Ingmarui Bergmanui kinas buvo viskas. Jis dažnai sakėsi prisimenąs kai kuriuos savo gyvenimo įvykius tik pagal tuo metu kurtus filmus. O jų Maestro sukūrė daugiau nei šešias dešimtis. Per šešis dešimtmečius pastatyta kita tiek spektaklių įvairiuose Švedijos ir kitų šalių teatruose.
Ingmarą Bergmaną galima laikyti labiausiai tituluotu XX amžiaus kino režisieriumi. Trys jo filmai gavo Oskarus kaip geriausi pasaulio filmai – „Šaltinis“ (1960), „Kaip veidrodyje“ (1961) bei „Fani ir Aleksandras“ (1984). Ne kartą jis buvo apdovanotas didžiausiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, o 1997 –aisiais Kanuose I. Bergmanui buvo įteiktas specialusis prizas – „Palmių palmė“ už ypatingus nuopelnus pasauliniam kinui.
Pirmąjį savo filmą „Krizė“ (1945) pats I. Bergmanas vadino tik „plunksnos bandymu“.
Ilgainiui jo filmai įgijo tai, kas buvo pavadinta „Bergmano stiliumi“ – kamerinė veiksmo aplinka, sudėtingi veikėjų charakteriai, įspūdingi gamtos kontrapunktai ir, žinoma, „prakeiktieji“ klausimai, kuriuos nepaliaujamai uždavinėja personažai vieni kitiems arba amžinai tylinčiam Dievui.
Viena pagrindinių Ingmaro Bergmano kūrybos temų – Dievo ieškojimas. „Tai man visų pirma yra intelektuali problema, kurią aš galiu įvardinti kaip santykį tarp mano proto ir intuicijos“, – sakėsi režisierius.
Pastoriaus šeimoje gimęs ir religingoje aplinkoje užaugęs režisierius ne kartą ėmė abejoti Dievo būvimu ir jo skelbiamos misijos prasmingumu: „Aš supratau, kad sielų išgelbėjimo galimybė slypi ne už žemiškojo gyvenimo ribos, bet pačiame žmoguje. Tai vienintelė sakrališkoji vertybė, kuri yra labai reali ir žemiška. Vienintelė šventojo prado forma yra meilė“.
Ingmarą Bergmaną žinome ne tik kaip kino režisierių, bet ir kaip produktyvų rašytoją. Lietuviškai yra išleistos jo autobiografinės knygos „Laterna magica“ (1994) ir „Intymūs pokalbiai“ (1997) Turime ir biografinę knygą „Ingmaras Bergmanas: meilė, seksas ir išdavystė“ (autorius Thomas Sjoberg, 2013).
Pagaliau galime lietuviškai skaityti ir režisieriaus prozą: „Neištikimoji” (2003), „Scenos iš vedybinio gyvenimo. Sarabanda“ (2004), „Fani ir Aleksandras” (2009). O pernai išleistą knygą, kurioje sutalpinti trys Ingmaro Bergmano kūriniai, virtę filmais: „Žemuogių pievelė“, „Sekmadienio vaikas“ ir „Rudens sonata“.
5. „SCENOS IŠ VEDYBINIO GYVENIMO” (Scener ur ett äktenskap, 1973)
Kino kritikė Živilė Pipinytė tvirtina visapusiškai pritarianti, kad Ingmaro Bergmano filmai žmogui padeda suvokti save: „Tie filmai visuomet kalba apie tave. Prisimenu laikus, kai filmai buvo sunkiau prieinami ir aš dažniau skaitydavau I. Bergmano scenarijus. Man kildavo toks klausimas – iš kur jis žino tiek daug apie moters psichologiją.“
Niekas nenuginčys, kad genialus švedų kino režisierius buvo tikras šios srities specialistas, kurio nemažą kūrybos dalį sudaro nuostabios moteriškumo studijos („Tylėjimas“, „Persona“, „Riksmai ir šnabždesys“). Akivaizdu, kad puikaus tikslo leido pasiekti režisieriaus gerai pažįstamos aktorės (Ingrid Thulin, Liv Ullmann, Bibi Andersson), kurias režisierius dažnai kviesdavo filmuotis.
