Meno kūrėjai visada buvo linkę išgyventi stiprias emocijas, maištauti prieš visuomenės normas ir standartus, sugriauti savo gyvenimus ir surinkti patys save neįtikėtinuose kūriniuose iš naujo. Į meilės, ar pašėlusius gyvenimo nuotykius genialūs kūrėjai pasineria su visa aistra, nei kiek nestabdydami, tikriausiai todėl filmai ir istorijos pasakojamos apie juos tokie užburiantys ir kaustantys mūsų dėmesį.
Naujienų portalas KaunoŽinios.lt pristato 10 įdomiausių filmų apie meno kūrėjus.
10. „PRIE AMŽINYBĖS VARTŲ“ (At Eternity’s Gate, 2018) Ekscentrišku charakteriu garsėjantis amerikiečių dailininkas Julianas Schnabelis seniai yra ne tik JAV meninės bohemos lyderis. Po 1979-ųjų metų personalinės parodos Niujorko Modernaus meno muziejuje tapęs tikra žvaigžde jis eksponavo savo darbus Londono galerijoje „Tate“ ir G. Pompidou Menų centre Paryžiuje. 1987-aisiais parašė memuarų knygą, o 1995-aisiais išleido country muzikos albumą. Dar po metų debiutavo kine filmu „Basquiat“ (1996 m.).
Kino režisieriaus Juliano Schnabelio kūrybą žinome neblogai. Matėme jo debiutinę biografinę dramą „Baskija“ pasakojančią apie menininką Jeaną Michelį Basquiat (1960–1988), kuris po mirties buvo pripažintas pirmuoju juodaodžiu dailininku, pasiekusiu šios rasės žmonėms neįveikiamų meninių ir komercinių aukštumų. Jo trumpas gyvenimas (Baskija mirė nuo per didelės heroino dozės būdamas tik dvidešimt aštuonerių) neatsiejamas nuo Niujorko, kuriame septintajame dešimtmetyje spindėjo poparto genijaus Andy Warholo žvaigždė. Beje, patį Warholą, anksti pastebėjusį Baskijos originalumą, filme vaidina roko dainininkas Davidas Bowie (Warholo muziejus tokiam kilniam tikslui nepagailėjo paskolinti seniai mirusio klasiko perukus ir drabužius). Pasirodo ir kiti A. Warholo aplinkos menininkai. Finaliniuose titruose minimas net Jonas Mekas.
Filmas „Kol dar neatėjo naktis“ (Before Night Falls, 2000) atskleidė dar vieną tragišką menininko likimą: ispanų aktorius Javieras Bardemas labai emocingai suvaidino Kubos rašytoją Reynaldo Arenasą (1943- 1990), kuris dėl savo homoseksualumo pateko į kalėjimą, 1980 metais buvo deportuotas iš „Laisvės salos“ ir apsigyveno Niujorke, kur pasislėpęs nuo visų gyveno labai skurdžiai, užsikrėtė ŽIV ir gyvenimo pabaigoje ryšius palaikė tik su vieninteliu draugu.
Atskiro paminėjimo tikrai verta dar viena Juliano Schnabelio biografinė drama „Skafandras ir drugelis“ (Le scaphandre et le papillon, 2007), kurios herojus. Jeanas-Dominique‘as Bauby buvo populiaraus madų žurnalo „Elle“ prancūziškosios versijos vyriausiasis redaktorius. Po staiga driokstelėjusio insulto energingas ir guvus keturiasdešimtmetis donžuanas atsigauna visiškai paralyžuotas. Nuo šiol jis bus įkalintas savo kūno skafandre ir galės judinti tik kairiąją akį. Neįtikėtina, bet pagal specialiai jam pritaikytą metodiką jis sugebėjo padiktuoti prisiminimų knygą, siųsdamas signalus sveika akimi.
Autobiografinis romanas „Skafandras ir drugelis“ pasirodė prekyboje 1997-siais, likus vos trims dienoms iki knygos autoriaus Jeano-Dominique Bauby mirties. Jam buvo tik keturiasdešimt penkeri.
Kol kas naujausio Juliano Schnabelio filmo „Prie amžinybės vartų“ herojus yra vos trisdešimt septynerius metus pragyvenęs genialus tapytojas Vincentas van Goghas, kuris gyvas būdamas pardavė vos vieną savo paveikslą, o dabar už kiekvieną jo darbą meno kūrinių aukcionuose mokami šimtai milijonų dolerių.
Pirmasis vaidybinis filmas apie žymųjį olandų menininką Vincentą van Gogą „Gyvenimo geismas“ pasirodė dar 1956 m., kuriame genijų įkūnijo legendinis Kirkas Douglas. Iki šiol apie V. van Goghą yra sukurta beveik 20 filmų ir televizijos serialų. Per trumpą laiką pamatėme du labai unikalius filmus. „Kino pavasaryje“ parodytas filmas „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent, 2017, rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchmanas) sudarytas iš 125-ių dailininkų per septynerius metus nutapytų 65 tūkstančių kadrų (!). Tokio masto tapytojų ir kinematografininkų bendradarbiavimo pavyzdžių dar nėra buvę.
