Režisieriaus Luko Besono (Luc Besson) naujausias filmas „Dogmenas” (Dogman, 2023) – emociškai supurtanti, jautri, įžvalgi, skaudi, purve paskendusi ir nuo purvo išvalanti kino juosta, apvainikavusi 2023 metus, tačiau išėjusi tik šių metų sausį. „Dogmeno” mastas primena Viktoro Hugo daugiatomį romaną „Vargdieniai”, kuriam nenusileidžia ir Tomo Huperio 2012 metų kinematografinis miuziklas „Les miserables” – nors „Dogmenas” ne miuziklas, muzikos jame yra, nors tai ne XIX amžiaus Prancūzija, jame yra ir romantizmo. Filmas drasko širdį, tačiau be perdėto patoso – „širdį pjauna tarsi dobilą, lig gyvuonies, lig pašaknų”. Visi, kas žino šią Vytauto Kernagio dainą, supras, koks tai jausmas.
Lukas Besonas garsėja veiksmo filmais, tokiais kaip „Penktasis elementas” (The Fifth Element, 1997), „Leonas” (Leon, 1994), „Liusi” (Lucy, 2014), pasižyminčiais jautria styga, t. y. juose ne tik šaudo ir gaudo, bet mezgasi jautrūs žmonių tarpusavio santykiai, skleidžiasi personažų spalvingi, dažnai traumuoti vidiniai pasauliai ir ant kortos pastatyta ne tik gyvybė, bet ir žmogaus jausmai. Šią tradiciją Besonas tęsia savo naujausioje kino juostoje.
Žodis „skaudžiai” skamba per kukliai norint apibūdinti „Dogmeno” istoriją. Jai labiau tiktų žodis „tragiškai”. Tragiškai ne nuo neigiamos konotacijos turint omeny prastą kokybę, o nuo graikų dramos žanro “tragedija”, kurioje svarbiausia būdavo žiūrovui sukelti stiprius jausmus, kad šį ištiktų katarsis – sukrėtimas, po kurio eina išsivalymas.
Tai pasiekiama gėriui kovojant prieš blogį ir galiausiai gėriui mirštant. Tačiau tragedija būna dar paveikesnė, kai tyrą, nekaltos sielos būtybę ištinka didelės nelaimės, dideli vargai ir piktadarystės, kurios vis dėlto nepaveikia neigiamai iš jo sklindančios šviesos. Būtent šią vidinę šviesą, nepaisant visų negandų, skleidžia ir “Dogmeno” pagrindinis veikėjas Daglasas (Caleb Landry Jones).
Dar būdamas berniukas jis auga su smurtaujančiu tėvu ir nuolankia, silpno būdo motina, kuri nesugeba pasipriešinti vyro despotizmui. Jo vyresnysis brolis, paveiktas auklėjimo namie, taip pat šiek tiek kuoktelėja. Jis palaiko tėvo pusę ir perima jo žiaurumą. Vienintelis Daglasas jaučia atjautą ir meilę. Ir pats ieško atjautos ir meilės ten, kur jos išeina rasti, t. y. tarp šunų, kuriuos tėvas augina kautynėms.
Šunys berniukui parodo daugiau švelnumo nei tėvas ir tada, kai šis įmeta sūnų į voljerą ir palieka jį ten gyventi – žiemą vasarą – bent kelerius metus, sprendžiant iš Daglaso plaukų ilgio. O galiausiai prieš atgaudamas laisvę berniukas nuo tėvo rankos netenka galimybės vaikščioti. Tačiau jo gyvenimas amžiams lieka susaistytas su šunimis: užaugęs jis tampa Dogmenu – šunų gelbėtoju, saugotoju ir užkalbėtoju.
Meilė šunims ir atsiradęs pomėgis persirengti gražiomis moterimis – Daglaso skiriamieji bruožai, lėmę jo tolesnį likimą. Vėliau gyvenime jis ne visada priėmė moralius sprendimus, tačiau vidinę šviesą skleidė visada – tą gero žmogaus žymę.
Keista, bet jis išsaugojo tikėjimą į Dievą. Jo supratimu, Dievas kartais būna žiaurus tėvas, tačiau jo ranka gali būti ir gailestinga. Tikėjimo ašis eina per visą filmą ir galima sakyti, kad savotiškai paaiškina, kodėl engiamasis pats neišaugo į smurtautoją. Daglasą nuolat kankina širdgėla – širdgėla, kuri slepiasi jo švelnioje šypsenoje. Galbūt jei jis būtų tą širdgėlą nustūmęs į tamsiausią kertę, jos vietą būtų užėmę kiti kur kas sunkesni jausmai. Šia tema ir vėlgi filme pasirodo aliuzijų į religiją – kančia susiejama su kryžiumi. Gali būti, daroma prielaida, kad tas, kuris neišsižada kančios, yra išgelbėtas. Išgelbėtas nuo juodos pasaulio sielos.
Vis dėlto religija filme nėra brukama. Besonas neperša jokios propagandos. Ir, tiesą sakant, nelabai pabrėžiama ir religijos rūšis – Dievas vadinamas Dievu, o ne Jėzumi, Alachu ar Jahve. Dvasingumo tema suteikia šiai kino juostai gylio, prasmės, įvairių atspalvių. O žmogaus egzistencijos prasmė, žinoma, visada sukrečia.
Filmas taip pat savotiškai primena superherojų istorijas, nors ne itin akivaizdžiai. Daglasas bendruomenėje gauna Dogmeno pravardę (panašiai kaip Spaidermenas, Supermenas), netgi turi supergalią ir gelbsti nuskriaustuosius. Kaip ir visi didvyriai, jis vaikystėje buvo nuskriaustas, tačiau išliko geras ir kilnus. Turint omeny, ką prieš tai sakėme apie filme pasirodžiusius religinius motyvus, religijos ir heroizmo derinys gan įdomus – tartum būtų bandoma suderinti archajinius archetipus ir šiuolaikybę.
Tai puiki kino juosta, neištęsta, nevarginanti, neperspausta, įtikima, paveiki, o svarbiausia – prasminga ir jautri. Laikais, kai dauguma į kino teatrą eina tikėdamiesi pramogos, kuri protą paverčia į košę, tokie filmai kaip „Dogmenas” maloniai nustebina ir padeda (ne priverčia, o padeda) išlieti tyrą ašarą, išvalysiančią mus nuo dienos purvo.