Kaip greitai bėga laikas! Lygiai prieš metus ilgai laukto paties seniausio ir solidžiausio mūsų šalyje festivalio „Kino pavasaris“ išvakarėse teko skubiai atšaukti ne tik šventinius atidarymus keliuose Lietuvos miestuose, bet ir skelbti apie tai, kad atsižvelgiant į koronaviruso keliamą grėsmę filmus žiūrėsime „kitu formatu“.
Pernai nuo kovo devynioliktosios net penkiose platformose galėjome žiūrėti festivalio filmus. Šiemet mažai kas pasikeitė. Atidžiai perskaitykite instrukciją: https://kinopavasaris.lt/lt/apie-namu-kino-platformas.
Yra nemažai variantų: galima prisijungti prie konkretaus filmo ir už vienkartinį mokestį filmą per 24 val. žiūrėti neribotą kiekį kartų.
Galima įsigyti abonementą neribotam filmų kiekiui (tiesa, šios rūšies abonementų kiekis ribotas).
Kino filmų bus parodyta daug, todėl visų jų sužiūrėti, ko gera, negalės net kino kritikai. Bet jie, beje, kai kuriuos filmus anksčiau jau yra matę kitur, todėl gali padėti, pasirenkant tinkamiausią (pagal žanrus, tematiką, režisierių ar aktorių pavardes arba kitokius orientyrus).
Nors patys festivalio organizatoriai visus filmus sugrupavo į atskiras sekcijas „Festivalių favoritai“, „Kritikų pasirinkimas“, „Meistrai“, „Metų atradimai“ ir kitas, galima filmus rikiuoti ir kitaip.
Rekomenduojame pirmąjį „must-see“ filmų penketuką:
5. „AŠ ESU GRETA“ (I Am Greta, 2020 m.)
2018-ųjų rugpjūtį penkiolikmetė mokinė iš Švedijos Greta Thunberg, užuot ėjusi į pamokas, pradėjo streiką dėl klimato kaitos. Netrukus mergaitės rengiamos penktadieninės akcijos tapo tradicinės. Jos klausimas suaugusiesiems buvo toks: „Jei jums nerūpi mano ateitis Žemėje, kodėl turėčiau ko nors siekti mokykloje?”
Per kelis mėnesius jos keliu pasekė šimtai tūkstančių jaunuolių pasaulyje prisidėję prie judėjimo „Fridays for Future”. Greta, tyli švedų mergaitė su autizmo spektro sutrikimu, tapo pasaulinio garso aktyviste.
Dokumentinį filmą „Aš esu Greta“ sukūręs švedų režisierius Nathanas Grossmanas pats yra aktyvistas ekologas. Jis Gretos veiksmus sekė nuo pirmosios mokykloje surengtos streiko dienos nė nenutuokdamas, kad tai bus ryškų pėdsaką pasaulio istorijoje palikusios gyvenimo kelionės liudijimo pradžią.
Filmas „Aš esu Greta“ įdomiausias ne kaip estetinis kūrinys (autorinės dokumentikos ženklų čia nedaug), bet visų pirma smalsus kaip galimybė atidžiai įsižiūrėti į paties reiškinio esmę. Juolab, kad Gretą nustojo minėjusi dar visai neseniai beveik kasdien ją rodžiusi televizija.
Mes matome kaip mergaitė vaikščioja į garsias penktadienines akcijas, kaip paskui daug laiko praleidžia tviteryje skaitydama nemalonius komentarus. Ji bet kokioje aplinkoje nepraleidžia progos paminėti globalaus klimato atšilimo reiškinio ir emocingai akcentuoti, kad pasaulis atsidūręs ant katastrofos slenksčio.
Filmo autoriai atidžiai seka Gretos kelionių maršrutus pradžioje po Europą, paskui ir po platesnį pasaulį. Kartais net (manau, kad autoriai sąmoningai to nesiekė) susidaro įspūdis, kad savo išskirtiniu vaidmeniu patikėjusi Greta Thunberg prieš publiką jaučiasi kaip tikra šiuolaikinė pop žvaigždė: kalba tai, ką gerai įsisavino ir į ką visada tinkamai reaguoja jos auditorija.