Kas kita – filmas „Prie amžinybės vartų“. Tai vaidybinė biografinė drama, kurioje pagrindinis dėmesys sufokusuojamas į paskutinį V. van Gogho gyvenimo laikotarpį, kai jis, paragintas bičiulio, taip pat dailininko Paulo Gauguino, pabėga nuo Paryžiaus šurmulio ir persikelia į ramų Prancūzijos Arlio miestelį. Pabėgimas nuo didmiesčio triukšmo ir pagundų išeina į naudą – menininką įkvepia rami, idiliška ir nuostabiai graži kaimo gamta: būtent čia van Goghas nutapo garsiausius savo darbus.
Tačiau yra ir tamsioji naujo gyvenimo pusė: neišsilavinusių vietinių gyventojų įtarumas dažnai perauga į neapykantą keistuoliui menininkui; o dar svarbiau – vis drąsiau ir garsiau iš pasąmonės tamsybių pasigirsta vidinių demonų balsai.
Filmo pavadinimas „Prie amžinybės vartų“ pasiskolintas iš vieno V. van Gogho paveikslo, iš kurio tiesiog sklinda vienatvė, skausmas ir neviltis. Tokia savijauta buvo paženklinti paskutinieji genijaus metai, kai jis dažnai guodėsi jį nuolat lankiusiam broliui Teo (Rupertas Friendas), su vietiniu kunigu (Madsas Mikkelsenas) aistringai diskutavo apie Dievą ir su siaubu suvokė stiprėjančią savo beprotybę, su kuria įnirtingai kovojo vieninteliu būdu – tapo lyg pamišėlis.
Genialaus dailininko mirties priežasčių buvo įvardinta daug (taip pat ne iki galo aiški jo ausies spenelio nupjovimo istorija). Režisierius Julianas Schnabelis pasirinko ne plačiausiai žinomą menininko savižudybės istoriją, bet tą, kuri mūs pasiekė iš neva tikrų gandų. (G.J.)
9. „IŠĖJIMAS PER SUVENYRŲ KRAUTUVĖLĘ“ (Exit through the gift shop, 2010) „Išėjimas per suvenyrų krautuvėlę“ vadinamas dokumentika, tačiau tuo pačiu tai veiksmo komedija, kuri priverčia susimąstyti ne tik apie tai kas yra menas, kas vandalizmas, o kas tiesiog pamišimas, žiūrint šį kūrinį kyla jo tikrumo klausimas.
Na, bet jei visa tai ką išvystame yra tikra, tuomet belieka stebėtis žmogumi kaip vienetu ir žmonėmis kaip mase. Paviršutiniškas, linksmas, bet nuoseklus siužetas įtraukia, o atėjus pabaigai sunku patikėti, kad tai buvo ne vaidybinis filmas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši dokumentika bus apie gatvės meno atstovus, jų gyvenimus, planus, meną bei jo suvokimą. Tačiau ne ilgai trukus tampa aišku, kad šio filmo žvaigždė yra pats operatorius. Su kamera nesiskiriantis prancūzas Thierry Guetta tiesiog apsėstas manijos viską filmuoti.
Lankydamas savo pusbrolį šis apsėstasis pamažu supažindinamas su paslaptingu gatvės meno pasaulio atstovų gyvenimu. Tuomet Thierry apsėda ir dar vienas nenumaldomas potraukis – gatvės menas. Jį dominas viskas apie šio meno atstovų gyvenimus, idėjas ir veiklas. O didžiausia šio vyro svajone tampa paimti interviu iš ypatingai garsaus gatvės meno atstovo – Banksy.
Laiminga įvykių virtinė nulemia tai, kad jo svajonė išsipildo ir tuomet filmas apsiverčia aukštyn kojomis bei tampa visiškai aišku, kad čia žvaigždė yra pats apsėstasis Thierry.
Žingsnis po žingsnio ir kažkokiu tai būdu šis kameros iš rankų nepaleidžiantis žmogus sugalvoja tapti menininku (tokiam žingsniui jį paskatina Banksy, kuris vėliau pažada daugiau nieko niekada neskatinti imtis tokios veiklos). Ir ne šiaip sau kokiu niekam nežinomu tepliotu rūsio žmogėnu, Thierry trokšta būti super žvaigžde – unikaliausiu menininku. Ir greitai! Iš pažiūros šis vyras panašus į mažą vaiką, kuris nežino ko nori, bet neabejoja, kad kažko tai tikrai trokšta.
