Ką tik kino teatruose pasirodė Maiklo Mano (Michael Mann) režisuotas stilingas veiksmo filmas apie lenktyninius automobilius, kuris taip ir vadinasi – „Ferrari“ (Ferrari, 2023). Proto jis gal ir neišsprogdina, tačiau nuoseklus, aiškus siužetas, vidutinis veiksmo tempas, gera vaidyba, gražūs automobiliai, namų interjerai ir XX a. 6 deš. itališkas stilius palieka gerą įspūdį, kurio negadina net anglakalbių pastangos išlaužti itališką akcentą.
„Ferrari“ scenarijus buvo parašytas jau senokai, mat scenarijaus autorius Trojus Kenedis Martinas (Troy Kennedy Martin) mirė dar 2009 metais. Kaip ir kituose Mano filmuose, skvarbiu žvilgsniu gręžiamasi į tam tikrą profesinę sferą (šiuo atveju – profesionalų automobilių sportą), kol tuo tarpu skleidžiasi veikėjų privatus ir emocinis gyvenimas.
Veiksmo centre – verslininkas Enzo Ferrari (Adam Driver), buvęs lenktynininkas, sukuręs garsiąją lenktyninių automobilių markę, pavadintą jo vardu. Enzo pats nebesivaržo, tačiau makaluojasi beveik visose scenose kaip vadybininkas, atstovas spaudai ir visų galų meistras. Įdomu tai, kad Adamas Draiveris savo išvaizda visai nepanašus į tikrąjį Enzo Ferari, tačiau itališkose dramose vaidina jau nebe pirmą kartą, mat 2021 metais atliko Maurico Guči vaidmenį filme „Guči namai“ (The House of Gucci).
Jei Enzo gyvenimas būtų vien automobiliai, net ir tai, kad „Ferrari“ įmonė yra arti bankroto ribos, nebūtų tokia didelė problema. Tačiau Enzo, kaip tipiškas italas, šalia žmonos turi dar ir ilgametę meilužę Liną Lardi (Shailene Woodley), o nuo tos meilužės – dar ir sūnų, kurio vis nesiruošia pripažinti, nes su žmona Laura (Penelope Cruz) neseniai prarado kitą sūnų, mirusį dėl raumenų distrofijos.
Taigi kaip ir visuose holivudiniuose veiksmo filmuose Enzo likimas pastatytas ant kortos: arba jo vairuotojai laimės „Mille Miglia“ 1000 km lenktynes po Italiją ir Enzo vėl pastatys įmonę ant kojų, arba jam reikės užleisti vietą konkurentams. Šalia šios siužeto linijos kyla įtampa dėl dvigubo Ferari asmeninio gyvenimo.
Enzo žmonos Lauros vaidmenį atlieka Penelopė Kruz, kuri sužiba filme visu ryškumu. Šįkart jos vaidmuo – ne žavios vilioklės, o piktos, kampuotos, nusivylusios, įskaudintos moters, kuri turi dar ir itališką charakterį. Taigi jos vaidmuo persmelktas ne melancholiško lietuviško liūdesio, o žaibuojančio pykčio, kuris reinkarnuojasi į virš galvos skriejančias kulkas bei rėksmingus keiksmus. Kad ir koks būtų tekstas, šias ugningas scenas stebėti yra tiesiog smagu.
1957-ųjų lenktynių sportas tikrai neprimena filmo „Greiti ir įsiutę“, tačiau jame neabejotinai yra daugiau rizikos. Galima sakyti, daugiau ir aistros. Kaip pats Enzo vadina šį pomėgį, tai mirtina aistra. Lenktynininkai nevažiuoja į trasą „laimėti arba mirti“. Jie važiuoja „laimėti ir mirti“, o prieš išeidami lenktyniauti rašo savo žmonoms ir merginoms atsisveikinimo laiškus tuo atveju, jeigu žūtų. Lyg kareiviai išeidami į karą.
Vieną iš lenktyninkų, pražilusį penkiasdešimtmetį Pierą Tarufį, vaidina Patrikas Dempsis (Patrick Dempsey), kuris tikrame gyvenime pats yra lenktyninkas mėgėjas, teigęs, kad mielai iškeistų aktorystę į automobilių lenktynes.
Enzo Ferrari ir jo lenktyninkai nepripažįsta kompromisų. Automobilių sportas jiems kaip religija. Tai ypač išryškėja scenoje, kurioje vyksta mišios, skamba religinė muzika, o lenktynių komandos nariai lyg užhipnotizuoti stebi chronometrą, mat turėjo išaiškėti, ar bus pagerintas greičio rekordas. Nuo lentynių sporto jie priklausomi. Entuziastais juos būtų sunku pavadinti – labiau tiktų žodis fanatikai.
Vis dėlto pagrindinis filmo akcentas – visai ne lentynės, o Enzo bandymas išlaikyti lygsvarą asmeniniame gyvenime. Jame glūdi prieštaravimas: kentėdamas dėl savo sūnaus mirties verslininkas negali judėti pirmyn, tačiau tarp skausmo spyglių skleidžiasi meilė Linai, glūdi prieraišumas Laurai. O tuo tarpu reikia išlaikyti šaltus nervus lenktynių versle.