Gerai I. Bergmanui buvo žinomos ir sutuoktinių vedybinio gyvenimo problemos. Režisierius buvo vedęs penkis kartus, o prieš filmuodamas „Scenas iš vedybinio gyvenimo“ nutraukė pernelyg artimos draugystės saitus su aktore Liv Ullmann, kurios oficialiai vedęs nebuvo, bet susilaukė su ja dukros Linn.
Tačiau kūrybiniai ryšiai išliko, ir po skaudaus išsiskyrimo aktorė vaidino Bergmano filmuose „Veidu į veidą“ (1976), „Gyvatės kiaušinis“, „Rudens sonata“ (1978), „Sarabanda“ (2003).
Vieną iš dviejų pagrindinių vaidmenų Liv Ullmann suvaidino ir „Scenose iš vedybinio gyvenimo“, kuriame jos partneris buvo Erlandas Josephsonas (1923–2012) – taip pat dažnas I. Bergmano bendradarbis.
„Scenas iš vedybinio gyvenimo“ Ingmaras Bergmanas komentavo taip: „Man prireikė trijų mėnesių, kad parašyčiau šį opusą ir dar gerokos gyvenimo atkarpos, kol visą tai patyriau. Rašydamas apie tuodu žmones, gvildendamas jų bėdą, aš savotiškai prisirišau prie jų. Jie gana prieštaringi, kartais bauginančiai vaikiški, o kartais pakankamai subrendę. Jie čia prišnekėjo ir nesąmonių, tačiau pasakė ir šį tą išmintingą. Jie nusigandę, patenkinti, egoistai, kvaili, mieli, protingi, besiaukojantys, atsidavę, pikti, švelnūs, sentimentalūs, nepakenčiami ir verti meilės. Visa tai kartu. Taigi pažiūrėkime, kaip ten viskas dėjosi.“
Pažiūrėti tikrai yra ką, nors dvi valandas ir 50 minučių trunkantis filmas (buvo sukurta ir dar ilgesnė 4 val. ir 43 min. televizijos versija) tėra kamerinė drama, vienos sutuoktinių poros tarpusavio santykius atskleidžianti neskubiu ritmu dažniausiai stebint personažus bendrais ar vidutiniais planais ir tik emocinių pikų metu pasitelkiant stambius planus.
Marianą ir Johaną draugai vadino tobulų vyro ir moters santykių pavyzdžiu. Jie tokie ir yra. Žurnalo nuotraukoje, straipsnio apie laimingą santuoką eilutėse ir draugų akyse. Bet tik tomis akimirkomis, kai sutuoktiniai būna ne vieni. Tačiau draugai apsilanko ne dažnai, žurnalistė ir fotografai, paėmę interviu ir padarę reikiamas nuotraukas, išeina savais keliais, o Mariana ir Johanas vėl lieka vieni. Kiekvienas su savo neviltimi ir tuštuma. Jaučiantys, kad kasdien vis labiau tolsta vienas nuo kito.
Dėl kitų įpratusi aukotis Mariana galėtų save įtikintų, kad net ir tokiomis aplinkybėmis ji gali būti laiminga. O gal ji tokia ir yra? Bet Johanas daugiau taip nebegali. Gyvenimas nieko vertas, jei trūksta oro… Vienoje scenoje Johanas sako beveik čechovišką monologą: „Man keturiasdešimt penkeri. Tikiuosi pragyventi dar du ar tris dešimtmečius. Bet tiesą sakant jau dabar esu žlugęs žmogus, gyvas lavonas. Pasmerktas likusią gyvenimo dalį važinėti pirmyn atgal, nuodydamas savo ir kitų gyvenimus“.
Ir vargui ar skyrybos čia gali ką nors išspręsti. Užburtas ratas. „Tik jausdami vienas kitą, mes jaučiamės gyvi, net jei sukeliam vienas kitam skausmą.“
4. „PERSONA“ (Persona, 1966)
Vieną brandžiausių švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano šedevrų „Persona“ oficialiai didžiuosiuose ekranuose pamatėme tik 2018-aisiais metais režisieriaus šimtųjų gimimo metinių proga Vilniaus „Skalvijos“ kino centro „Kino klasikos vakarų“ cikle (paskui dar buvo keli šio filmo seansai Kauno „Romuvoje“). .