Ir nors šis apsėstas prancūzas neatrodo anei rimtas menininkas, anei operatorius ar režisierius, bet jį pamilsta būriai žmonių. Tariamo menininko darbų ne tik išvaizda ar idėja abejotina, tačiau ir dėl autentiškumo dar būtų galima pasiginčyti… Bet masinius renginius tiesiog mylintiems Amerikos gyventojams tai nei kiek nerūpi. Jie lipa vienas kitam ant galvų, griauna vartus ir stumdosi tik tam, kad pamatytų nepaprastus „Smegenų plovėjo“ (taip save vadina pats Thierry) šedevrus.
Per itin trumpą laiką abejotino talento savininkas Thierry susikrauna nemažai pinigų iš savo abejotino meno abejotinų kūrinių. Tuomet kyla klausimas, tai kas tas menas?
8. „ANDREJUS RUBLIOVAS“ (Андрей Рублев, 1966-1971)
Šis nesenstantis Andrejaus Tarkovskio filmas apie genialų Rusijos dailininką Andrejų Rubliovą kelia visais laikais aktualias pasiaukojimo menui ir tikrojo pašaukimo problemas. Dailininkas tapė savo ikonas ir puošė cerkves tuo metu, kai Rusiją draskė vietinių kunigaikščių vaidai ir siaubė totorių mongolų antpuoliai. Šių realijų sukrėstas Rubliovas net nutaria daugiau nebekurti. Laimė, vėliau suvokia, kad nevalia žudyti Dievo jam suteiktą talentą. Anot režisieriaus, „Rubliovas įžvelgė rytą tamsiausią nakties valandą. O tai – aukščiausia menininko paskirtis“.
Filmas sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą. Vos sukurtas jis tuoj pat buvo uždraustas ir pateko į ekranus Sovietų sąjungoje tik po penkerių metų..
Filmo scenarijų, kuris vadinosi „Andrejaus aistros“ Andrejus Tarkovskis drauge su bičiuliu Andrejumi Končalovskiu parašė dar 1965 m. Abu jau priklausė „elitiniam“ jaunimui (abiejų tėvai buvo poetai – Arsenijus Tarkovskis ir Sergejus Michalkovas). Abu kino studijas baigė režisieriaus Michailo Romo kurse. Abu jau sukūrė po pilnametražį filmą: A. Tarkovskis – karinę dramą „Ivano vaikystė“ (Иваново детство, 1962), A. Končalovskis – „Pirmąjį mokytoją“ (Первый учитель, 1965). Abiejų pirmieji filmai buvo apdovanoti Venecijos kino festivalyje: A. Tarkovskio – 1962 m., A. Končalovskio – 1966 m.
Atrodytų, kad tokių jaunų ir talentingų menininkų kuriamas filmas apie gilią senovę ir XV a. ikonų tapytoją turėjo susilaukti visokeriopos pagalbos ir pritarimo. Bet atsitiko visiškai priešingai. Dar nepasibaigus filmavimo darbams iš visų pusių pasipylė pikta kritika ir priekaištai. Jų autorių spektras buvo labai platus: mokslininkai vardijo pastebėtus neatitikimus vaizduojamai istorinei epochai, cenzoriai reiškė nerimą, kad jaunas režisierius nė nemėgina slėpti, kad į senus įvykius žvelgia modernisto žvilgsniu ir nevengia paralelių su aktualia dabartimi, o moralistai priekaištavo dėl pernelyg žiaurių vaizdų (dažniausiai būdavo piktinamasi, kad vienoje scenoje blaškosi gyva deganti karvė ir kad filmuojant totorių apgulties sceną apdegė senas soboras Vladimiro mieste).
Spaudimo visais frontais rezultatas žinomas – beveik trijų valandų trukmės filmas „Andrejaus aistros“ į ekranus tada nebuvo išleistas, o režisierius buvo įpareigotas padaryti daug pataisų. Bet ir „pataisytas“ filmo variantas, pavadintas „Andrejumi Rubliovu“ anuometinei valdžiai pasirodė nepriimtinas. Filmas sovietų žiūrovams nebuvo rodomas iki 1971-ųjų metų, nors 1969-aisiais ne visai legaliais būdais jis pakliuvo į Kanų kino festivalį ir ten buvo apdovanotas FIPRESCI prizu, o gandas apie genialų filmą sklido ne tik Europoje.
