– Heil Hitler! – mergaitė pasisveikina su kaimiečiu. Ji dar nežino, kad nuo šiol šitas gestas visiems laikams tapo smerktinu. Hitleris mirė.
„Lorė” tai tik antras, bet jau daug apdovanojimų laimėjęs režisierės Keitės Šortland (Cate Shortland) kurtas filmas, pastatytas remiantis R. Mukherjee romano „Tamsus kambarys” motyvais. Šioje juostoje į antrojo pasaulinio karo ir genocido tematiką žvelgiama vokiečių karininko šeimos akimis. Kaltės jausmo čia nėra, tik bausmės, kurių netrukus sulaukia SS tarnavę sutuoktiniai.
Tėvai dingsta, o karo pasekmių draskomoje šalyje penki nacių vaikai lieka visiškai vieni. Vyriausioji dukra, pagrindinė herojė Lorė (Saskia Rosendahl) iš visų jėgų stengiasi įvykdyti misiją – drauge su mažamečiais nukeliauti į Hamburgą, pas močiutę. Tačiau pakeliui aiškėja, kad nebevažiuoja traukiniai, o žmonės nelinkę dalintis maistu. Savo tėvų brangenybes mainydami į duonos kąsnius, vaikai pėsčiomis leidžiasi į pavojingą 900 kilometrų kelionę, kurios metu jie sutinka ir tokių pat išsigandusių, ir žiaurių personažų. Vienas jų, paslaptingas jaunas žydas Tomas (Kai Malina), ima vaikus sekti. Kurį laiką mėginusi pasprukti, Lorė ankstų rytą kone kaktomuša susiduria su persekiotoju. Nuošalus keliukas, karu alsuojančios miško tankmės, o vienintelis Lorės „ginklas“ – niūniuojama lopšinė, kurios ji nenutraukia narsiai žvelgdama jaunuoliui į akis. Šitaip prasideda psichologiškai sudėtinga meilės ir neapykantos istorija. Vos susipažinus su Tomu Lorę užplūsta prieštaringi jausmai: baimę keičia geismas, o šį – gėda, nes iki tol visą gyvenimą mergaitė augo mokoma neapkęsti žydų.
Kino filmo “Lorė” kadras
Yra filmų, kurių siužetą galima sekti tiesiog nerūpestingai klausantis, tuo pat metu dar ir užsiimant kažkuo kitu. Tačiau „Lorės“ kadrų paveikumas toks stiprus, kad prikausto žiūrovą, versdamas nė akimirkai neužsimirštant atlikti pagrindinį darbą – žiūrėti. Filme tiesioginės kalbos nedaug, veikėjai dažnai kalba užuominomis. Vaizdų fragmentiškumas impresionistinis: cigaretė, sujaukta lova, apdegusi fiurerio nuotrauka miške – smulkios detalės ir itin sodrūs organiški kadrai yra pagrindiniai pasakojimo įrankiai. Operatoriaus akis dažnai krypsta į pačią intymiausią ar atgrasiausią vietą. Gal todėl, kad ir realiame gyvenime visų pirma ten – į kraujo balą, į mėlynę poakyje, į sudraskytą tarpkojį krypsta ir mūsų akys. Itin priartinant vaizdus siekiama ne šokiruoti, bet sukurti betarpiško intymumo įspūdį: nešvarios viena kitą glamonėjančios rankos pasakoja drovią meilės istoriją. Kitas pagrindinių filmo bruožų – erotiškumas, sodrus ir tuo pačiu nekaltas, juk pagrindiniai veikėjai yra paaugliais virstantys vaikai. Tad juostos jokiais būdais negalima pavadinti vulgaria – viskas labai gražu, kartais net ir tai, kas turėtų būti baisu.
Kino filmo “Lorė” kadras
Viso filmo metu išlaikomą įtampą labai sustiprina muzika (kompozitorius Max Richter) – kartais vien jos dėka neapleidžia jausmas, kad tai siaubo filmas, kurio veiksmas vystosi dienos šviesoje. Nors tiesioginio siaubo lyg nėra – iš žemių nelenda nei demonai, nei kitos antgamtinės būtybes, o bloga daro tik vienas siaubūnas – žmogus. Ir patys šiurpiausi įvykiai rodomi vaikų akimis, kurie nesupranta nei kodėl, nei už ką, nei kas prieš ką – tik randa nužudytų žmonių kūnus, iš gandų girdi, kad į šalį įsiveržę amerikiečiai, o gal rusai? O gal visi? Būtent dėl šito nežinojimo filmas rodosi ir kaip stebuklinė pasaka. Ne vaikams, žinoma. Nes ir tie vaikai jau pamažu virsta paaugliais, ir kai kuriais atvejais – šaltakraujiškesniais už suaugusiuosius. Bėgant nuo šūvių sustoti ir nušautajam mikliai nuauti batus. Ramiai apieškoti lavonus. Bet vos kūnu perbėgus šiurpui kraupias scenas keičia smagios maudynės, žaidimai, intymūs šnabždesiai. Daug kas taip ir lieka neaišku – veikėjų tarpusavio santykiai, motyvai, keli neatsakyti „kodėl?“. Svarbiausia čia yra besąlygiškos meilės gyvenimui istorija. Nors aplinkui daugybė mirčių, pasaulis tęsiąsi ir jame norisi išlikti. Žolė vis tiek žalia ir vaikai vis tiek žaidžia.
Apie tokius filmus, kaip „Lorė“, vos iš kino salės išėję žiūrovai sako „stiprus…“ ir spokso vis dar negalėdami susigyventi su sava, ne kino realybe.
Ši recenzija ir filmas – “Tarptautinio Kauno kino festivalio” dalis