Gretos emocinis pasaulis filmo autoriams lieka terra incognita. Jos emocijas, regis, matome tik du kartus – kai ji emociškai pratrūko kalbėdama iš Jungtinių Tautų tribūnos ir kai plaukė per Atlantą: audringoms bangoms grėsmingai mušant į jos laivo bortus mergaitė su nerimu prisipažįsta, kad jaučiasi nekomfortiškai ir labiausiai dabar norėtų būti namie. Bet nieko nepadarysi: jeigu jau prisiėmei pasaulio gelbėjimo misiją, jos naštą reikia nešti kantriai.
Žinoma, tokia misija ir subrendusiam politikui būtų nelengva. O ką jau kalbėti apie vaikystės džiaugsmų netekusią paauglę, kuri vis dar yra vaikas: ilgisi namų, bendrauja su Švedijoje likusiai artimaisiais per Skype, mojuoja mylimam šuneliui.
„Aš turiu svajonę… „ – kadaise pasakė už juodaodžių teises kovojęs daktaras Martinas Liuteris Kingas. Jo svajonė ir po pusšimčių metų, deja, dar netapo realybe.
Gal trapios mergaitės iš Švedijos svajonė išsipildys greičiau?
4. „TAPYTOJA IR VAGIS“ (The Painter and the Thief, 2020 m.)
Kodėl vagiami meno kūriniai? Tapybos šedevrų vagysčių istorija (nuo „Monos Lizos“ pagrobimo iš Luvro 1911-aisiais iki „Šauksmo“ vagystės iš Edvardo Muncho muziejaus Osle 2004-aisiais ir naujesnių atvejų) pateikia skirtingus atsakymus. Dažniausiai, žinoma, vagišiai tikisi pelningai parduoti šedevrus, visai nepagalvodami apie tai, kad legaliai parduoti jų kolekcininkams aukcionuose tikrai nepavyks.
Pasitaiko ir tokių fanatikų, kurie gali sumokėti bet kokius pinigus, kad iš galerijos pagrobtu meno šedevru galėtų mėgautis vienui vieni savo namuose. Vieną tokį iš meilės menui pamišusį milijonierių kadaise matėme smagioje amerikiečių komedijoje „Kaip pavogti milijoną?“ (How to Steal a Million, 1966, rež. Williamas Wyleris).
Būna ir kur kas rimtesnių priežasčių nusižengti įstatymams ir ryžtis meno šedevro vagystei iš muziejaus. Štai šviesios atminties rusiškoje komedijoje „Seniai-plėšikai“ (1972 m., rež. Eldaras Riazanovas) dviem pensininkams (juos suvaidino Jevgenijus Jevstignejevas ir Jurijus Nikulinas) pavyko išnešti Rembranto paveikslą iš muziejaus visai ne dėl niekingo pasipelnymo. Šių simpatiškų senių-plėšikų tikslas, kaip pamename, buvo labai kilnus.
Norvegų režisierius Benjaminas Ree filme „Tapytoja ir vagis“ taip pat kelia amžinai aktualų klausimą – kas paakina žmones ryžtis meno šedevro vagystei?
Trokšdama gauti atsakymą, kodėl iš parodos buvo pavogti du jos paveikslai, neseniai Norvegijoje apsigyvenusi čekų dailininkė Barbora Kysilkova (būtent Barbora, o ne Barbara!) susiranda abu vagišius ir net… susidraugauja su vienu jų. Karlas Bertilis-Nordlandas teisme pasakė, kad paveikslus pavogė todėl, kad jie jam buvo gražūs, bet tada jis neva buvo apsvaigęs, todėl net neprisimena, kur tuos paveikslus padėjo. Paveikslai taip ir nebuvo rasti, o tai, žinoma, apsunkino vagišiaus situaciją.
Beje, pati tapytoja nuoširdžiai negalėjo suprasti, kodėl tapo tokio vandalizmo akto auka: „Suprantu, kai vagiami Picasso paveikslai, bet kodėl tai atsitiko man?“.
Konfliktas buvo sprendžiamas itin originaliu būdu: Barbora Kysilkova mainais už bylos nutraukimą pasiūlė Karlui Bertiliui-Nordlandui jai pozuoti. Gražiausios „Tapytojos ir vagies“ scenos ir yra tos, kai mūsų akivaizdoje gimsta nuoširdi dviejų žmonių draugystė, kai menininkė bando spontaniškai atskleisti pozuotojo portretą, o nevykėlis vagišius jai padeda pasakodamas apie sunkią vaikystę ir aiškindamas savo kūno tatuiruočių prasmę.