Filmo sėkmės dedamųjų labai daug. Visų pirma pats siužetas, kurio centre tragiški viduramžių Rusijos įvykiai ir jų fone tikro meno fanatiko paveikslas. Antrasis filmo sėkmės faktorius – nuostabios operatoriaus Vadimo Jusovo nufilmuotos kompozicijos. Puikiame aktorių ansamblyje solo partiją griežia pagrindinį vaidmenį atlikęs Anatolijus Solonicynas, tapęs režisieriaus „talismanu“. Neįmanoma pamiršti Andrejų Rubliovą klajonėse po varguose ir kančiose skendinčią Rusiją lydinčių tapytojų Kirilo (Ivanas Lapikovas) ir Danilos (Nikolajus Grinko). Įdomios naktinių teologinių diskusijų scenos su Rubliovu ir jo mokytoju Teofanu Graiku (Nikolajus Sergejevas). Į pastarosios scenos kontekstą vykusiai integruota „rusiškos Golgotos“ miniatiūra. Tikrai įspūdingai nufilmuotos žiaurios totorių ordų smurto scenos. Ir ypatingo pagyrimo verta didelė novelė apie varpo liejimą, kurioje svarbiausias vaidmuo atiteko paaugliui Boriskai (Nikolajus Burliajevas), kuriam miręs tėvas neperdavė varpų liejimo paslapčių, bet nuostabus varpas bendromis pastangomis visgi buvo išlietas.
Filmas turi dvi lygiavertes kulminacijas. Pirmoji vainikuoją „Varpo“ novelę, antroji laukia ilgoje finalinėje scenoje, kai nustebusiam žiūrovui iš tinkuotos mūro sienos atsiveria nuostabūs Andrejaus Tarkovskio tapytos „Trejybės“ paveikslas – tada vienintelį kartą juodai baltas ekranas nušvinta spalvomis.
7. „GOJOS ŠMĖKLOS“ (Goya’s Ghosts, 2006) Iš visų klasikinių tapytojų kine, ko gero, labiausiai pasisekė ispanų klasikui Franciskui Gojai. Apie jo audringą gyvenimą sukurta nemažai filmų, kurių dauguma viešėjo ir mūsų ekranuose. Vyresnės kartos žiūrovai, be abejo, dar mena šeštojo dešimtmečio amerikietišką melodramą „Apnuoginta macha“ (The Naked Maja, 1958, rež. Henry Kosteras), kurioje dailininko mūzą kunigaikštienę Albą suvaidino aktorė Ava Gardner, daugiau nei prieš pusšimtį metų nusipelniusi gražiausios pasaulio moters titulo.
2000-aisiais matėme ispanų režisieriaus Carloso Sauros filmą „Goja“ (Goya en Burdeos), kuris buvo skirtas genialaus tapytojo gyvenimo laikotarpiui, prasidėjusiam po menininko tremties į gerais vynais garsėjantį Prancūzijos miestą Bordo, kur jis buvo priverstas bėgti nuo šventosios inkvizicijos keršto. Goją čia vaidino ispanų kino patriarchas Francisco Rabalis.
Bet, ko gero labiausiai mums mielas filmas „Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“, pagal rašytojo Liono Feuchtwangerio romaną sukurtas 1971 –aisiais metais Vokietijoje. Nes jame centrinį vaidmenį nuostabiai suvaidino Donatas Banionis.
„Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“ baigėsi simboline scena, kurioje inkvizicijos atstovai apžiūrinėja tapytojo darbus iš ciklo „Los Caprichos“ ir skelbia menininkui tokį verdiktą: „Tegul Goja bus atskirtas nuo šventosios Bažnyčios ir prakeiktas per amžius!“
Šiais šiurpą keliančiais tapytojo darbais režisierius Milošas Formanas pradeda savo filmą „Gojos šmėklos“. Dar slenkant titrams mes panardinami į kraupių vaizdinių pasaulį, atspindintį svarbiausią ciklo „Los Caprichos“ idėją – „Proto miegas gimdo pabaisas“.
Filmo veiksmas prasideda 1792 -aisiais, kai Ispanijoje žiaurumu pagarsėję inkvizitoriai ištobulino rafinuotą metodiką, leidžiančią išgauti Bažnyčiai reikalingus prisipažinimus ir iš tikrų nusidėjėlių, ir iš niekuo nenusikaltusių žmonių. Ypač veiksmingų rezultatų duoda kankinimo procedūra, pakrikštyta “Klausimu”. Kai įtariamo žmogaus rankos surišamos už nugaros ir iškeliamos į viršų specialiu mechanizmu, kad keletą minučių laikytų visą kūno svorį, nuo nepakeliamo skausmo net giliausiai tikintis žmogus gali atsižadėti Dievo.
Ispanijos gyventojai kiekvieną rytą atsibunda kupini baimės ir nežinios, nes bet kurią akimirką gali susilaukti pakvietimo į jėzuitišką egzekuciją. Šnipinėjimo voratinkliai apraizgė karaliaus Carlo ketvirtojo valdomą šalį, kurioje viešpatauja religinė baimė, melas, godumas ir pavydas – patys ištikimiausi desperatiškos raganų medžioklės palydovai.
Totalios baimės ir chaoso apimta šalis pavojingai priartėjo prie revoliucijos ar pilietinio karo slenksčio. Tarp dviejų susipriešinusių pasaulių bando surasti sau tinkamą vietą ir Franciskas Goja. Jis nesibijo viešai pašiepti tautiečių blogus įpročius bei keistas manieras ir laido savo kritikos strėles, nepaisydamas luomų ar politinės padėties.
