Prieš savaitę su Jumis dalinausi ganėtinai neblogo 2015 metais pasirodžiusio mini serialo „Tutas“ (angl. „Tut“) rekomendacija, kuriame ėjo kalba apie aštuoniolikto Egipto dinastijos faraono Tutanchamono valdymo laikus. Tačiau tai ne vienintelis projektas šia tema.
2016 metais britų režisieriaus Peterio Webberio dėka dienos šviesą išvydo iš keturių serijų susidedantis „Tutanchamonas“ (angl. „Tutankhamun“), kuris mus nukėlė į XX amžiaus pradžią, kai per visą pasaulį apskriejo žinia apie stulbinantį radinį Karalių Slėnyje.
Šio mini serialo istorija sukasi aplink archeologą Hovardą Karterį, kuriam vieną dieną į rankas patenka mįslingas radinys su ant jame besipuikuojančiu Tutanchamono vardu. Jį iššifravęs, egiptologas supranta, jog ne visi faraonų kapai Karalių Slėnyje yra atrasti. Tad, pasitelkęs savo draugo lordo Džordžo Karnarvono pagalbą bei jo finansus, Hovardas nusprendžia rasti Tutanchamono kapą, kuris ne tik pakeis jo gyvenimą amžiams, bet ir taps vienu iš didžiausių XX amžiaus archeologinių atradimų.
Kaip jau rašiau anksčiau, man buvo be galo įdomu stebėti serialą apie Tutanchamono valdymo laikus. Tačiau visgi jo kapo atradimas ir prakeiksmas, kuris XX amžiaus pirmoje pusėje buvo dažnai minimas įvairiuose laikraščiuose, man tapo dar patrauklesnis. Gal dar ir dėl to, jog teko atostogauti Egipte ir asmeniškai lankytis Karalių Slėnyje, kur 3 tūkstančius metų sau ramiai ilsėjosi Tutanchamonas su visais savo turtais. Teko matyti ne tik jo kapavietę, jį patį, bet ir tą legendinę pomirtinę kaukę, kuri yra saugoma Kairo muziejuje. Tad peržiūros metu netgi aplankė šiokia tokia nostalgija tai mano kelionei.
Pats serialas labai nuodugniai mums papasakoja kaip visgi įvyko Tutanchamono kapo atradimas ir kaip iki to laiko jo atradėjas Hovardas Karteris bandė įtikinti aukštai stovinčius žmones apie savo teorijas, susijusias su būsimu atradimu. Visa tai apčiuopia net ketvirtį amžiaus, kurio metu mes ne tik pamatome kai kuriuos svarbius istorinius įvykius, vykstančius kažkur fone, bet ir suvokiame, kaip į archeologiją tais laikais buvo žiūrima tiek iš biurokratų pusės, tiek ir iš pačių atradėjų. Būtent tai mums leido pasinerti į nepaprastą atradimų pasaulį, kurį valdė godumas, fanatizmas ir šlovės troškimas.
Personažai seriale, kurie turėjo įtakos dramaturgijai, yra trys – Hovardas Karteris, lordas Džordžas Karnarvonas bei Evelina Karnarvon. Kiekvienas iš šių herojų atsiskleidė ne tik kaip istorinės asmenybės, bet ir kaip žmonės, kurių asmeniniai interesai tapo bene esminiu pagrindu jų bendradarbiavimui. Todėl mes galime su jais susitapatinti pakankamai lengvai, nes kiekvienas iš šios trijulės turėjo labai aiškius motyvus, pagal kuriuos ir veikė. Kitų veikėjų seriale irgi buvo, tačiau jie tapo tik elementariais siužetinės linijos pastumdėliais, leidusiais mano paminėtai trijulei pasireikšti.
Kas čia dar paliko gerą įspūdį, aišku jeigu kalbėsime apie istorijos pateikimą, tai be galo gerai sukalta įtampa. O taip, nors ir seriale nėra labai jau didingų veiksmo scenų ar šiaip kokių nors judresnių momentų, įtampa čia buvo sukurta išties pagirtinai. Vien tas momentas, kai atrandamas Tutanchamono kapas ir kaip iki jo bando prieiti, vertas plojimų. Juokingiausia, nors ir žinai, kaip viskas baigsis, visgi sėdi kaip ant adatų ir sergi už archeologus, kurie bando pasiekti savo tikslą.
Vizualiai serialas taip pat nenuvilia. Pats istorinis laikotarpis mano nuomone perkeltas pakankamai tikroviškai, todėl tiek dekoracijos, herojų kostiumai, grimas, šukuosenos bei dalinai specialiaisiais efektais papuoštas fonas puikiai atkūrė XX amžiaus Egiptą ir jame vykusius archeologinius darbus. Taip pat montažas, kameros darbas ir muzika nesukėlė jokių nemalonių įspūdžių. Viskas buvo pateikta iš ganėtinai tvarkingos perspektyvos.
Patiko man ir aktoriai. Visiems puikiai iš „Juros periodo parko“ (angl. „Jurassic Park“) žinomas Samas Neilas bei Jeremy‘io Ironso sūnelis Maxas Ironsas pasidarbavo iš peties įkūnydami žinomas istorines figūras – lordą Karanarvoną bei Hovardą Karterį. Taip pat prie su įtikinamais pasirodymais jų prisidėjo Amy Wren, Jonathanas Arisas ir Nicolas Beaucaire‘as.
Bendrai – dėmesio vertas projektas, kuris labai skaniai susižiūri užbaigus žiūrėti „Tutą“. Tad jeigu Jums patinka Egiptas, archeologija bei mėgstate tikrais faktais paremtus pasakojimus, šis trijų valandų trukmės mini serialas neturėtų Jūsų nuvilti.