Pradėdamas beveik ketverius metus trukusį filmavimą, režisierius Benjaminas Ree negalėjo įsivaizduoti, kaip pasisuks istorija ir koks nepertraukiamas ryšys sujungs abu filmo herojus.
Dokumentinė istorija „Tapytoja ir vagis“ buvo atrinkta į trumpąjį „Oskarų“ pretendentų sąrašą dokumentinių filmų kategorijoje, o BBC kino apžvalgininkai jį įtraukė tarp geriausių 2020 metų filmų.
3. „BARBARŲ BELAUKIANT“ (Waiting for the Barbarians, 2019)
Žiūrėdamas filmą „Barbarų belaukiant“ dažnai prisimindavau italų režisieriaus Valerio Zurlini mistinę dramą „Totorių dykuma“, sukurtą 1977 metais pagal Dino Buzzati romaną. Visas šio filmo veiksmas buvo „įkalintas“ viduramžių pilyje, kurioje karinio dalinio nariai gyvena kasdien laukdami jiems nežinomų priešų atakos. Iš kur gali užpulti priešas – iš dykumos ar netoliese esančių kalnų masyvo, niekas nežino. Kai kas net pasensta ir numiršta taip ir nesulaukęs tos dienos, kada bus galima panaudoti visą paruoštą taktinių manevrų bei ginklų arsenalą.
Panašiu absurdu ir egzistencine metafizika dvelkia ir pagal Nobelio premijos laureato (2003 m.) Pietų Afrikos rašytojo Johno M. Coetzee romaną sukurto filmo „Barbarų belaukiant“ atmosfera. Knygos subtilybes jau galėjome įvertinti anksčiau, dabar belieka savo akimis pasižiūrėti filmą.
Garsusis Kolumbijos režisierius Ciro Guerra į savo pirmą filmą, kuriamą anglų kalba, pasikvietė įspūdingą aktorių trijulę: Johnny Deppą, Robertą Pattinsoną ir Marką Rylance’ą.
Veiksmas plėtojasi neįvardintos Imperijos pakraštyje esančiame kolonijiniame miestelyje: čia vietinės valdžios atstovas Magistratas (Markas Rylance‘as) svajoja, kaip išeis į jokių rūpesčių nebekeliančią pensiją. Tačiau ramų gyvenimą staiga sujaukia įtakingo Trečiojo skyriaus pareigūno vizitas. Pulkininkas Džolas (Johnny Deppas) atvyksta su ypatinga misija – jis privalo patikrinti pasienio saugumą ir gandus, kad vietiniai gyventojai, kuriuos kolonistai vadina barbarais, mobilizuojasi ir kelia grėsmę Imperijai.
Džolas imasi represijų, vadovauja išpuoliams į barbarų teritorijas, ima įkaitus ir paskui pats dalyvauja egzekucijose. Inteligentiškam Magistratui tokie aukšto valdininko veiksmai kelia siaubą. Jis nori kuo galėdamas padėti teroro aukoms ir net ima slaugyti kankinimų suluošintą merginą. Už tokį gailestingumą vyras pats skaudžiai nukentės, nes totalitarinės sistemos mechanizmas traiško visus, kurie nenori priimti diktatūros diegiamos naujosios tvarkos.
Galiausiai pats Magistratas atsiduria kalėjime. Yra kankinamas ir priverstas laukti nežinia kada įvyksiančio teismo. Vienu metu vyrui pavyksta gauti raktus ir ištrūkti į laisvę. Bet jis nežino, ką dabar laisvėje galėtų daryti ir… sugrįžta atgal. Ši situacija dar labiau suartina filmą „Barbarų belaukiant“ su „Totorių dykuma“.
Nors, atrodytų, Magistratas ir pulkininkas Džolas yra visiški antipodai (Deppas vaidina kažką panašaus į bejausmį robotą, slepiantį akis po tamsiais akinių stiklasis), bet M. Rylance‘as sakė, kad jo suvaidintas herojus ir pulkininkas yra tarsi dvi vieno medalio pusės: „Magistratas stengiasi būti geras žmogus, bet tėra tik dar vienas valdžios formos įsikūnijimas“.
Labai įdomi filme yra Roberto Pattinsono suvaidinto personažo funkcija. Karininkas Mandelas, Džolo pavaldinys, yra tarsi tarpinė grandis tarp savo boso (tokia pabaisa šis sadistas anksčiau ar vėliau būtinai taps) ir Magistrato, nors ir jis patiria ženklią metamorfozę – iš naivaus idealisto galiausiai pavirsta maištininku.