Rūmų dailininkas turi galingų užtarėjų ir įtakingų Bažnyčios atstovų tarpe. Todėl puolimas prieš Franciską Goją pradedamas iš toli. Viena pirmųjų aukų tampa turtuolių šeimoje užaugusi gražuolė Ines (akt. Natalie Portman) – jaunutė Gojos mūza. Ji apkaltinama erezijomis ir slaptomis simpatijomis judaizmui… (G.J.)
6. „Didelės akys“ (Big eyes, 2014) Penkiasdešimtaisiais Margaret (akt. Amy Adams) buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walter Keane. Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.
Ne visai „burtoniškas“ Timo Burtono filmas paremtas dailininkės Margaret Keane biografijos motyvais. Nei fantastikos, nei specialiųjų efektų čia neišvysite, tačiau kone stebuklingas atrodo dailininkės piešiamų portretų panašumas į režisieriaus mėgiamus kurti animacinius herojus. Iš kur režisieriaus animacijai semtąsi įkvėpimo, turbūt, nepaaiškės, tačiau „Didelės akys“ filme mums bus atskleista kita, kone detektyvinė istorija.
Margaret tapybos darbų autorystė ilgą laiką laikyta paslaptyje. Visą garbę už paveikslus didelėmis akimis Walter‘is prisiima sau, tuo tarpu versdamas savo mylimąją dirbti tamsiame kambarėlyje, paslapčiomis. Mėginant šią paslaptį išsaugoti žiūrovui visu gražumu atsiskleidžia ir penkto-šešto dešimtmečių privalomo moterų kuklumo, nuolankaus paklusimo vyrui dalia, ir nuostabiai Christoph‘o Waltz‘o įkūnytas egocentriško garbetroškos Walter Keane personažas. Margaret rūpi menas savaime – tapydama ji ieško savęs ir pamažu iš vaikiškų portretų išauga; keičiantis asmenybei kinta ir moters stilius. „Kaip man tai paaiškinti?“ klausia sunerimęs Walter‘is, besiruošdamas dar vienam apsimetėliškam interviu. „Menas yra asmeniškas“ atšauna Margaret. Siužetas šiek tiek nuspėjamas, juk jau pats filmo sukūrimo faktas sufleruoja atomazgą – paslaptis bus atskleista. Tačiau beveik iki pat pabaigos žiūrovą kamuoja klausimas „kada?“. Ar teks Margaret pasimėgauti pelnyta šlove? O gal viskas paaiškės tik po dailininkės mirties? (V.R,)
5. „IŠLIKTI SU PIKASO“ (Surviving Picasso, 1996) Pablo Pikaso darbai jau daug dešimtmečių aukcionuose parduodami už rekordines sumas, paprastai viršijančias šimtą milijonų dolerių, o kinematografininkus vis dar domina genialaus menininko gyvenimas. Prieš trejetą metų biografiniame seriale „Genijus“ (Genius) jį net vaidino populiarusis Antonio Banderasas. O 1996 m. režisieriaus Jameso Ivory dramoje „Išlikti su Pikaso“ menininką suvaidino ne menkesnio kalibro kino žvaigždė Anthony Hopkinsas.
Unikalų dokumentinį filmą apie genialų tapytoją sukūrė prancūzų režisierius Henri Georges Clouzot. 1956-aisiais metais jis sugalvojo būdą, kaip parodyti patį paveikslo tapybos procesą, nevaizduojant paties menininko. Šį dokumentinį filmą „Pikaso paslaptis“ (matėme „Žiemos ekranų“ festivalyje 2019 m.) Prancūzijos vyriausybė 1984-aisiais pripažino nacionaline vertybe. Tapyta ant peršviečiamos drobės, kurią operatorius Claude’as Renoire’as (garsiojo impresionisto sūnėnas) galėjo filmuoti iš priešingos pusės. Pats menininkas liko nematomas, o žiūrovai gali mėgautis, kaip jų akivaizdoje iš potėpių atsiranda paveikslas. Picasso tokiu darbo metodu iš pradžių piktinosi, bet pamatęs pirmuosius rezultatus, suprato, kad tai puikus būdas fiksuoti patį tapybos procesą.
1978-aisiais smagią komediją apie genijų susuko švedų režisierius Tage Danielssonas. Filmas „Pikaso nuotykiai“ (Picassos äventyr) – tai siurrealistinė menininko gyvenimo istorija, kurioje visi personažai vaizduojami komiškai, garso takelyje persipina skirtingos kalbos, o kartais skamba visiška abrakadabra. (2012 m. „Kino pavasaris“ jį rodė Vilniaus Rotušės aikštėje).
