Dabartinis Niujorkas. Turtinga šeima. Meisė (akt. Onata Aprile) – tai smulkutė trapi šešiametė mergytė tamsiais plaukais. Didelėmis liūdnomis akimis ji stebi savo besipykstančius tėvus. Stebi ir tyli. Mergytės mama Siuzana – vidutinio amžiaus gęstanti roko žvaigždė, įkūnyta kaip visada nuostabios Julianne Moore, karštakošė ir egocentriška moteris vieną akimirką bučiuojanti kiekvieną Meisės pirštelį, o po valandėlės jau pamirštanti apie dukters egzistavimą. Nes Siuzanai reikia koncertuoti, reikia susirasti jaunesnį meilužį, juk reikia gyventi, „po velnių!” ar kažką panašaus sušunka Siuzana. Ji, kaip ir dera roko žvaigždei, daug keikiasi ir visur vėluoja.
Tad po skyrybų Meisės globa tenka iš pažiūros solidžiam ir atsakingam jos tėvui verslininkui Beilui (akt. Steve Coogan), kuris netrunka vesti per pus už jį patį jaunesnę Meisės auklę. Deja, Beilas išvyksta į ilgas komandiruotes užsienin, mama Siuzana, staiga taip pat netikėtai ištekėjusi už jauno barmeno, išvyksta į muzikines gastroles, ir Meisė, galiausiai lieka tiesiogine prasme pamiršta.
Kino filmo “What Maisie Knew” kadras
Niekas neateina mergaitės pasiimti iš mokyklos. Vieną naktį ji praleidžia niekada anksčiau nematyto mamos naujo sutuoktinio draugijoje, kitą dieną jau numetama į pamotes paaukštintai buvusiai auklei. Kas pasiims Meisę, kas jai neturi laiko, kas turi svarbesnių reikalų – visa tai aptariama garsiai, kartais tiesiog šaukiant ir visai nesirūpinant ką apie tai pagalvos tiesiog nepatogumus keliančiu objektu tapusi ir visus suaugusiųjų žodžius girdinti mergaitė.
Kino filmo “What Maisie Knew” kadras
Ir nors kas antram žiūrovui kils mintis „kaip šitaip galima elgtis su vaiku?!”, tačiau atidžiau pasižiūrėjus į Meisės personažą atrodo, kad jai viskas gerai. Ji neprieštarauja. Ji neverkia. Nemaištauja. Beveik nieko neprašo. Tik žiūri liūdnomis akimis ir mažyčiais pirštukais atsargiai liečia daiktus. Netrukus filmo įvykiai ima rodytis vis labiau fragmentiški, veikėjų sprendimai – nemotyvuoti, skuboti. Tačiau nesunkiai galima nujausti, kad toks dinamiškas ir nedarnus pateikimas yra tartum Meisės sujauktos pasaulėjautos atspindys. Vieną akimirką ji regi gėles tėvelio vestuvėse, kitą – vėlų vakarą bare ieško mamos naujojo sutuoktinio. Ir pamažu, stebint šią ne pagal metus brandžią ir nuolankiai gyvenimą priimančią mergaitę, taip ima skaudėti širdį, kad norisi tiesiog įlįsti į ekraną, čiupti Meisę į glėbį, neštis namo ir besąlygiškai mylėti. Esu tikra, net atšiauriausio būdo žiūrovas galiausiai puoselės Meisei tėviškų jausmų užuomazgas, ir už tai turės būti dėkingi nuostabiai jaunosios aktorės vaidybai. Be ašarų, be riksmų, be trepsėjimo kojomis, tiesiog būdama tyli ir melancholiška Meisė subtiliai įkūnija skaudžiausius sudaužytos vaikiškos širdutės dūžius.
Kino filmo “What Maisie Knew” kadras
Tenka pripažinti, kad perpasakojant vien tik filmo įvykius istorija atrodytų neįtikima. Netikėti susitikimai gatvėje, netikėtai užsimezgantys jausmai tarp naujosios Meisės pamotės ir naujo patėvio (aha, būtent), ir galiausiai kiltų klausimas, kodėl mergaitės globa nesusidomi socialiniai darbuotojai? Tačiau labiau už sausus „faktus“ įtikina puikiai savo vaidmenis atliekantys aktoriai, kurių dėka filmo pabaigoje pasijunti pažįstantis veikėjus, žinantis ko iš jų galima tikėtis. Operatoriaus darbą čia norisi pavadinti skaidriu ir intymiu – kartais viskas matosi iš mažylės perspektyvos, pavyzdžiui, žiūrint pro durų plyšį, kai dalį ekrano užstoja durų rėmas; o kartais, atrodo, gali tiesiog užuosti alkoholiu ir kvepalais atsiduodančią Meisės motiną, nes kamera atslenka taip arti, kad girdėti net šnabždėsiai. Dažnai herojai rodomi nutvieksti baltos dienos šviesos, kuri tiek didmiestyje tiek ir filmuojant nuostabias gamtos scenas suteikia filmui gaivumo ir skaidrumo.
Ir nors šis kūrinys nėra lengvas neįpareigojantis savaitgalio filmas, o po jo dažno žiūrovo pasąmonėje Meisė visam laikui apsigyvens kaip apleisto turtingų tėvų vaiko archetipas – vis dėl to nesinori sakyti, kad ši istorija yra tamsi. Galbūt nepažįstamų, svetimų žmonių rodomas gerumas ir dėmesys mergaitei, gal ta magiška balta šviesa, muzika, didelės į pasaulį ramiai žvelgiančios Meisės akys – o gal tiesiog visų šių veiksnių mišinys pabaigoje palieka žiūrovą ne prislėgtą, bet viltingą – nuoširdžiai besitikintį, kad Meisei viskas bus gerai.