Francis Fordas Coppola (g. 1939) sakė, kad norą kurti filmus pajuto labai anksti, kai pažiūrėjo garsaus rusų kino režisieriaus Sergejaus Eizenšteino kino šedevrą „Šarvuotis Potiomkinas“ (1925). Vėliau dirbdamas B-klasės filmų režisieriaus Rogerio Cormano asistentu ir montuotoju, Coppola pasižiūrėjo Alfredo Hitchcocko „Psichopatą“ (1960) ir per dvi savaites pats susuko mistinį trilerį „Beprotystė 13“ (Dementia 13) – šiurpią istoriją apie tai, kaip vyrui staiga mirus nuo širdies smūgio tiesiog valtyje, jo žmona paskandina vyro kūną. Ji žino, kad teisės į vyro turtą neturės, kol bus gyva vyro motina. Todėl moteris griebiasi klastos. Filmas imponavo slogia atmosfera, gotikine mistika ir, nors kainavo nedaug, susilaukė pripažinimo.
Pamažu jauną debiutantą pastebi ir tarptautinė publika – 1969 m. jis gauna prizą San Sebastiane už filmą „Lietaus žmonės“ (The Rain People) – liūdną istoriją apie vienišus ir nelaimingus žmones („Kai lietaus žmonės verkia, jie tiesiog išnyksta“).
Pirmąjį Oskara Coppola gavo 1971 m. už karinės dramos „Pattonas“ (1970, rež. Franklinas J. Schaffneris) scenarijų O tai jau profesinio pripažinimo ženklas, ir jaunam režisieriui pasiūloma ekranizuoti Mario Puzo kriminalinį romaną „Krikštatėvis“. Filmas (The Godfather, 1972) buvo toks populiarus, kad režisierius apie mafijozų klaną sukūrė dar du filmus (1974 ir 1990).
Pertraukoje tarp dviejų „Krikštatėvių“ Coppola sukūrė „Pokalbį“ (The Conversation, 1974), o po antrojo „Krikštatėvio“ ėmėsi Josepho Conrado „Tamsos širdies“ ekranizacijos, ir po tris metus trukusių darbų daug jėgų bei lėšų pareikalavusį projektą „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now , 1979) baigė. Filmas laimėjo du Oskarus ir Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele.
Tolimesnė F.F. Coppolos karjera primena „sūpynes“, kai keliems labai geriems filmams tenka keli vidutiniai.
Dabar vis labiau populiarėja režisiere tapusi dukra Sofia („Jaunosios savižudės“, 1999; „Pasiklydę vertime“, 2003; „Marija Antuanetė“, 2006; „Lemtinga pagunda“, 2017).
5. „POKALBIS“ (The Conversation, 1974)
Šis, režisieriaus Franciso Fordo Coppolos didžiųjų epų („Krikštatėvio“ trilogijos, „Šių dienų apokalipsės“) šešėlyje likęs filmas dabar, regis, tampa dar aktualesnis, nei pasirodymo metu. Nes tik dabar savo kailiu pradedame jausti, ką reiškia būti totaliai sekamam kiekvieną akimirką. Aš apie tai pagalvoju kiekvieną kartą, kai kertu Lietuvos valstybinę sieną ir tuoj pat gaunu elektroninę žinutę iš anoniminio „didžiojo brolio“, kuris žino, kur aš dabar esu. Sureikšminti šito fakto gal ir nereikėtų, nors negali tokiais atvejais nesusimąstyti ir apie savo elektroninio susirašinėjimo ar telefoninių pokalbių saugumą.
Pertraukoje tarp pirmojo ir antrojo „Krikštatėvių“ Francisas Fordas Coppola susuko Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą „Pokalbį“ – vos pusantro milijono dolerių kainavusią psichologinę dramą, kuri, kaip įprasta sakyti buvo režisieriaus reakcija į Amerikoje praūžusį vadinamąjį Votergeito skandalą, po kurio anuometinis JAV prezidentas Richardas Nixonas buvo priverstas gėdingai atsistatydinti.
Bet F. F. Coppola nerestauruoja akivaizdžių demokratijos pažeidimo įvykių, susijusių su nesankcionuotais pasiklausymais konkurentų štabe prieš rinkimus – tai kiek vėliau padarys režisierius Alanas J.Pakula filme „Visa prezidento kariauna“ (All the President’s Men, 1976). Coppolą labiau domina totalaus sekimo paranojos poveikis sveiko žmogaus psichikai.