Pagal Ariannos Stassinopoulos Huffington knygą „ „Pikasas: kūrėjas ir griovėjas“ (Picasso: Creator and Destroyer) sukurto filmo „Išlikti su Pikaso“ (galima būtų pavadinimą versti ir „Ištverti su Pikaso“) centre – istorija apie genialųjį dvidešimto amžiaus menininką Pablą Pikaso ir vieną iš daugelio jo žmonų Fransuazą Gilo.
Jiedu susipažino 1943 metais vokiečių okupuotame Paryžiuje, kai dailininkas jau buvo įkopęs į šeštą dešimtį, o Fransuazai tebuvo dvidešimt treji metai. Ta naktis, kai maestro pakvietė merginą į savo studiją, atrodė Fransuazai neregėtos laimės dovana. Tačiau greitai gyvenimas su genijumi pademonstruoja išvirkščiąją pusę. Pikaso dėl Fransuazos nė neketina keisi savo įpročių arba visai nutraukti ryšius su kitomis moterimis. O kur dar nesiliaujantys skandalai dėl buities smulkmenų arba niekuomet neprognozuojami meninio įniršio priepuoliai!
Taigi, ištverti gyvenant šalia genijaus labai sunku. Neretai tiesiog neįmanoma… (G.J.)
4. „MODILJANIS“ (Modigliani, 2004) Dar būdamas paauglys pamėgau menininką Amedeo Modiglianį ne tiek dėl jo darbų, kiek dėl mane giliai sujaudinusio menininko dramatiško likimo, kurį puikiai perteikė prancūzų aktorius Gérard’as Philipe’as jaudinančioje dramoje „Monparnasas, 19“ (1958, rež. Jacques Beckeris).
Po to, kai šį filmą pažiūrėjau keletą kartų, ilgai atrodė, kad tai idealus šio menininko portretas. Vėliau mačiau dar du filmus apie Modiljanį. Biografinėje dramoje „Modis“ (Modì, 1989, rež. Franco Brogi Taviani) jį vaidino prancūzų aktorius Richardas Berry, o Micko Daviso filme „Modiljanis“ (2004) pirmuoju smuiku griežia amerikietis Andy Garcia.
Filmo pagrindą sudaro Amedeo Modiljanio ir Žanos Hebutern (Elsa Zylberstein) tragiškos meilės istorija, o taip pat dviejų genijų – Modiljanio ir Pablo Pikaso (Omidas Djalilis) ilgai trukusios varžytuvės.
1919 –ieji metai. Karas baigėsi, naktinis Paryžiaus gyvenimas grįžta prie įprasto ritmo. “Rotondos” kavinėje prie vieno stalo galima pamatyti visą to meto meninę bohemą – Pikasą, Riverą, Kokto, Utrilą, Modilianį ir kitus. Ramia kompanija šį ambicingų žmonių sambūrį pavadinti sunku. Ypač dažnai konfliktuoja Modilianis ir Pikasas…
Su Žana Modiljanis susipažino 1917-aisiais, kai merginai buvo devyniolika. Po metų ji pagimdė dukrelę. Bet Žanos tėvas, negalintis susitaikyti su perspektyva turėti žentą žydą, ištremia dukrą į nuošalų vienuolyną.
Norėdamas užsidirbti pinigų, kad galėtų susigražinti Žaną ir kūdikį, Modis ryžtasi dalyvauti tapytojų varžytuvėse, kuriuose svarbiausiu jo konkurentu bus garbėtroška Pikasas.
Įdomiausia filme scena, puikiai įkūnijanti menininkus apėmusią kūrybos ekstazę – varžytuvių lemtingos nakties epizodas, kuriame Chaimas Sutinas (akt. Stevanas Rimkus!) tapo iš mėsos parduotuvės pavogtą skerdieną, Diego Riverą (akt. Danas Astileanas) – geležiniais lankais sukaustytą Fridą Kahlo (akt. Beatrice Chiriac), o Modiljanis – nėščią Žaną. Ir visa tai skambant klasikinei „Ave Maria“, kuri persipina su šiuolaikiniu repavimu.
Aktoriui Andy Garcia suvaidinti aistringą meno genijų buvo didelis iššūkis. O štai Žaną vaidinančiai Elsa Zylberstein jau teko persikūnyti į genijų mylimąsias: anksčiau ji vaidino Vincento Van Gogo mylimą Paryžiaus prostitutę Kati („Van Gogas, 1991, rež. Maurice‘as Pialat) ir Lotreko mylimąją Siuzaną Valadon (Lotrekas, 1998, rež. Roger Planchonas).
3. „POLOKAS“ (Pollock, 2000) Filmas supažindina su įžymiu tašizmo kūrėju ir veiksmo tapybos atstovu amerikiečiu Džeksonu Poloku (1912–1956). Paveiktas Pablo Pikaso darbų, jis ėmėsi abstrakčios tapybos, nes siurrealizmo teorijose atrado savo paties pasąmonės vaizdinių patvirtinimą. Susitikimas su Li Krasner suteikė menininkui naujų gyvenimo ir kūrybos impulsų.