Scenarijų šiam filmui I. Bergmanas pradėjo rašyti ligoninėje gydydamasis pneumoniją. Režisierius būsimą filmą pavadino „Persona“, o tai lotynų kalboje reiškia kaukę, kurią dėvėdavo aktoriai antikos laikais.
Šį lotynišką terminą garsus psichoanalitikas Carlas Jungas taip pat naudojo tais atvejais, kai apibudindavo savo pacientus, norinčius nuo aplinkinių paslėpti tikrąjį save.
Dvi svarbiausias aktores režisieriui filmui surasti nebuvo labai sudėtinga. Režisierius sakėsi nuo pradžių žinojęs kad Almos vaidmenį kurs jo mūza tada tapusi aktorė Bibi Andersson: ją režisierius gerai pažinojo iš spektaklių ir ankstesnių filmų. O norvegų aktorę Liv Ullmann jis anksčiau nebuvo sutikęs, tik matė nuotraukoje ir tada pagalvojo, jog ji kažkuo panaši į Bibi Andersson. Ši aplinkybė pasirodė esanti nepaprastai svarbi, nes „Persona“ yra istorija apie dvi jaunas moteris, kurios pradžioje yra visiškos priešingybės, tačiau keistas tarpusavio bendravimas (jei bendravimu galima pavadinti situaciją, kai vienas ištisai kalba, o kitas visą laiką tyli) vis labiau šias vienišes suartina, kol vienoje scenoje abiejų aktorių veidai susilieja į vieną.
Filmas buvo nufilmuotas Forės saloje prie Gotlando, kurioje režisierius susuko dar septynis savo filmus, o vėliau joje ir apsigyveno. Skurdus, akmenuotas, Baltijos jūros apsuptos salos peizažas, yra dažnai interpretuojamas kaip filmo veikėjų vidinių būsenų atspindys.
Veiksmo vieta – nuošalus kotedžas prie jūros, kuriame susitinka aktorė Elizabet Fogler (Ullmann) ir neurologinės klinikos medicinos seselė Alma (Andersson). Elizabet čia atsidūrė todėl, kad išgyvena stiprią nervinę krizę. Ji dėl nesuprantamų priežasčių nustojo kalbėti vieno spektaklio metu. Dabar dažnai ją palatoje lankanti Alma turi surasti šio sąmoningo atsiribojimo nuo realybės priežastį, kad psichologai galėtų moteriai padėti.
Septintajame dešimtmetyje kine buvo labai aktuali artimiausių žmonių susvetimėjimo tema. Dažniausiai šią temą filmuose nagrinėjo italų kino režisierius Michelangelo Antonioni, už tai net pavadintas „nekomunikabilumo poetu“. Jo filmai „Nuotykis“ (1960), „Naktis“ (1961) ir „Užtemimas“ (1962) net sudarė nuoseklią trilogiją, kurios herojai buvo pasmerkti nesusikalbėjimui, tarsi būtų buvę skirtingų planetų gyventojai.
Savo „vienatvės trilogiją“ sukūrė ir I. Bergmanas. Ją sudaro filmai „Kaip veidrodyje“, „Komunija“ ir „Tylėjimas“ (1961-1963). Visi skirti svarbiausiems būties klausimams – Dievo egzistavimo problemai ir gyvenimo prasmės suvokimui.
Pastarajai problemai skirta ir „Persona“. Švedų kritikas Mauritzas Edströmas šį filmą pavadino ta riba, už kurios kalba suyra, vaizdai dyla, o realybė pradingsta. Šis filmas tarsi išpažintis, kaip nevilties šauksmas ar bandymas priešintis tamsai ir tylėjimui.
3. „SEPTINTASIS ANTSPAUDAS“ (Det sjunde inseglet, 1957)
Specialiuoju žiuri prizu Kanų kino festivalyje apdovanoto filmo veiksmas vyksta XIV a. Švedijoje. Knygoje „Vaizdiniai“ I. Bergmanas prisimena, kad sumanymas gimė klausantis Carlo Orffo “Carmina Burana”. Šios muzikinės misterijos įkvėptas režisierius parašė pjesę, o vėliau jos pagrindu ir kino scenarijų.