2. „NAUJA TVARKA“ (Nuevo orden, 2020)
Meksikiečio režisieriaus Michelio Franco distopinė drama (antiutopija) „Naujasis pasaulis“ yra aktuali vien todėl, kad šiuolaikinis pasaulis gyvena tarsi ant parako statinės, kai tai vienur, tai kitus staiga įsiliepsnoja valstybiniai perversmai ir net stichiškos revoliucijos. Tikriausiai, prie tokios situacijos prisideda ir priverstinė žmonių izoliacija, kurį sukaupia didelius neigiamų emocijų kiekius, kurie anksčiau ar vėliau ištrūksta laukan.
Pasaulio istorijoje buvo daug revoliucijų. Bet net dainuojančios, rožinės ar apelsininės, deja, neapsieina be kraujo. Deja, visų revoliucijų dialektika vienoda. Kaip buvo dainuojama senoje sovietinėje dainoje, „revoliucija turi pradžia, revoliucija neturi pabaigos“. O jeigu pabaiga ir būna, tai ji tik patvirtina seną tiesą – revoliucionierių pradėtas teroras prieš kitus galiausiai praryja juos pačius.
Venecijos kino festivalyje specialiu žiuri prizu apdovanota „Nauja tvarka“ plėtoja patį banaliausią revoliucijos scenarijų – kai neturtingi trokšta susidoroti su turtuoliais, vadovaudamiesi šviesios atminties proletariato atstovo Šarikovo (M. Bulgakovo „Šuns širdis“) šūkiu: „Viską atimti ir padalinti“.
Kadangi „Nauja tvarka“ buvo kuriama pernai, atmosfera čia nėra labai originali. Norime mes to ar visai nenorime, bet dabar bet kokia nauja protesto forma būtinai asocijuojasi su jau matytomis ir išgyventomis – prancūziškų „geltonų liemenių“ maištu Prancūzijoje, Ameriką sukrėtusiu judėjimu „Black Lives Matter“, masinėmis taikiomis manifestacijomis prieš diktatorišką režimą Baltarusijoje bei Rusijoje ir pan.
Pirmieji kino kritikai, matę „Naują tvarką“ lyg susitarę minėjo, kad filme ryški legendinio kino siurrealisto Luiso Buñuelio (1900–1983) įtaka. Nors jis buvo ispanas, bet pirmuosius filmus susuko Prancūzijoje o paskui daug metų pragyveno Meksikoje, kur sukūrė per dvi dešimtis vaidybinių filmų.
Bravūriškai nufilmuotoje „Naujos tvarkos“ ekspozicijoje iš tikrųjų „pakvimpa Buñueliu“ – nieko dar nespėjęs suprasti žiūrovas panardinamas į spalvingos abstrakčios tapybos pasaulį, kai judanti kamera ilgai eksponuoja lavonų krūvą ir chaosą ligoninėje. Galiausiai po atbulai surikiuotų raidžių patenkame į prabangias vestuves turtuolių namuose su nuostabiu sodu.
Išteka šeimininkų dukra gražuolė Mariana (akt. Naian González Norvind). Pradžioje viskas alsuoja šeimyninės idilės ir stabilios patriarchalinės tvarkos atmosfera: jaunuosius nuoširdžiai sveikina giminės ir artimieji, sveikinimus palydi tradiciniai proginiai vokeliai, groja muzika, visų nuotaika gera. Bet būtent tai ir pradeda kelti nerimą. Kažkodėl iš krano ima bėgti žalias vanduo. Vėluoja ceremonijai turėjusi vadovauti teisėja: paaiškėja, kad mieste apgultis, keliai užblokuoti.
Kas atsitiko „išoriniame pasaulyje“, kol kas neaišku. Bet štai į kiemą įžengia susijaudinęs žmogus (jis anksčiau čia tarnavo) ir prašo pagalbos: jo žmonai būtina širdies operacija, bet pinigų nėra, o čia dar miesto ligoninę uždaro ir pacientus gabena į privačią kliniką. Susijaudinusi jaunamartė, pasiėmusi kreditinę kortelę, išvyksta padėti nelaimingai moteriai, o kol jos namuose nebuvo…
Šioje vietoje tenka dėti daugtaškį, kad neatskleistume pakankamai tragiškų tolimesnių įvykių. Su kino klasika neblogai susipažinęs žiūrovas dar ne kartą mintyse minės Luisą Buñuelį ar dar radikalesnius jo pasekėjus.