Pagrindiniai filmo įvykiai rutuliuojasi 1941 –aisiais. Išleistas iš psichiatrinės klinikos Džeksonas Polokas apsigyvena pas brolį ir jo žmoną. Kartą jų būstą aplanko jauna aktorė ir tapytoja Li Krasner, bandanti Poloko darbais sudominti meno kritikus.
Kai Džeksonas ir Li susituokia ir apsigyvena kaimo namelyje, prasideda vaisingas menininko kūrybos sezonas. Tapytojas atsikrato kai kurių ydingų polinkių, daug dirba ir net išgarsėja. Bet tai kaip tada ir prasideda jo kūrybinio žlugimo pradžia.
Du paskutiniai Džeksono gyvenimo dešimtmečiai buvo labai audringi. Pradžioje šis nepripažintas genijus šokiravo snobus ir meno žinovus savo abstrakčios tapybos darbais ir nesutramdomo charakterio provokuojamu elgesiu atbaidydavo kolekcininkus ir meno galerijų savininkus, bet ilgainiui tapo iškilia pokario Amerikos modernaus meno figūra.
Populiarumo nestokojantis amerikiečių aktorius Edas Harrisas taip troško suvaidinti Poloką, kad ryžosi filmą prodiusuoti ir tapo jo režisieriumi. Nenuostabu, kad žinias apie mylimą menininką ir savo temperamentą bei vidinę energiją aktorius sudėjo į vaidinamą personažą su tokiu talentu ir aistra, kad neįmanoma nepasiduoti jo magijai.
Paprastai biografiniuose filmuose apie menininkus didelis dėmesys skiriamas fonui ir atmosferos bei detaliam meninės aplinkos pavaizdavimui. Ir tai teisinga, nes bet kokį menininką „maitina“ jį supantį aplinka , o meninius pomėgius formuoja arba tuomet vyraujančios tradicijos, arba ambicingo menininko noras maištauti ir tas tradicijas griauti.
Režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Edas Harrisas renkasi kitą kelią – jis maksimaliai koncentruojasi į patį menininką , o jį supančiam meninės bohemos kolektyviniam portretui bei pačiam laikmečiui skiria kur kas mažiau dėmesio.
Gal būtent dėl to filmas kartais atrodo pernelyg monotoniškas. Tačiau jis suteikia galimybę suprasti, kokią revoliuciją abstrakčioje tapyboje įvykdė Džeksonas Polokas, pragyvenęs neilgą, bet audringą gyvenimą. (G.J.)
2. „BASKIJA“ (Basquiat, 1996) Šį filmą apie ryškią JAV modernaus meno asmenybę sukūrė ne mažiau ryškūs menininkai, savo talentus realizavęs keliose skirtingose srityse.
Scenarijų parašęs Lechas Majewskis (g. 1953) yra lenkų režisierius, scenaristas, rašytojas, poetas ir tapytojas. JAV kino akademijos narys. Debiutavo fantastiniu filmu Riteris (Rycerz, 1980), gerai įvertintu JAV ir D. Britanijoje. 1988 britų studijoje Pinewood jis realizavo kriminalinį filmą Kalinys iš Rio (Prisoner of Rio) – istoriją apie amžiaus nusikaltimą, kai 1963 -siais rugpjūčio aštuntą trečią valandą nakties Karališkasis pašto traukinys, prikrautas banknotų, skirtų sunaikinti, buvo užpultas iš pasalų. 1990 m. Holivude bendradarbiaujant su Davido Lyncho studija L. Majewskis pradėjo kurti filmą Evangelija pagal Harį (Gospel According to Harry, ekranuose jis pasirodė 1994, pagr. vaidm. Viggo Mortensenas);
Lietuvoje vykstančiuose kino festivaliuose matėme jo režisuotus filmus „Malūnas ir kryžius“ (2011); Onirica – Šuns laukas (2014).
Ne mažiau įdomesnis yra „Baskijos“ režisieriaus Juliano Schnabelio CV. Ekscentrišku charakteriu garsėjantis šis amerikiečių dailininkas seniai yra ne tik JAV meninės bohemos lyderis. Po 1979-ųjų metų personalinės parodos Niujorko Modernaus meno muziejuje tapęs tikra žvaigžde jis eksponavo savo darbus Londono galerijoje „Tate“ ir Georges‘o Pompidou Menų centre Paryžiuje. 1987-aisiais parašė memuarų knygą, o 1995-aisiais išleido country muzikos albumą. Dar po metų debiutavo kine filmu „Basquiat“ (1996 m.).
Antras J. Schnabelio filmas „Kol neateis naktis” (2000) buvo skirtas Kubos rašytojui Reinaldo Arenasui (jį suvaidino Javieras Bardemas). Fidelio Castro revoliuciją palaikęs vaikinas neslėpė savo homoseksualumo ir už tai pateko į kalėjimą, o 1980-aisiais metais kartu su oficialiai valdžiai neįtikusia „abstrakcionistų“ grupe buvo deportuotas iš Laisvės salos ir apsigyveno Niujorke, kur mirė nuo ŽIV.