Kita priežastis imtis šio siužeto ataidėjo dar iš vaikystės: būdamas paauglys Ingmaras vienoje bažnyčioje ant sienos pamatė seną freską, kurioje buvo pavaizduotas žmogus žaidžiantis šachmatais su Mirtimi.
Riteris Antonijus Blokas (jį suvaidino įspūdingo stoto ir išraiškingo mąstytojo veido aktorius Maxas von Sydowas, vėliau jis taps vienu svarbiausiu I. Bergmano idėjų „transliuotoju“ jo filmuose) iš kryžiaus žygių grįžta į Švediją drauge su ištikimu ginklanešiu Jonsu (Gunnaras Björnstrandas). Pavargusius nuo karo kasdienybės ir nusivylusius ilgai trukusios kovos prasme keliauninkus pasitinka žmones apėmęs siaubas dėl greitai plintančio maro ir religinis viduramžių fanatizmas, kuriame viskuo nusivylę nelaimėliai dar bando rasti laikiną nusiraminimą.
Jau pirmoje filmo scenoje ant jūros kranto keliauninkų porą pasitinka pati Mirtis, ilgai sekusi iš paskos. Bandydamas pergudrauti giltinę, riteris pasiūlo nekviestai viešniai sužaisti šachmatais: kol žaidimas nesibaigs Mirtis paliks Bloką ramybėje. Abi pusės sutinka su tokiomis sąlygomis. Tokiu būdu riteris ketina laimėti laiko ir pasiekti savo kelionės tikslą – namus, kuriuose jo kantriai laukia žmona Karina, su kuria Blokas nesimatė dešimt metų.
Karas išsklaidė visas riterio iliuzijas ir sujaukė tikėjimą. Svarbi čia scena bažnyčioje, kur riteris per išpažintį pasakoja apie savo abejones Dievo egzistavimu, prisipažįsta, kad metė Mirčiai iššūkį ir atskleidžia savo strategiją. Ir pakraupsta iš siaubo kitoje klausyklos pusėje pamatęs visai ne kunigą, o Mirtį.
Ne mažiau svarbi ir kita riterį sukrėtusi scena, kurioje jis bando prakalbinti jauną merginą už raganavimą pasmerktą sudeginti ant laužo. Valstietiškai išmintingas aštrialiežuvis Jonsas padeda šeimininkui išspręsti pagrindinį Bloką kankinantį egzistencinį klausimą: „Pažvelkite jai į akis, pone. Paskutinę akimirką jai atsivėrė siaubinga tiesa. Ji mato ne Dievą ir ne Šėtoną, o begalinę tuštumą“.
„Septintasis antspaudas“ – ko gero, pats pesimistiškiausias I. Bergmano filmas, pasibaigiantis biblinės Jono pranašystės teksto skaitymu, po kurio seka ritualinis „mirties šokis“, tačiau ir po šio pesimistinio finalo nušvinta vilties kibirkštėlė: trijų personažų I. Bergmanas visgi pasigailėjo.
2. „FANI IR ALEKSANDRAS“ (Fanny och Alexander, 1982)
Įprasta sakyti, kad „Fani ir Aleksandras“ yra paties I. Bergmano mylimiausias kūrinys, savotiška svarbiausių šio menininko temų kvintesencija, įvertinta net keturiais Oskarais: už geriausią užsienio filmą, operatoriaus meistriškumą, kostiumus bei dekoracijas.
Kita vertus „Fani ir Aleksandras“ yra ir skandinavų, ir klasikinei literatūrai būdinga šeimyninė saga. Filme yra daug personažų, o jų tarpusavio santykių peripetijos kartais net primena Charleso Dickenso romanų dvasią.
