužetas, ryškūs charakteriai bei emocinis paveikumas – tai vos keletas elemetų, dėl ko filmas yra įdomus, originalus, vertas dėmesio.
Louis (akt. Gaspard Ulliel) – 34-erių metų rašytojas, po 12 metų grįžęs į gimtąjį miestą šeimai pranešti liūdnos žinios – greitai jis mirsiąs. Tačiau naivu tikėtis, jog per tokį ilgą laiko tarpą gyvenimas buvo sustojęs, tiesa?
Kino filmo “It’s Only the End of the World” kadras
Suaugusi sesuo Suzanne (akt. Léa Seydoux), kuri brolį pažįsta labiau iš artimųjų pasakojimų, o ne iš savosios patirties, vyresnysis brolis Antoine (akt. Vincent Cassel), kuris tiki, kad jo gyvenimas jaunėliui visiškai nerūpi, jo žmona Catherine (akt. Marion Cotillard), kurios Louis net nepažįsta ir motina (akt. Nathalie Baye), nesuprantanti sūnaus pasirinkimų, tačiau jį mylinti visa širdimi. Visi jie, iki šiol nesugebėję atleisti Louis dėl jo poelgio, bando elgtis svetingai, draugiškai, nuošidžiai bendrauti ir dalintis prisiminimais, bent akimirkai pasijusti tikra šeima. Tačiau kiek ilgai tokia šeimyninė idilė gali tęstis? Antoine, ūmaus charakterio vyras, labiau nepatenkintas ne dėl Louis išvykimo, bet dėl to, kad po tiek laiko jis grįžo ir sujaukė visų šeimos narių jausminę gamą, neiškentęs brolio elgesio, pavirto pykčio netramdančiu buliumi, ardančiu dirbtinę artimųjų ramybę, jo žmona, nesugebanti jam pasipriešinti ir motina, naivoka moteris, besitikinti, jog visas nuoskaudas pamiršę artimieji ramiai susės prie stalo ir draugiškai besišnekučiuodami valgys desertą. Vaikinas, niekada rimtai apie tai negalvojęs, susiduria su savo išvykimo pasekmėmis ir supranta, jog grįžti galbūt ir nederėjo. Tačiau ar jis išdrįs pasakyti savo šeimai, kad tai paskutinis jų susitikimas?
Kino filmo “It’s Only the End of the World” kadras
Režisieriaus Xavier Dolan teigimu, šis filmas yra geriausias jo kūrinys, kuriuo labiausiai didžiuojasi. Dolan, rodos, visiškai paprastais būdais, sugebėjo sukurti sudėtingą šeimos modelį, kuriame kiekvienas individas yra nestabilios emocinės būsenos, o kartu jie – nepilnavertiškai funkcionuojantis vienetas. Filme vaizduojama šeima žiūrovą pykdo, erzina ir vargina, tačiau, atiduodamas paskutines jėgas, jis stebi ir netgi mėgaujasi jam brukama agonija. Pagrindinį vaidmenį atlikusio Gaspard Ulliel manymu toks vidinis disonansas atsiranda dėl didelės intrigos. Louis atrodo ligotai, tačiau ne dėl savo mirtinos ligos, o dėl nervinio išsekimo. Grįžimas pas savo šeimą, kaltė ir baimė vyrui tarsi sukelia emocinį anafilaksinį šoką, kurio pasekoje mes stebime vis blogėjančią jo savijautą ir vidinį nesuderinamumą tarp savo pirminių ketinimų ir pasikeitusios būsenos. Ši juosta yra jau penktoji ir pati sėkmingiausia bendra režisieriaus Xavier Dolan ir kino operatoriaus André Turpin kolaboracija. Tai genialus, stilizuotas, įtemptas bei provokuojantis pasakojimas, gebantis žiūrovui sukelti nerimą bei intrigą, nurodant tik šeimos disfunkcijos poveikį vieninteliam, seniai atsiribojusiam, bet vis dar stipriai jos veikiamam žmogui.
Kino filmo “It’s Only the End of the World” kadras
Juostos stilistika primena sapną – viskas regima tarsi apsvaigusio, nesiorientuojančio žmogaus akimis. Galima manyti, jog tai tik Louis prisiminimai apie kadaise vykusį šeimos sandūrį, o galbūt iš tikro tik fantazija. Operatorius neatsitiktinai pasirinko dažną stambių planų naudojimą – nuolat matomi konfliktuojančių ar šūkaujančių personažų veidai atskleidžia emocijas tobuliau nei geriausi dialogai, žiūrovui suteikiamos sąlygos stebėti veikėjų kūno kalbą, veido išraiškas, atskleidžiančias vidinius jų išgyvenimus, emocinę kaitą. Tai kūrinys, kurį tikrai nėra lengva žiūrėti, jis suteikia daugiau emocinio skausmo nei pasitenkinimo, kaip dauguma šiuolaikinių filmų. Tačiau rezultatas nenuvilia – emocinės iškrovos nauda pasireiškia ne iš karto, o praėjus tam tikram laikui, kaip uždelsto veikimo bomba. Kuomet ji sprogsta – viskas aplinkui sunaikinama. Žmogui, suvokus filmo pagrindinę mintį ar idėją, gyventi pasidaro lengviau, pasaulio suvokimas išsiplečia, jis tampa brandesne, tobulesne asmenybe.
Taigi, filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ – 95 minutės vos pakeliamos įtampos, kurių metu koncentruojamasi ne į nuvalkiotą Holivudo idėją vaizduoti mirštančio žmogaus bandymą susitaikyti su šeima, o į šeimos disbalansą ir jo poveikį vienam individui. Šeimos, kuri nėra visuomenės svarbiausias struktūrinis vienetas, bet sistema, kuri jos narius luošina, žlugdo, kankina, bet laiko tarpusavy ir neleidžia pasprukti. Tai juosta, kuri nors ir gali negrįžtamai pakeisti žiūrovo požiūrį į tam tikrus gyvenimo elementus, tačiau neabejotinai verta dėmesio.