Haris Koulas (Gene’as Hackmanas) yra tikras pasiklausimo specialistas, fiksuojantis į magnetofono juostas nieko neįtariančių žmonių pokalbius. Visada liekančio šešėlyje šio „nematomo fronto“ eilinio veikla gali išprovokuoti visai netikėtas tragiškas pasekmes. Kartą taip jau buvo atsitikę, kai Koulo įrašyti pokalbiai tapo vienos šeimos žūties priežastimi.
Didelį nerimą Koului kelia ir naujausias darbas – vieno didelės pramoninės kompanijos vadovo užduotis pasekti jo žmonos susitikimus su jaunu meilužiu ir sužinoti, apie ką jiedu kalbasi. Reikalą komplikuoja tai, kad porelė dažniausiai bendrauja per pasimatymus šviežiame ore, o padaryti kokybiškus tokių pokalbių įrašus gana sudėtinga. Bet Koulas, aišku, turi savo profesinių gudrybių, leidžiančių iššifruoti vos girdimus ir pašalinių triukšmų užgožiamus įrašus, kad galėtų iš jų išgauti vertingą informaciją.
O kartą iš parke įrašyto jaunos porelės dialogo Haris supranta, kad ruošiamas pasikėsinimas. Kas turėtų būti auka – neaišku. Bandydamas vien savo jėgomis išaiškinti planuoto nusikaltimo detales Haris pakliūva į fantasmagoriško absurdo labirintą ir galiausiai pats tampa persekiojimo auka. Už vaizdžią dabartinio totalitarizmo metaforą filmas Kanuose apdovanotas Auksine palmės šakele.
4. „KOTON KLUBAS“ (The Cotton Club, 1984)
Po Franciso Fordo Coppolos „Krikštatėvio“ trilogijos atrodo, jog šiame kriminaliniame epe pavaizduoti autentiški žmonės, o ne scenaristų ir rašytojo Mario Puzo sugalvoti personažai.
Kažką panašaus galima pasakyti ir apie kitą šio tandemo filmą „Koton klubas“, kuriame į protu nesuvokiamą žanrą susilydo kriminalinis kinas, melodrama ir miuziklas, realūs trečiojo dešimtmečio Amerikos gangsteriai bei Holivudo žvaigždės ir išgalvoti veikėjai, o visų kruvinų ir sentimentalių batalijų vieta tampa 1923 – 1936 metais Harleme klestėjęs bohemiškas naktinis klubas, kurį labiausiai mėgo džiazo fanai, šou verslo atstovai, politikai ir, žinoma, gangsteriai.
1928 metais džiazo muzikantas Diksis Dvajeris (Richardas Gere’as) padarė didelę paslaugą “Olandu” pramintam mafijos bosui Šulcui (Jamesas Remaras), paprasčiau kalbant, išgelbėjo gangsterį nuo mirties. Iš „Krikštatėvio“ žinome, kad tokias paslaugas banditai moka vertinti. Diksiui taip pat dosniai atlyginama – jis tampa „Koton klubo“ orkestro pažiba, nors pagal senas tradicijas muzikuoti čia gali tik juodaodžiai. Be to, Diksis turi globoti Šulco merginą Verą (Diane Lane), kol “Olandas” perims į savo rankas visą nelegalų verslą Harleme.
Idėją sukurti šį filmą sugalvojo prodiuseris Robertas Evansas, siužetą ir personažus nusižiūrėjęs iš Jameso Haskinso komikso. Evansas tuoj pat pasamdė Mario Puzo parašyti scenarijų, kurį vėliau tobulino dar vienas profesionalus rašytojas William Kennedy. Režisuoti sutiko F. F. Coppola, kuriam po grandiozinės „Šių dienų apokalipsės“ ir kelių finansiškai nesėkmingų filmų žūtbūt reikėjo „reabilituotis“.
Kompanija, kaip matome, susirinko solidi. O kas dėl šio projekto finansavimo, tai pagalba atėjo visai ne iš Holivudo, o iš… paties kriminalinio verslo. Vienas po kito atsiliepė labai solidūs investuotojai: vieni buvo Las Vegaso lošimo namų savininkai, kiti – ginklų prekijai iš Artimųjų Rytų, pikti liežuviai teigė, kad į vis didėjantį (nuo pradinių 13 milijonų iki finalinių 58-ių) filmo biudžetą įplaukė ir nemažai nelegalaus kriminalinio verslo „išplautų“ pinigų. Stebėtis nereikia, juk ir kuriant „Krikštatėvį“ spręsti komplikuotas problemas padėjo įtakingi Niujorko mafijos „krikštatėviai“.