Veiksmas prasideda mažame Švedijos bažnytkaimyje XX a. pradžioje. Čia yra visų vertinamas teatras, gilias tradicijas puoselėjantis universitetas, didelė vienuolyno bažnyčia. Miestelio populiarųjį teatrą XIX a. viduryje nupirko pasiturintis komersantas Oskaras Ekdalis. Filmas prasideda, kai Helena Ekdal, buvusi aktorė, jau yra našlė, kuriai po vyro mirties atiteko triukšmingos Ekdalių šeimos galvos vaidmuo. Ji turi tris sūnus: vidutinių gabumų aktorių Oskarą, depresijos apimtą profesorių Karlą ir restorano direktorių Gustavą Adolfą.
Du Helenos Ekdal sūnūs vedę (tik Karlas liko viengungis) ir turi vaikų. Oskaras Ekdalis vedęs Emiliją Ekdal, turi tris vaikus: Amandą, Aleksandrą ir Fani. Tiesa, svarbu paminėti, jog nė vienas iš trijų vaikų nėra Oskaro. Amandą Emilija parsivežė po gastrolių, Aleksandras – jauno aktoriaus palikuonis, o Fani biologinis tėvas, regis, yra pats arkivyskupas… Įdomu tai, kad šeima žino apie Emilijos paklydimus, bet niekas apie tai garsiai nekalba.
Iš pradžių pasakojimas sukasi tiktai apie Ekdalius ir jų aktorių trupę, ir gyvenimas vaizduojamas pakankamai idiliškas. Palaipsniui į siužetą įtraukiama bažnyčia ir jos vyskupas Edvardas Vergerusas. Tai plačiapetis vyras, turintis švelnų balsą, puikiai jam tinkančią sutaną ir tiek nuožmios neapykantos, kad šioji išnyksta tik jo kūnui pavirtus liepsnojančiu ugnies stulpu.
Filme „Fani ir Aleksandras“ vaizduojami vienerių metų įvykiai Ekdalių šeimoje. Svarbiausi įvykiai prasideda per 1906-ųjų Kūčias senelės Helenos namuose ir jie rodomi vaikų – Aleksandro bei šiek tiek Fanės akimis. Todėl atskirti realybę nuo fantazijos tokiame kontekste ne tik sudėtinga, bet ir neįmanoma, kadangi vaikų sąmonėje tikri įvykiai persipina su tais, kuriuos pagimdo emociniai jų išgyvenimai.
Tai vienas nuostabiausių kino pasakojimų apie vaikystę ir brendimą. Jame gausu autobiografinių motyvų ir visą ilgą gyvenimą Ingmarą Bergmaną kankinusių klausimų. Išgalvota tikrovė, košmarai ir sapnai persismelkia į realųjį pasaulį ir visiškai su juo susilydo. Tokiam stiliui tobulą vizualinę išraišką suteikia pastovus I. Bergmano bendražygis operatorius Svenas Nykvistas.
I. Bergmanas sakė, kad „Fanė ir Aleksandras“ bus jo paskutinis filmas. Bet vėliau dar sukūrė tuziną vaidybinių filmų: matėme priešpaskutines jo dramas „Klouno akivaizdoje“ (1997) ir „Sarabandą“ (2003), skirtas televizijai.
1. „ŽEMUOGIŲ PIEVELĖ“ (Smultronstället, 1957)
Sovietmečiu matėme vos kelis Ingmaro Bergmano filmus, nes religinis – mistinis šio menininko kūrinių pasaulis sovietiniams cenzoriams atrodė ideologiškai visai svetimas. Prisimenu, kaip mūsų ekranuose pagaliau pasirodžius „Žemuogių pievelei“ vos ne pusė recenzijos „Ekrano naujienose“ buvo skirta pasamprotavimams apie tai kaip sunku seniems žmonėms gyventi supuvusiame kapitalistiniame pasaulyje, o pats režisierius buvo vadinamas progresyviu menininku, bet suklaidintu tamsių religinių dogmų.
Panašių „perliukų“ anuometinėje sovietinėje spaudoje netrūko. Geriau suprasti „Žemuogių pievelę“ tokie ideologiniai paistalai tikrai nepadėdavo, bet mąstantys žmonės tada buvo įpratę į juos paprasčiausiai nekreipti dėmesio. Atskirti pelus nuo grūdų tada tikrai mokėjome.
