Kelis gerus mėnesius mano būsimų „NETFLIX“ platformos peržiūrų sąraše gulintis švedų televizinis perliukas „Kalifatas“ (angl. „Caliphate“), kurio režisieriumi tapo Goranas Kapetanovicius, pagaliau buvo įvertintas. Gaila tik, kad nebuvau to padaręs anksčiau.
Serialo istorija sukasi aplink nacionalinio saugumo agentę Fatimą. Sužinojusi, jog yra ruošiamasi labai rimtai ir daug gyvybių galinčiai nunešti teroristinei atakai Švedijoje, moteris užverbuoja vieno iš už tą ataką atsakingų džihadistų žmoną Pervin. Tačiau gauti visą informaciją jai nebus taip lengva, nes Pervin irgi turi savų kėslų. Ar Fatimai ir jos komandai pavyks užkirsti kelią didžiulei nelaimei? Viskas priklausys tik nuo jų kokybiškai atlikto darbo.
Kaip jau rašiau pirmoje pastraipoje, gailiuosi, kad nepasižiūrėjau šio serialo anksčiau, nors, iš kitos pusės, per šiuos kelis mėnesius namie teko peržiūrėti gal apie 30-40 serialų, tai kaip ir galima šiuo atveju suversti viską ant laiko stokos. Kitas aspektas, jog pati tema nėra lengva, todėl manau, kad tokiems projektams reikia atitinkamo nusiteikimo. Čia mano patarimas, jeigu norite gauti visą emocijų puokštę, žiūrėdami šį pasakojimą.
O pasakojimas išties nemalonus. Ir nors nesu priešiškai nusistatęs prieš religijas, nes tai asmeninis žmogaus pasirinkimas arba vienos ar kitos šalies tradicijų puoselėjimas, visgi jaučiu didelę neapykantą religiniams fanatikams, kurie norėdami pateisinti savo niekingus darbelius, prisidengia religija. Ir šiuo atveju kalba eina apie musulmonus, per kuriuos kenčia ne tik visiškai nekalti į kokią nors teroristinę ataką papuolę žmonės, puikiai smegenų plovimui pasiduodantys jaunuoliai, bet net ir tų išgamų artimieji. Tad šiame seriale visa tai yra pavaizduota iš pakankamai atviros bei ne itin malonios perspektyvos.
Mes čia turime kelias istorijas, kurios aišku susipina viena su kita.
Pirmoji – specialiųjų tarnybų darbas, kuris kaip ir turi užtikrinti saugumą šalyje, bet iš kitos pusės, niekas negali nuspėti, kada ir kur gali įvykti nelaimė. Ir nors tų tarnybų darbas buvo sukoncentruotas vos į vieną moterį – Fatimą, jis atskleidė gana nemažai svarbios informacijos. O kas maloniausia, jog viskas buvo pateikta iš tikroviškos perspektyvos, o ne taip, kaip Holivudiniuose projektuose darbuojasi nenugalimi specialieji agentai.
Antroji – vidinis vienos šeimos, susijusios su Džihadistais, konfliktas, o tuo pačiu ir labai aiškus pavyzdys, kaip moteris jaučiasi gyvendama su musulmonu vyru. Čia pernelyg daug nepasakosiu, nes manau, kad apie jų tradicijas ir taip žinote, bet pabrėšiu vieną faktą – moterys ten yra nieko vertos, nes tik vyras yra pats šauniausias ir svarbiausias. Ir tai siužetinės linijos metu yra itin ryškiai pateikiama.
Trečioji – mano pati mėgstamiausia arba labiausiai patikusi iš siužetinės linijos perspektyvos, nes kalbėti apie simpatiją tam, reikia būti šiek tiek trenktu, buvo jaunų žmonių verbavimas į džihadistų gretas. Ir kas blogiausia, jog tai, kas yra pateikiama šia tema seriale, vyksta pakankamai dažnai įvairiuose pasaulio taškuose. Kūrėjai pasistengė mums nuodugniai pateikti verbavimo aspektus ir aišku pristatyti visas įmanomas problemas, kurios ir veda link to.
Tiesa, turime mes čia ir kitų, šiek tiek ne tokią didelę įtaką siužetui darančių problemų, bet apie jas jau nekalbėsiu, nes manau, kad tas šalutines temas reikia patiems pagauti peržiūros metu. O jų čia ne viena ir ne dvi.
Kalbant apie serialo personažus, tai kiekvienas iš jų savo funkcijas atliko kuo puikiausiai, o tuo labiau, žiūrint į kiekvieną iš jų, galima buvo jausti skirtingus jausmus. Vieną žmogų tu užjauti, kitam jauti pagarbą, o trečio tiesiog nekenti iš visos širdies. Ir tai yra išties įdomu, nes būtent šie ir dar kiti jausmai priverčia dar labiau įsijausti į serialą bei su didžiuliu nerimu stebėti kaip gi pasibaigs šis pasakojimas. Todėl bent jau man neteko nuobodžiauti peržiūros metu, tad suvartojau visą pirmą sezoną vienu prisėdimu.
Iš techninės dalies, serialas irgi nėra prastas. Patiko man ir tikroviškos dekoracijos, ir herojų kostiumai, kurie puikiai atitiko tam tikras madas tarp musulmonų. Ypatingai, jeigu kalbėsime apie Europoje gyvenančius ir Alachą garbinančius žmones. Kameros darbas, garso takelis, vaizdo ir garso montažas irgi nekėlė diskomforto.
Aktoriams priekaištų neturiu. Tiesa, nei vieno iš jų kaip ir nežinau, bet tai nekeičia fakto, kad sugebėjau pasimėgauti labai įtikinama jų vaidyba. Iš visų išskirčiau 3 aktorius, kurie mano nuomone čia pasidarbavo geriausiai. Kalbu apie Fatimos vaidmenį atlikusią Aliette Opheim, Pervin įkūnijusią Gizem Erdoghan ir Pervin vyro Husamo amplua pasirodęs Amedas Bozanas.
Bendrai, tai pakankamai atviras ir itin įdomias bei mums ne tokias artimas temas gvildenantis projektas, po kurio peržiūros aišku gali likti ganėtinai nemalonus jausmas. Bet tai nekeičia fakto, jog šis aktualus projektas turi būti pamatytas kuo platesnės publikos.