Tapęs gangsterių kontroliuojamo klubo muzikantu Diksis Dvajeris, žinoma, galvojo, kad jo darbas apsiribosi tik orkestru ir scenos teritorija, tačiau realybė pasirodė kur kas rūstesnė.
„Koton klubas“ (pati įstaiga, o ne filmas) yra savotiška „sausojo įstatymo“ laikų Amerikos simbolis: į šį klubą buvo neįleidžiami juodaodžiai klientai, nors scenoje juodaodžiai sudarė orkestro branduolį), garbingiausi lankytojai panašūs į nepriekaištingai apsirengusius džentelmenus, nors iš tikrųjų dauguma jų yra banditai, o pati įstaiga dažnai tampa patogia gangsterių tarpusavio konfliktų sprendimo vieta. Mėgsta šią įstaiga ir Holivudo garsenybės: tarp klientų šmėsteli net pats Charlie Chaplinas (Gregory Rozakis), gangsterius filmuose dažnai vaidinęs Jamesas Cagney (Vincent Jerosa) ir anuometinė melodramų žvaigždė Gloria Swanson (Diane Venora), padedanti Dikui žengti pirmuosius žingsnius kine.
3. „BRAMO STOKERIO DRAKULA“ (Bram Stoker‘s Dracula, 1992)
Filmų kūrėjai mėgsta kurti šiurpą keliančias istorijas apie realias asmenybes, apie kurias dar joms gyvoms esant buvo kuriamos baisios legendos. Vieną tokį tironą išgarsino britų rašytojo Bramo Stokerio 1897 m. parašyta knyga „Drakula“, gerai žinoma ir mūsų skaitytojams. Šio rašytojo dėka mistinių piktadarių galeriją papildė Tamsos kunigaikščio vardas ir garsiausio pasaulyje vampyro reputacija. O kiekvienas kinu besidomintis žmogus yra matęs bent vieną šio nemaraus romano ekranizaciją. Ta knyga tokia paveiki, kad žmonės dažniausiai nesusimąsto apie tai, jog Tamsos kunigaikščiu dažnai vadinamas grafas Drakula yra ne vien rašytojo fantazijos vaisius. Ne, jis turi realų istorinį prototipą –Rumunijos princą Vladą Cepešą, XV amžiuje valdžiusį kalnuotą Valakijos grafystę. Jis pagarsėjo ne dėl savo žygdarbių mūšių laukuose, bet dėl ypatingo sadizmo. Didžiausi Cepešo priešai turkai jį vadino „Kazıklı Bey“ (Baslių princas) dėl pomėgio sodinti visus nusikaltusius ant baslio. Ši jo pravardė pirmą kartą buvo paminėta 1550 m. Valakijos kronikoje. O dar anksčiau – 1490-aisiais rusų rankraštyje, parašytame senąja slavų kalba, yra toks valdovo apibudinimas: „Buvo Kalnų šalyje graikiškos tikybos krikščionis, Valakijos kalba vadinamas Drakula, o mūsiškai – Velnias“.
Pirmasis B. Stokerio romano motyvais filmą sukūrė vokiečių režisierius Friedrichas Wilhelmas Murnau. 1922-aisiais pasirodęs filmas vadinosi „Nosferatu – Siaubo simfonija“, o pagrindinis herojus buvo pavadintas grafu Orloku (kitų veikėjų vardai taip pat buvo pakeisti). Taip atsitiko todėl, kad rašytojo našlė priešinosi knygos ekranizacijai. Filmui draudimas išėjo į naudą – „Nosferatu – Siaubo simfonija“ tapo vienu garsiausių klasikinio vokiečių ekspresionizmo šedevru, stipriai paveikusiu pasaulinio kino raidą.
Pirmoji Amerikoje sukurta „Drakulos“ ekranizacija (1931 m., rež. Todas Browningas) taip pat buvo nutolusi nuo knygos siužeto, nes scenarijus buvo rašomas ne pagal romaną, o jos pagrindu Johno L. Balderstono ir Hamiltono Deane’o adaptuotą pjesę. Pagrindinio vaidmens atlikėjas vengrų aktorius Bela Lugosi romantizavo savo personažą, ir vėliau toks aristokratiškas Tamsos kunigaikštis keliavo iš vieno filmo į kitą, kol garsus Holivudo šaipokas Melas Brooksas galutinai nesukompromitavo tokį įvaizdį parodijoje „Drakula. Miręs ir tuo patenkintas“ (1995 m.)