Prasideda „Žemuogių pievelė“ šiurpia siurrealistine novele – profesorius Izaokas Borgas (jį savo gyvenimo saulėlydyje suvaidino septyniasdešimt aštuonerių metų švedų kino patriarchas Victoras Sjöströmas) eina klaikiai ištuštėjusio miesto gatvėmis, kur ant namo sienos kabo laikrodis be rodyklių, o vienintelis sutiktas žmogus… yra beveidis. Netrukus iš už kampo pasirodo arklio tempiamas girgždantis katafalkas, posūkyje jis pasvyra ir iš jo karstas išslysta ant gatvės grindinio. Borgas pažvelgia į atsidengusio karsto vidų ir nustėręs pamato ten save patį: staiga pagriebęs Borgą už rankos numirėlis ima profesorių tempti į savo pusę…
Aišku, kad tai buvo tik sapnas, pažadinęs profesorių iš slogios būsenos. Ši stilistiškai kitokia pradinė scena užduoda toną visam filmui – istorijai apie tai, kas ištinka profesorių ilgoje kelionėje į Lundo universitetą, kur jam turi būti įteiktas svarbus apdovanojimas už viso gyvenimo akademinius pasiekimus.
Ši kelionė kartu su sūnaus žmona Mariana (Ingrid Thulin) profesoriui suteikia galimybę aplankyti jaunystę primenančias vietas. Šios scenos nuspalvintos nostalgiško liūdesio, vaikystės fantazijų grožio ir tyrumo. Su šiais epizodais ryškiai kontrastuoja realybės scenos: profesorius aplanko seną motiną, bando nuoširdžiai pasikalbėti su sūnumi Evaldu, pavirtusiu ciniku ir mizantropu (panašų charakterį Gunnaras Björnstrandas ką tik buvo suvaidinęs „Septintajame antspaude“)
Kaip teigiama knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą, „Tėvo ir sūnaus pokalbis – filmo raktas, ir ne tik dėl to, kad gali išgelbėti santuoką [Mariana ketina skirtis su ciniku Evaldu – G.J.], bet ir dėl to, kad kelionė padėjo profesoriui pažinti save. Borgas suvokė, kad yra paprastas mirtingasis, pajautė savo uždarumą, paveldėtą iš tėvų ir sustiprėjusį dėl gyvenimiškų nusivylimų bei pasinėrimo į darbą. Visa tai tarytum virusas buvo perduota Evaldui“.
Bergmano filmas „Žemuogių pievelė“ – tai vieną dieną trunkanti kelionė į praeitį, kupina prisiminimų ir susidaryta iš dviejų profesoriaus Borgo gyvenimo realybių – objektyvios ir subjektyvios, išvengiant šioje situacijoje svarbiausio pavojaus – sentimentalumo.
O ir iš kur tas sentimentalumas galėtų atsirasti, jei pagrindinis herojus negailestingai revizuoja savo gyvenimą. Išvados liūdnos. Ar verta atsigręžti atgal tada, kai jau nieko nebegali pakeisti?
Po daugelio metų knygoje „Vaizdiniai“ I. Bergmanas rašė: „Nulipdžiau personažą, kurio išorė priminė mano tėvo, bet kuriuo iš tikrųjų buvau visas aš. Aš – trisdešimt septynerių, susvetimėjęs, užsisklendęs savyje, atsitvėręs nuo kitų, pasipūtęs, ne tik nelabai laimingas, bet iš tikrųjų giliai nelaimingas. Sulaukęs daug sėkmės. Ir talentingas. Ir solidus. Ir disciplinuotas. (…) Visą tą istoriją persmelkia skirtingi vieno motyvo variantai: neišsipildymas, niekingumas, tuštuma, jokio pateisinimo. Iki šiol dar iki galo nesuvokiu ir nesuvokiau tada, kad šis filmas buvo mano kreipimasis į tėvus: „Pasižiūrėkite į mane, supraskite mane ir, jei galite, atleiskite.“
Berlyno kino festivalyje pagrindiniu prizu apdovanota Ingmaro Bergmano “Žemuogių pievelė” (FIPRESCI apdovanojimu buvo pagerbtas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas) tapo dar vienu brandaus režisieriaus šedevru, laimėjusiu Auksinį gaublį geriausio užsienio filmo kategorijoje.