Režisierius puikiai žino svarbią klasikinio kino taisyklę – kai kurie itin žiaurūs įvykiai pasilieka už kadro ribų, bet dėl to darosi dar baisesni.
1. „NESĖKMĖ DULKINANTIS, ARBA ŠĖLMIŠKAS PORNO“ (Babardeala cu bucluc sau porno balamuc, 2021 m.)
Rumunų kinas per pastaruosius penkiolika metų užima stabilias pozicijas svarbiausiuose kino festivaliuose kasmet. Jau susiformavo pastovi „festivalinių“ šios šalies režisierių galerija, kurios narių naujausi kūriniai tarsi karštos bandelės turi didelę paklausą.
Neseniai šios išskirtinės kategorijos režisieriumi tapo dar vienas rumunas Radu Jude, neretai savo filmams pasirenkantis ilgus ir nelengvai į kitas kalbas išverčiamus pavadinimus arba citatas, nesuprantamas Rumunijos istorijos nežinantiems svetimšaliams.
Ankstesnis šio režisieriaus filmas vadinosi „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“: šiais žodžiais savo politinę poziciją dar 1941 m. Ministrų kabineto nariams išreiškė anuometinis Rumunijos diktatorius maršalas Antonescu, paskelbęs etninio valymo Rytų fronte pradžią. Bet filmas pasakojo apie tai, kaip jau šiais laikais jauna menininkė Mariana sugalvojo Bukarešto aikštėje atkurti 1941 m. įvykius. Remdamasi išsamiu tyrimu ji tikisi sukurti įtaigią inscenizaciją, kuri pažadins miestiečių istorinę sąmonę.
Savo naujausio filmo pavadinimu Radu Jude užminė nelengvą mįslę. „Kino pavasario“ organizatoriai sugalvojo išties „šelmišką“ variantą kaip vykusį atitikmenį gerokai grubesniam ir vulgaresniam originalui: „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“.
Radu Jude yra sakęs, kad kinas turi būti tikrovės tyrinėjimo priemonė, ir šią nuostatą realizuoja jau nuo pradžių. Filmą sudaro trys dalys su savotiška įžanga, kurioje vyras mobiliuoju telefonu filmuoja intymius „šeimyninio porno“ su žmona mokytoja Emilija vaizdelius. Ir kas gi galėtų už tai šeimyninį porelę pasmerkti? Bet rimtos problemos prasideda, kai šis mėgėjiškas „filmukas“ patenka į internetą ir jį pamato Emilijos mokiniai bei jų tėvai. Aišku, kad kyla skandalas, ir mokykloje rengiamas neeilinis tėvų susirinkimas, skirtas ekstremaliai situacijai apsvarstyti.
Panašiais „smūginiais“ pornografiniais vaizdais mėgo publiką šokiruoti didysis mūsų laikų kino provokatorius Larsas von Trieras („Antikristo“ įžanga ir genitalijų paradas „Nimfomanėje“). Kaip ir jo garsusis danų kolega, rumunas Radu Jude, regis, taip pat panašiu būdu tikrina žiūrovų tolerancijos ribas.
Pirmoje (po įžangos) filmo dalyje matome, kaip Emilija eidama Bukarešto gatvėmis į susirinkimą telefonu su vyru aptaria susiklosčiusią situaciją. Nieko ypatinga nevyksta: mokytoja pakeliui užeina į parduotuves, o aplinkui šurmuliuoja triukšmingas kasdienis didmiesčio gyvenimas – kažkas garsiai aiškinasi tarpusavio santykius, kažkas barasi dėl netinkamo automobilio parkavimo, moteris parduotuvėje kelia skandalą kasininkei, o pensininkai vaistinėje ginčijasi apie organų transplantaciją. Tarsi mozaikoje pamažu dėliojama tragikomiška išprotėjusio šiuolaikinio didmiesčio panorama, kurioje persipina svarbiausi dabarties ženklai – skurdo ir prabangos kontrastai, žmonių agresija, nepakantumas, veidmainiškumas ir absurdas (greitosios pagalbos ligoninės kaimynystėje įkurti laidojimo namai).
Nemažai paradoksalių ir juokingų scenų bus ir antrojoje dalyje, kuri su pagrindiniu konfliktu beveik nesusijusi. O jau trečiojoje dalyje prasideda tikras grotesko karnavalas.