Visi nuo pat mažumės esame skatinami tapti sėkmingi – gauti gerus pažymius, tada įstoti į gerą universitetą, baigti su pagyrimu. Geriausia, jei vėliau susirandam prestižinį darbą ir daug uždirbam. Kylam karjeros laiptais. Tampam garsūs ar pripažinti. Mes, kaip žmonės, esame apibrėžiami ne tuo, ar pavyko užaugti geru žmogumi, o savo statusu visuomenėje ir pasiekimais. Taika Waititi, garsusis Naujosios Zelandijos režisierius, iškelia šią problemą naujausiame savo filme „Tikslas – įvartis!“ (Next Goal Wins, 2023), kuriame varomoji veikėjų motyvacija – nei didelė, nei maža – vienas įvartis.
Taika Waititi garsėja tokiais filmais kaip „Ką mes veikiame šešėliuose“ (What We Do In the Shadows, 2014), “Zuikis Džo Džo“ (Rabbit Jojo, 2019), “Toras: meilė ir griaustinis“ (Thor: Love and Thunder, 2022), tačiau visi jo filmai puikūs. Puikūs tiems, kurie mėgsta Waititi braižą, t. y. gerą, lengvą, šiek tiek paiką, kartais absurdišką humorą ir optimizmą, persmelktą gėrio ir šviesos. Waititi filmus dažnai mėgsta vaikai, kadangi užduotas tonas būna gan vaikiškas, bet tikrai neinfantilus. Po vaikiškais juokeliais slypi paprasta, bet labai prasminga tiesa apie žmogaus egzistenciją.
Filme „Tikslas įvartis!“ pasakojama apie prasčiausią pasaulio futbolo komandą – Amerikos Samoa rinktinę. Amerikos Samoa, mažos salelės Ramiajame vandenyne, netoli Australijos ir Naujosios Zelandijos, žmonės garsėja kaip giliai religinga tauta, tačiau jiems visiškai nesiseka žaisti futbolo – per visą savo gyvavimo istoriją jų futbolo rinktinė nebuvo įmušusi nė vieno įvarčio, o per vienas rungtynes su Australija, vykusias per Pasaulio čempionatą, taigi, galima sakyti, viso pasaulio akivaizdoje, pralaimėjo rezultatu 31-0. Žaidėjus kamuoja po sutriuškinimo likusi trauma, komanda praradusi kovinę dvasią, o Amerikos Samoa futbolo federacijos direktorius beprasmiškai lažinasi su kitų federacijų atstovais, kad jo komandai pavyks įmušti bent vieną įvartį – įvartis jiems vis nepavyksta.
Tas pats direktorius, vardu Tavita (Oscar Kightley), ar, tiksliau, jo valdinga žmona nusprendžia, kad komandai reikia naujo trenerio. Vienintelis pasisiūlęs kandidatas – liūdnai pagarsėjusi, pykčio nevaldanti futbolo žvaigždė Tomas Rongeris (Michael Fassbender). Rongeris, laikantis save futbolo guru, tačiau atleistas ar tik ne iš penkių darbo vietų, atvyksta į salą paniuręs ir pesimistiškai nusiteikęs, be jokio noro treniruoti beviltiškos komandos, kurios visi tikslai apsiriboja vienu įvarčiu. Tuo labiau, kad samoiečiai nežiūri į futbolą kaip į sportą – jie į jį žiūri kaip į žaidimą.
