1973-ieji, liepos mėnuo. Italijos sostinė Roma. Naktį, prie gatve einančio jauno vaikino, sustoja furgonas: „Atleiskite, senjore. Ar tai jūs Polas Getis?“. Sulaukę teigiamo atsakymo, furgono keleiviai per prievartą įsodina vos 16 metų jaunuolį į automobilį ir išvažiuoja. Būtent taip prasideda didelio atgarsio visame pasaulyje sulaukusi įkaito drama. Ir būtent taip pat prasideda 2017-ųjų gale pasirodžiusi Ridlio Skoto režisuota biografinė kriminalinė drama „Visi pasaulio pinigai“ (All the money in the World), kurioje ne mažesnį dėmesį nei 5 mėnesius trukusiai ekstremaliai situacijai su įkaitu, režisierius skiria šeimos dramai. Dramai, kuri prasidėjo kur kas anksčiau ir truko kur kas ilgiau.
Filmo siužetas seka tuo metu turtingiausios pasaulio šeimos santykius situacijoje, kurioje tampa visiškai neaišku, kokie jie turėtų būti. Pagrobtasis – Džonas Polas Getis Trečiasis (Charley Plummer) – yra tuo metu turtingiausio pasaulio žmogaus, naftos pramone besiverčiančio, Žano Polo Gečio (Christopher Plummer) anūkas. Nuo šeimos atsiribojusio, beproto kiekvieną centą skaičiuojančio, dėl savo paties saugumo paranojiško, bet turtingiausio pasaulio žmogaus anūkas. Buvusios savo sūnaus žmonos, Džono Polo Gečio motinos, Abigeilės Haris (Michelle Williams) paprašytas sumokėti 17 milijonų dolerių siekiančią išpirką, milijardierius to padaryti nesutinka galvodamas, kad pagrobimas yra inscenizuotas ir taip iš jo tėra bandoma pasipelnyti.
Desperatiškoje situacijoje atsidūrusiai motinai į pagalbą ateina Žanui Polui Gečiui dirbantis Flečeris Čeisas (Mark Wahlberg). Buvęs CŽV agentas, padedamas Italijos policijos, pradeda bendradarbiauti su Džono Polo Gečio pagrobėjais ir bando tartis dėl kur kas mažesnės išpirkos sumos, kurią, pradėdamas baimintis dėl anūko gyvybės, galėtų sumokėti senelis.
Ridlio Skoto kūrinys iškart prikausto dėmesį ir jo nebepaleidžia. Tiek dėl savo didelio tempo, tiek dėl puikios kinematografijos, leidžiančios akis paganyti ir gražiose Italijos vietovėse, ir niūriose bei tamsiose gatvėse. Atskiro paminėjimo vertas ir puikus aktorių pasirodymas. Dramą, kurią kuria pagrobtasis ir pagrobėjai, mano nuomone, pranoksta šeimos drama ir joje tvyranti įtampa, kurią sukuria nuostabiai savo vaidmenis išpildantys Mišel Viliams ir Kristoferis Plumeris, kuris tiesiog, pasiglemžia visą žiūrovo dėmesį.
Tiesa, ne ką įdomesnis nei filmas, yra ir faktas, jog Kristoferis Plumeris šiame kūrinyje pasirodyti nė neturėjo. Filmas buvo baigtas filmuoti su ne bet kuo, o su Kevinu Speisiu, atliekančiu milijardieriaus Žano Polo Gečio vaidmenį. Vis dėlto, viešumą pasiekusi informacija apie pastarojo nederamą elgesį dar 1986-aisiais, kuomet galimai buvo išnaudojamas kitas aktorius, Skotui Ridliui pro akis nepraslydo. Pastarasis netrukus išbraukė Keviną Speisį iš filmavimo komandos, o į jo vietą pakvietė jau minėtąjį Kristoferį Plumerį, su kuriuo perfilmavo visas scenas, kuriose turėjo pasirodyti Žanas Polas Getis. Dabar užduoti klausimus ar kelti teorijas kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebus atrodo beprasmiška. Ryžtingi režisieriaus veiksmai šuniui ant uodegos tikrai nenuėjo – niekas už nieką Oskarui už antro plano vaidmenį aktoriaus turbūt ne nominuoja, tiesa?
Prieš pradėdamas žiūrėti filmą apie Gečių šeimą ir apie 1973-aisiais surengtą pagrobimą beveik nieko nežinojau. Jau po filmo pasidomėjus tikrąją viso įvykio istorija, reikia pripažinti, kad ji buvo išties gerai atspindėta ir filme. Pradedant svarbiausiais aspektais – šeimos drama, pagrobimo sąlygomis, nepatiklaus milijardieriaus atsisakymu mokėti bent skatiką už savo anūką, jo nupjauta ausimi ir pašlijusia sveikata dėl užkrėtimo, baigiant tokiomis, gali atrodyti smulkmenomis, kaip begalinė turtuolio meilė vokiečių aviganiams ir meno kūriniams ar jo rezidencijoje įrengtu mokamu telefonu jo svečiams. Natūralu, kad visų istorijos detalių viename dviejų valandų filme sutalpinti neįmanoma. Lygiai taip pat natūralu, jog kai kurių iš filme esančių detalių, kaip antai vieno iš pagrobėjų simpatija pagrobtajam, nė nebuvo. Svarbu tampa tai, kad šio filmo, sekančio tikrą istoriją, fikcija ar pernelyg iškreipta realybe pavadinti žiūrovas negali.
„Visi pasaulio pinigai“ nėra istorija apie pasikėsinimą nužudyti, susišaudymus ar kerštaujančius artimuosius, kurių galima tikėtis žiūrint filmą, kuriame yra pagrobiamas žmogus. Tai, visų pirma, yra istorija apie godumą, žmogaus turimą galią ir skirtingus kiekvieno žmogaus poelgius įtemptose situacijose. Tai kartu ir istorija, parodanti, kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų, jog yra ir svarbesnių dalykų už pinigus. Nesvarbu, kiek jų būtų. Nors ir visi pasaulio. Žinutė, kurią režisierius perduoda su šiuo filmu, girdėta jau turbūt ne kartą. Forma, kuria jis tai padaro – atvirkščiai – nauja ir, manau, maloni žiūrovui. Dviratį išrasti šiandien jau darosi pernelyg sunku, taigi kodėl tiesiog nepridėjus jam kažko naujo, ar ne?