Be abejonės, rimčiausia knygos ekranizacija yra režisieriaus Franciso Fordo Coppolos filmas, kurio net pavadinimas „Bramo Stokerio Drakula“ (1992 m.) liudija apie autoriaus pagarbą literatūriniam šaltiniui. Šiame filme režisierius sukūrė dar vieną galingą epinį reginį su nuostabia Wojciecho Kilaro muzika ir giliomis filosofinėmis potekstėmis. Filmas apdovanotas trimis Oskarais: už garso efektus, grimą ir kostiumus.
Veiksmas prasideda 1897 metais (tada B. Stokeris kaip tik rašė savo siaubo romaną). Po keturių šimtmečių, praleistų baisioje vienatvėje, Transilvanijos valdovas grafas Drakula (Gary Oldmanas) nusprendžia nutraukti tylėjimo įžadus ir pasirodyti viešumoje. Kaip tik tada iš Londono į jo karalystę atvyko jaunas nekilnojamo turto agentas Džonatanas Harkeris (Keanu Reevesas). Pamatęs Harkerio nuotakos Minos portretą, tamsos valdovas iš karto pastebi, kad mergina stebėtinai panaši į jo nepamirštą mylimąją Elžbietą. To pakanka, kad Drakula užsimanytų vykti į Londoną, kur atvykėlis iš viduramžių susipažįsta su XIX a. pabaigos progreso išradimais, taip pat ir kinematografu.
Drakula šiame filme pats yra tragiškas herojus, kuris prieš kelis amžius prarado mylimąją, ir dėl jos žūties išdrįso mesti iššūkį Dievui. Kita vertus, tai ir tragiškos meilės istorijos bruožų turinti melodrama, iš tradicinio Holivudo paveldėjusi „Gražuolės ir Pabaisos“ motyvus bei klasikinio Holivudo pompastiškus mastus. Nuo pirmų kadrų filmas užburia barokiškai puošnia atmosfera, tamsiai raudonu koloritu ir Rytų šalių kultūros atgarsiais (kostiumų dailininkė Eiko Ishioka nepraleidžia progos pasinaudoti tradicinio japonų teatro Kabuki estetika).
Atidūs specialiųjų efektų specialistai tikrai turėtų įvertinti užburiančius vizualinius efektus, kurie buvo kuriami ne pasitelkus jau tada stipriai išvystytą kompiuterinę grafiką, bet pagal senus kinematografinės alchemijos receptus.
2. „ŠIŲ DIENŲ APOKALIPSĖ“ (Apocalypse Now, 1979)
„Šių dienų apokalipsė“ yra vienas garsiausių karinių filmų per visą kino istoriją. Su šiuo grandioziniu kino projektu mažai ką galėtume palyginti.
Šį projektą režisierius Francis Fordas Coppola pradėjo vystyti vos pasibaigus karui Vietname. Filmų apie šį gėdingą karą tuo metu Amerikoje buvo sukurta daug, tačiau dažniausiai juose priešai buvo niekinami, o „žaliomis beretėmis“ pramintų amerikiečių kariai šlovinami kaip tikri didvyriai, neleidę po pasaulį sklisti „komunistiniam marui“. Apie psichologines karo pasekmes jo dalyvių psichikai kalbėti buvo neįprasta, nes „nepatriotiška“.
Tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui JAV ekranuose vienas paskui kitą pasirodė Halo Ashby „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978) ir Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978), pateikę šventiniams pergalės paradams visai netinkamas Vietnamo karo vizijas. Net hipių laikus menančios roko operos „Plaukai“ (Hair, 1979, rež. Milošas Formanas) ekranizacijos finale penkiolikos tūkstančių jaunuolių atliekama daina „Let the Sun Shine In“ skamba ir kaip requiem žuvusiems ir kaip galingas pacifizmo himnas.
„Šių dienų apokalipsė“ galėjo ekranuose pasirodyti anksčiau už visus šiuos filmus, jei ne fatališkų nelaimių gausa, lydėjusi šio filmo kūrėjus trejetą metų: norintiems pasinerti į šizofrenišką šio filmo kūrimo atmosferą rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą „Tamsos širdis: Kino kūrėjo apokalipsė“ (Hearts Of Darkness: A Filmmaker’s Apocalypse, 1991, rež. Fax Bahr, George Hickenlooper, Eleanor Coppola).
