Filmų pabaigos dažnai žiūrovams išlieka paslaptimi, kuri tarp jų sukelia daug karštų diskusijų. Galbūt nesupratome ką režisierius turėjo omenyje kurdamas galutinę sceną, o gal neteisingai supratome pagrindinę mintį, ypač jei kūrėjas naudojo metaforas ir alegorijas. Mūsų susidaręs galutinis įspūdis apie filmą yra tiesiogiai susijęs su tuo, kaip mes supratome galutinę sceną.
Nusprendėme paanalizuoti sunkiausiai suvokiamas filmų pabaigas. Galbūt tai padės jums pažvelgti į šias istorijas visiškai kitu kampu.
ĮSPĖJIMAS: tekste atskleidžiami #SiaubingiSpoileriai
10. „Velvetinis pjūklas“ 2019 (Velvet Buzzsaw)
Pagrindinė „Naujienų medžiotojo“ trijulė – režisierius Danas Gilroy‘us bei aktoriai Jake‘as Gyllenhaalas ir Rene Russo – drauge sukūrė filmą keistoku pavadinimu „Aksominis pjūklas“, kuriame vėl leidžiasi į mirtinai pavojingus akivarus. Tik šį kartą žiūrovų laukia kelionė į dailės kūrinių pasaulį.
Filmo autoriai samprotauja apie žudančią meno kūrinių galią. Žudančią visai ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. Bet filmo pradžia nežada jokios mistikos. Atrodo, kad už ekscentriško „Aksominio pjūklo“ pavadinimo slypi satyrinis pasakojimas apie šiuolaikinio meno užkulisius, kuriuose visais laikais knibžda tikrų ir tariamų genijų, intrigų, apkalbų, nepelnytų komplimentų, ciniškų sandėrių bei protekcionizmo gyvatynas. Jam filmo autoriai skiria pirmąsias dvidešimt minučių. Vėliau siužetas netikėtai pasuks visai kita linkme.
Filmo epiloge, menininkas, kurio vardas – Vetrilis Deasas, nužudo tris pagrindinius personažus vienu metu. Morfas užpultas roboto Hobomano, kurį pirmą kartą matė Majamio galerijoje. Džiozefina, kai aplink ją išsilydo paveikslai ir uždengia jos odą, paslaptingai tampa pastato meno dalimi. Deasas nesugeba nužudyti Rodoros meno kūriniu: ji išvengia krintančios skulptūros savo namo gale.
Nors ji atsikrato visais paveikslais, miręs menininkas vis tiek nori atkeršyti žmonėms, troškusiems pasipelnyti iš jo meno. Pjūklo tatuiruotė ant Rodoros kaklo tampa tikra ir nužudo ją. Iš filmo žinome, kad „Velvetinis pjūklas“ buvo pankų grupės pavadinimas, kurios dalimi seniau buvo ir ši veikėja. Nuo tada, ji tapo nuobodi ir gobši galerijos savininkė. Taigi Rodora buvo nužudyta to meto simbolio, kuomet ji pati buvo kūrėja.
9. „Atvykimas“ 2016 (Arrival)
Režisierius Denis Villeneuve sugeba žiūrovus ir vėl priblokšti savo kūryba. Atvykimas, toli gražu, nėra dar vienas filmas apie ateivių invaziją ir žmonių baimę jiems. Šis kino kūrinys yra apie evoliuciją ir kitos, mums neįprastos, realybės atradimą. Filmas veiksmo atžvilgiu yra lėtas, čia daugiau dėmesio skiriama dialogams ir veikėjų asmenybių vystymui.
Skirtingose Žemės vietose nusileidžia dvylika kosminių erdvėlaivių. Armijos pareigūnas Kolonelis Vėberis (akt. Forest Whitaker) pagalbos prašo pas lingvistę Luizę Benks (akt. Amy Adams) ir fiziką Ianą Donelį (akt. Jeremy Renner) , kurių pagrindinė užduotis yra padėti suprasti, koks yra ateivių tikslas Žemėje. Luizė ir Ianas ateivius pramina heptapodais ir bando su jais komunikuoti. Ateiviai bendrauja keistu būdu – ore piešdami neaiškius paveikslus, kuriuose atsikartoja vaizdai ir taip sudaro atskirus sakinius. Kol pasaulis eina iš proto ir likusios vienuolika šalių yra pasirengusios blogiausiam, Luzė išsiaiškina, kad heptapodų tikslas nėra Žemės sunaikinimas, jie čia, kad padėtų žmonių rasei tobulėti.