Ne mažiau tragiškas yra filmo „Skafandras ir drugelis“ herojus. Jeanas-Dominique‘as Bauby: populiaraus madų žurnalo „Elle“ prancūziškosios versijos vyriausiasis redaktorius po insulto buvo visiškai paralyžuotas, tačiau sugebėjo mirksėdama viena akimi sudiktuoti jaudinančią memuarų knygą.
Po mirties Žanas Mišelis Baskija buvo pripažintas pirmuoju juodaodžiu dailininku, pasiekusiu šios rasės žmonėms neįveikiamų meninių ir komercinių aukštumų. Jo trumpas gyvenimas (Baskija mirė nuo per didelės heroino dozės nesulaukęs dvidešimt aštuntojo gimtadienio), neatsiejamas nuo Niujorko, kuriame septintajame dešimtmetyje spindėjo poparto genijaus Andy Warholo žvaigždė.
Beje, patį Warholą, anksti pastebėjusį Baskijos originalumą, filme vaidina roko dainininkas Davidas Bowie (Warholo muziejus tokiam kilniam tikslui nepagailėjo paskolinti seniai mirusio klasiko perukus ir drabužius).
Autoriams pavyko perteikti ir beprotišką Niujorko meninės bohemos atmosferą. Pasirodo ir kiti Warholo aplinkos menininkai. Michaelas Wincottas suvaidino poetą ir meno kritiką Rene Ricardą, Dennis Hopperis – įtakingą galerijos savininką ir kolekcininką Bruno Bischofbergerį, Parker Posey – galerijos savininkę ir meno kuratorę Mary Boone, Christopheris Walkenas – amoralų žurnalistą. Gary Oldmano suvaidintas Albertas Milo yra, kaip sako žinovai, „šiek tiek užmaskuotas Schnabelis“. Kitus „lydinčius personažus“ suvaidino taip pat garsenybės: Willemas Dafoe, Claire Forlani, Courtney Love, Tatum O’Neal, Benicio del Toro. Finaliniuose titruose minimas net Jonas Mekas. Besidomintiems moderniu menu geresnį filmą sunku rekomenduoti. (G.J.)
1. „FRIDA” 2002 Prieš beveik du dešimtmečius pastatytas filmas pasakoja apie meksikietę Fridą Kahlo – vieną žymiausių XX a. dailininkių, kurios gyvenimo kelias pažymėtas gausybe skaudžių išgyvenimų ir kančių. Kino juosta sukurta remiantis Hayden Herreros knyga „Frida: Fridos Kahlo biografija“, o jos režisierė – Julie Taymor. Filmas buvo nominuotas šešiems „Oskarams“ ir pelnė du iš jų. Pagrindinę veikėją įkūnija Salma Hayek.
Frida Kahlo – velniškai užsispyrusi ir aistra gyventi trykštanti moteris. Jos charakterį suformavo ankstyvoje vaikystėje išsivysčiusi liga, lėmusi jos silpną sveikatą. Nepaisant to, ji gyveno aktyvų ir kiek nutrūktgalvišką gyvenimą. Aplinkinių vaikų patyčios nesugniuždė jaunosios meksikietės, priešingai – ji įstojo į privačią prestižinę mokyklą, kurioje viena iš nedaugelio mergaičių. Savo ateitį ji svajojo sieti su medicina, tačiau būdama vos aštuoniolikos ji pateko į siaubingą avariją važiuodama autobusu. Patyrusi begalę sunkių sužalojimų, Frida kovojo už savo gyvybę ir išgyveno, tačiau būtent gulėdama patale ji pradėjo tapyti. Siaubingi skausmai, persekioję visą likusį gyvenimą, tapo įkvėpimu didžiajai daliai įstabių dailininkės kūrinių. Tolesnis jos gyvenimas taip pat buvo kupinas impulsyvių aistrų – nors ištekėjo už dvidešimčia metų vyresnio tapytojo Diego Riveros, abu sutuoktiniai nevengė pasukti kairėn, o pati Frida gyveno ypač spalvingai. Jos meilužių sąraše – žymios aktorės ir menininkės, taip pat garsus komunizmo šalininkas ir politinis veikėjas Levas Trockis. Fridos Kahlo darbai sulaukė net žymiojo Pablo Picasso pagyrų, o į paskutinę savo parodą, vykusią 1953-aisiais, ji buvo atgabenta lovoje, iš kurios nebekilo. Filme nuosekliai ir kerinčiai pasakojamas spalvingas ir įvairus šios žymios moters gyvenimas, tapęs įkvėpimu daugeliui. (V.Š.)
Gediminas Jankauskas, Vaiva Rykštaitė, Raminta Česnaitė, Viktorija Šaulytė