Vėliau personažų laukia permaininga įvykių eiga, kurioje gausu emocijų, mažų ir didelių pergalių bei pralaimėjimų. Pagrindinis filmo konfliktas – ne tik tarp baltaodžio nesitvardančio atvykėlio ir samoiečių, bet ir tarp Vakarų ir Rytų. Mat Rongeris su savimi atsineša visą Vakarų pasaulėžiūrą, kurioje į gyvenimą žiūrima kaip į profesionalų sportą: svarbiausia rezultatai, o ne žmogaus laimė. Tuo tarpu samoiečiai sekmadienį laiko šventu, o suskambus bažnyčios varpams visi nuščiūva ir sustabdo savo darbus – metas melstis. Šioje vietoje galima pabrėžti ne tiek religiją, kiek pagarbą natūraliam žmogaus gyvenimo ritmui, kuriam būdinga kartais sustoti, sulėtėti, ir žmogus, pajutęs laiką kaip amžiną dabartį, persismelkia akimirkos džiaugsmo ir grožio. „Gyvenimas – ne vien futbolas“, sako Rongerio dukra, tai yra, gyvenimas nėra vien sportas, pasiekimai, rezultatai, tikslai. Tai ir mėgavimasis, ir dėkingumas, galų gale, ir nesėkmės, kurios veda mus į priekį, o ne atgal. Nesėkmė – tai gyvenimo variklis. O mūsų niekas niekada nemokino pralaimėti.
Rongeris į salą išsiunčiamas ne tik treniruoti, bet ir išgyti po psichologinės traumos. Vadinasi, net Vakarų pasaulis supranta, kad samoiečiai, mažos salelės Ramiajame vandenyne gyventojai, kurių futbolo rinktinė neįmušė nė vieno įvarčio, moka gyventi geriau nei šalys, kurios išsiveržusios į priekį ne tik sporte, bet ir ekonomikoje. Tai dar vienas Taikos Waititi braižas – rodyti ne tik tuos žmones, kurie supranta džiaugsmą, bet ir mažutėlius – ne tokius stiprius, ne tokius galingus, tačiau žinančius daug paslapčių, perprantančius laimę. O laimę yra gerokai sunkiau pavaizduoti mene negu skausmą – be tragedijų, be perkreiptų veidų. Juk laimė yra tokia paprasta, kad net nuobodi. Niekas nenori eiti žiūrėti nuobodžių filmų. Bet Waititi – meistras šioje srityje ir jam pavyksta perteikti tai, kas paprasta ir gera – nenuobodžiai ir neprimityviai.
Pats režisierius pasirodo ir filme: jis vaidina salos šventiką, vedantį mišias bažnyčioje. Tai gana simboliška, nes Waititi ir filmo realybėj, ir tikram gyvenime yra idėjinis lyderis, mentorius, kelrodė žvaigždė, šviečianti savo kūrybiškumu ir orginalumu. Šventikas filme apsirengęs ne įprastais kunigo drabužiais, o mantija su linksmu, spalvotu paveiksliuku. Nes tikrasis tikėjimas, kaip ir kūryba, ne tik rimti ir rūstūs, bet ir pilni džiaugsmo, lengvumo.
Filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie nutiko 2001-2014 metais, nuo to laiko, kai Amerikos Samoa rinktinė patyrė triuškinamą pralaimėjimą, iki 2014 metų, kai juos pradėjo treniruoti Tomas Rongeris. 2014 metais Maikas Bretas ir Styvas Džeimisonas remdamiesi šiais įvykiais sukūrė visų pamiltą dokumentinį filmą apie nevykusią futbolo komandą ir gyvenimo smūgių parblokštą futbolo trenerį.
Kino juostoje taip pat vaidina translytis aktorius Kaimana, atliekantis futbolininkės Džiaja vaidmenį. Džiaja buvo pirmoji translytė futbolininkė, kuri žaidė Pasaulio taurės vyrų rinktinių atrankos rungtynėse. Filme ji vadinama fafafina arba dar kitaip – gėlelė, mat komandos nariai, užuot ją smerkę, ją vertino ir palaikė.
Rekomenduojame šį filmą ir dideliems, ir mažiems, o ypač – rimties ir daug dirbantiesms, kad jie prisimintų, kaip svarbu kartais pakvailioti, pažaisti ir tiesiog pasidžiaugti.