„Šių dienų apokalipsės“ pagrindą sudaro dar 1899 metais pirmą kartą išleista britų rašytojo Josepho Conrado apysaką „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness): joje Kongo upe su komanda plaukė mokslininkas Čarlzas Marlou, ieškantis džiunglių tankmėse išprotėjusį dramblių medžiotoją Kurcą. Šią kelionę rašytojas apibudino tokiais žodžiais: „Kildami upe jūs tarsi sugrįžtate į pirmąsias pasaulio sutvėrimo dienas“.
F. Coppolos filme kelionės upe motyvas taip pat apjungia svarbiausius įvykius. Tik veiksmas jau plėtojasi Vietnamo karo metu, o Valteris Kurcas (Marlonas Brando) yra ne išprotėjęs kolonistas ir dramblio kaulo medžiotojas, bet Pentagono įsakymus vykdyti atsisakęs pulkininkas, džiunglėse įkūręs tikrą „blogio imperiją“ ir pasiskelbęs jos vyriausiuoju žyniu. Todėl jį sugražinti į sveiką protą (arba nužudyti, jei to padaryti nepavyks) siunčiama parako beveik neuosčiusi jaunų karių komanda, vadovaujama kapitono Beno Vilardo. Pastarąjį suvaidino Martinas Sheenas, pakeitęs nuožmių gyvenimo sąlygų džiunglėse neištvėrusį Harvey Keitelį.
Didesnę filmo dalį užimanti kelionė leidžia pajusti visą žiauraus karo absurdą. Karo siaubai, siurrealistiniai košmarai, narkotinės vizijos palengva virsta išprotėjusio pasaulio metafora, liudijančia, kad kare negali būti jokios kitos moralės, išskyrus jokių ribų nepripažįstantį amoralumą.
Daugelis šio filmo scenų pribloškia kvapą gniaužiančiais karo vaizdais – ypatingo dėmesio visada susilaukia napalmu džiungles deginančių karinių sraigtasparnių ataka, lydima prie šių „geležinių paukščių“ pritvirtintų garsiakalbių, iš kurių sklinda šiurpą sėjantys Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžio“ garsai.
„Šių dienų apokalipsė“ laimėjo du Oskarus ir Kanų kino festivalyje buvo apdovanota Auksine palmės šakele: šį prizą tąsyk dar laimėjo ir Günterio Grasso romano „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel) ekranizacija (rež. Volkeris Schlöndorffas).
2001 metais režisierius sumontavo naują filmo versiją, ilgesnę už originalą net 40 minučių.
1. „TRILOGIJA „KRIKŠTATĖVIS“ (The Godfather Trilogy, 1972 – 1990)
Baigiantis septintajam dešimtmečiui Amerikoje įvyko daug socialinio ir politinio gyvenimo permainų, kurios taip pat stipriai įtakojo ir ženklius pasikeitimus JAV kino pramonėje. Rezultatas fantastiškas: net 80 procentų filmų Amerikoje tada gimsta ne didžiosiose studijose. O JAV Aukščiausiam teismui panaikinus kelis dešimtmečius veikusį draudimų sąrašą, vadinamą „Heiso kodeksu“ (vietoj jo studijos buvo įpareigotos nurodyti amžiaus cenzą žiūrovams), filmų kūrėjai tapo drąsesni, o jų kūrinių siužetai – gerokai tikroviškesni ir žiauresni.
Pastaroji aplinkybė į naudą išėjo ir tradiciniam amerikiečių žanrui – kriminaliniam kinui, o ypač filmams apie gangsterius. Ledus pralaužė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967), o netrukus atėjo eilė ir savo žanro klasika iš karto tapusiam „Krikštatėviui“.
Pirmojo filmo (1972) siužeto foną sudaro žūtbūtinė gangsterių kova. Autorių simpatija yra dono Vito Korleonės pusėje, nes ši mafijos grupuotė susijusi giminystės ryšiais, tvirta draugyste ir tarpusavio meile.
Garsi kriminalinė trilogija dažnai vadinamą įspūdingiausiu visų laikų filmu apie gangsterius. Vieną geriausių savo vaidmenų čia suvaidinęs Marlonas Brando teigė, jog jo mafijos vadovas yra „tik paprastas amerikietiško verslo atstovas, o jo veiksmai niekuo nesiskiria nuo „General Motors“ kovos prieš konkurentus“. Prieš keturis dešimtmečius tokia paralelė dar galėjo šokiruoti. Dabar ji jau netrukdo žvelgti kur kas giliau.
