Yra filmų, kurie priverčia pradėti kažko bijoti. Filmas ,,Nasrai“ privertė daugelį pradėti bijoti ryklių, ,,Skambutis“ sukėlė baimę atsiliepti telefonu, o naujasis siaubo filmas ,,The Void“, gali sukelti baimę paprasčiausiems trikampiams.
Jeremy Gillespie ir Steven Kostanski režisierių komanda, pasiėmė pertrauką nuo savo kasdienių darbų. Šį kartą jiems teko pamiršti efektyvų ir dizainų kūrimą tokiems Holivudo filmams kaip ,,Savižudžių būrys“ ir ,,Tas“. Atrodo, kad režisieriams buvo išties svarbu užpildyti devyniasdešimt minučių įsimintinais momentais, stengiantis išvengti nuobodulio, nepaisant to ar visos scenos dera ir kuria istoriją.
,,The Void“ prasideda scena su sunkiai per tamsų mišką einančiu vyru, kuris keliauja iš keisto nusikaltimo vietos. Danny (akt. Aaron Poole), mažo miestelio policininkas, pamato mišku einantį vyrą ir pagalvoja, kad jis girtas. Kai pareigūnas pamato kraują, jis supranta, kad įvyko kažkas blogo. Danny nuveža vaikiną į ligoninę, kuri po gaisro yra kitoje vietoje ir atrodo apleista. Policininko buvusi žmona Allison (akt. Kathleen Munroe) budi ligoninėje su daktaru Powell (akt. Kenneth Walsh).
Vienintelis kitas pacientas ligoninėje yra nėščia paauglė, kuriai kompaniją palaiko jos senelis. Suteikiant vaikinui pagalbą kylą nesklandumų ir sunkumų, tuo metu žmonės pradeda elgtis keistai ir smurtauti. Reikalai darosi keisti ne tik ligoninėje, bet ir aplink ją. Lauke renkasi būrys žmonių, vilkinčių baltais gobtuvais su juodais trikampiais. Šie asmenys nekalba, o atėję į savo vietą nebejuda. Minia nebando patekti į vidų, jie laukia ir stengiasi laikyti visus viduje.
Jeremy Gillespie ir Steven Kostanski remiasi blogio jėgų mistika, tačiau to niekada neparodo per daug. Tai, ką mes suprasime apie blogį, veikiantį juodo trikampio nurodymais, yra išties sunkiai suvokiama. Režisieriai realizuoja šiek tiek nuostabių specialiųjų efektų, kuriuose vaizduojami bjaurūs ir įsimintini monstrai, kurie yra nepaprastai kūrybiški ir išties šlykštūs.
,,The Void“ tai tikrų tikriausias apgulties naratyvas, kuriame stilius yra svarbesnis nei bet kas kitas. Aplinka kelia klaustrofobišką ir izoliuotą nuotaiką. Filme naudojamos artimos ir nepastebimos spalvos, dažniausiai tamsios, kurios yra būdingos nedidelio biudžeto filmams. Pasirodymai yra profesisionalūs, tačiau visur plintantis smurtas darosi kiek monotoniškas. Šis filmas turėtų ypač patikti tiems, kurie turi stiprų skrandį ir nebijo žiūrėti į kraupius, pykinimą keliančius vaizdus, tokius kaip nagrinėjami žmogaus organai ar skerdynės.
Šiame filme netrūksta ir gerų detalių: gražus bendras vaizdas, pritrenkiantys pasirodymai, aštrus Cam McLachlin redagavimas ir taip pat originalus garso takelis, kuris nuosekliai kelia baimę, nepaisant to, kad jį kūrė penki skirtingi asmenys.
Visa tai, ko trūksta bendroje darnoje, nesugadina filmo, o tik parodo nuoširdumą savo darbui. Aktoriai ir visa komanda siekia ištirti jau sukurtą pasaulį, o ne kuria imitacijas, kas ypač būdinga 80-ųjų kino žanrams. Neaiškus, galutinis epizodas, skatina susidaryti įspūdį, kad filmo kūrėjai tikisi sukurti kažką didesnio ir galingesnio, tai ką sunku net įsivaizduoti.