Filmo pradžioje kontrapunktu susiejami mafijos boso dono Vito Korleonės gyvenimo ir profesijos reikalai. Net per dukros Konės vestuves šis patriarchalinių šeimos tradicijų puoselėtojas negali pamiršti neatidėliotinų problemų. Vieniems jis yra tikras tėvas ir globėjas – paskutinė instancija, į kurią kreipiasi tie, kurie nusivylė Amerikos valdžia ir policija. Kitiems donas Vito – negailestingas priešas, nieko nepamirštantis ir neatleidžiantis išdavystės. Jis jau galvoja apie tai, kuriam iš savo sūnų perduoti visą kriminalinę valdžią. Daugiausiai šansų paveldėti Korleonės imperiją turi ką tik iš kariuomenės grįžęs jaunėlis sūnus Maiklas (Alas Pacino), bet jis savo ateitį regi visai kitokią.
Deja, pasaulis keičiasi, ir konkuruojantys banditų klanai stengiasi pašalinti Korleonės šeimą iš kriminalinio verslo, ir Maiklui tenka imti iniciatyvą į savo rankas.
Pirmasis „Krikštatėvis“ buvo apdovanotas trimis Oskarais. Marlonas Brando, beje, jam skirtą statulėlę atsisakė priimti, protestuodamas prieš indėnų genocidą Amerikoje.
„Krikštatėvio“ tęsinyje (The Godfather: Part II, 1974) dono Vito Korleonės kriminalinė imperija atitenka jo sūnui Maiklui. Bet autoriams svarbu priminti, kokiais keliais iš mažo kaimelio Sicilijoje į Ameriką atvyko galingo italų mafijos klano įkūrėjas.
XX a. pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos viliojo emigrantus iš viso pasaulio. Perpildytais laivais iš Europos į naująjį kontinentą atvykusius naujakurius pasitinkanti Laisvės statula įkūnijo neribotas galimybes ir žadėjo tikrą rojų žemėje. Deja, realybė pasirodė esanti kur kas rūstesnė, ir už savo vietą po saule teko kovoti. Jaunas Vio Korleonė sugebėjo pasipriešinti „Mažosios Italijos“ regioną valdžiusiai organizacijai „Juodoji ranka“, o nužudęs savo tautiečius reketavusį doną Fanučį, jis pats tapo nusikaltėlių klano vadovu. Jam pavyko integruoti šeimyninėmis vertybėmis pagrįstą organizaciją į milžiniškas Amerikos verslo struktūras.
Vėliau jau Maiklui bus lemta Korleonės klaną paversti galinga korporacija, kurioje organizuotas nusikalstamumas tampriai persipina su politika. Tai reiškia, kad nauji iššūkiai pagimdo dar didesnes problemas, o priešų ratas neišvengiamai plečiasi. Dabar tampa sunku pasitikėti net artimiausios aplinkos žmonėms.
Filmas pelnė šešis Oskarus. Jauną Vitą Korleonę suvaidinęs Robertas De Niro uždirbo pirmą savo gyvenime Oskarą (dar kaip geriausias antraplanis aktorius). Kiti penki atiteko režisieriui, scenaristams, muzikos autoriui, dailininkui ir prodiuseriams už geriausią metų filmą.
Po to, kai dvi „Krikštatėvio“ dalys atnešė studijai „Paramount“ devynis Oskarus ir per 800 milijonus dolerių pelno, F.F. Coppola buvo raginamas toliau tęsti šią epopėją, tačiau režisierius neskubėjo ir prie pamėgtų herojų grįžo tik po 15 metų pertraukos. Ir tai tik tuomet, kai sužinojo, jog Holivudo bosai ruošiasi tai daryti be jo.
Paskutinėje trilogijos dalyje „Krikštatėvis 3“ (The Godfather: Part III, 1990) didesnę gyvenimo dalį nugyvenęs Maiklas Korleonė suprato savo kriminalinio verslo amoralumą: pralieta daug nekaltų žmonių kraujo, sukaupta daug pinigų, tačiau jų kiekis atvirkščiai proporcingas sąžinės priekaištų naštai. Maiklas nori išpirkti nuodėmes, bet dabar jų atleidimui prireikia paties Vatikano pagalbos. O čia taip pat viešpatauja intrigos ir kova dėl valdžios.
Finale visi motyvai surenkami į galingai skambantį crescendo, kuriame išsklaidomos iliuzijos ir aiškiai girdimi šekspyriški motyvai bei antikinių tragedijų atgarsiai.