Nors Deniso Vilnevo filmo istorija progresuoja, žiūrovams suteikia daug užuominų, tačiau pagrindinė mintis lieka neatskleista iki pačios pabaigos. Ši mokslinės fantastikos drama susideda iš uždarų ciklų, kitaip tariant, istorija pasibaigia ten, kur prasidėjo, ir prasideda ten, kur pasibaigė. Žiūrovai gali pagalvoti, kad filmas prasideda su pagrindinės veikėjos, lingvistės Luizės Banks praeitimi, tačiau pabaigoje suprantame, kad šie epizodai buvo iš ateities. Po to, kai Eimės Adams veikėja išmoksta iššifruoti nelinijinę ateivių kalbą, laikas jai tampa ciklu.
Prisiminimai apie jos mirusią dukterį ir skyrybas su vyru, kuriuos matėme filmo pradžioje iš tikrųjų dar neįvyko. Luiza pamatė savo ateitį, ir nors žinojo, kad neteks savo vaiko ir mylimojo, ji nusprendė nieko nepakeisti. Tai pagrindinė filmo mintis: laikas nėra tik tiesi linija. Jeigu matai laiką taip, kaip jį mato ateiviai, jis atrodo visiškai kitoks. Galiausiai, kiekvienas žmogus pats nustato sau likimą.
8. „Motina!“ 2017 (mother!)
Jaunavedžiams (akt. Dženifer Lawrence ir Javieras Bardemas) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą. Ramią kasdienybę sudrumsčia sykį ant namų slenksčio išdygę paslaptingi nepažįstamieji (akt. Edas Harris ir Michelle Pfeiffer), kurių pasirodymas ne tik sugriauna namuose tvyrojusią ramybę, tačiau ir tampa išbandymu jaunavedžių santykiams. Ar įsimylėjėliams pavyks išgelbėti idiliška atrodžiusią santuoką? O galbūt visa tai tebuvo iliuzija?..
„Jie trykšta džiaugsmu. Jie viską suprato, bet skirtingai.“ Sakė Javiero Bardemo veikėjas apie skaitytojų reakciją į jo knygą. Tą patį galėtume pasakyti ir apie žmones, kurie žiūrėjo šį filmą. Po Dareno Aronofskio psichologinio trilerio išleidimo, internetas buvo kupinas skirtingų požiūrių ir interpretacijų apie filmo pabaigą. Beveik visi šio režisieriaus filmai yra kupini simbolizmo ir „Motina!“ nėra išimtis. Istorijos esminė idėja – žmonių žiaurumas gamtai, o pats filmas yra lyg iš Biblijos išimtas pasakojimas.
„Variety“ interviu metu Darenas Aronofskis paaiškino, kad Javieras Bardemas filme pavaizdavo Dievą, Dženifer Lorens yra gamta, o jų namas – Žemė. Gamta yra išnaudojama ir kankinama. Apokalipsė filmo pabaigoje (kai jų namas sudega) yra mūsų smurto prieš mūsų planetą rezultatas.
7. „Mes“ 2019 (Us)
Mes esame blogiausi savo pačių priešai. Siaubo filme „Mes“ tai pagrindinė, bet ne vienintelė intriguojanti tema. Juostos autorius – Jordan Peele jau puikiai pasižymėjęs Holivude su debiutiniu siaubo filmu „Pradink“(2017), kuriame nagrinėjamos rasizmo ir baltųjų rasės privilegijos temos.
Istorija prasideda 1986-ais ir nevengia žvilgsnio atgal į šį laikotarpį: gausu sąsajų su to laikmečio muzika, socialine kasdienybe. Pirmojoje filmo scenoje, atostogaujant su tėvais, maža mergaitė Adelaidė, nuklysta į apleistą namą paplūdimyje. Ji pamato ten kažką tokio siaubingo ir sukrečiančio, kad ilgą laiką negali kalbėti. Dabar, ta mergaitė, jau suagusi moteris Adelaidė Wilson (Lupita Nyong’o) su vyru (Winston Duke) ir vaikais: dukra Zora bei sūnumi Jasonu keliauja ilsėtis į tą patį paplūdimį. Jasonas nuklysta toliau ir pamato kruviną vyrą, stovintį ištėstomis rankomis. Filmo pradžioje žiūrovui tai mažai ką reiškia, tačiau įvykiams progresuojant, galime pastebėti, kad viso filmo metu mus lydi mažos paslėptos detalės ir nuorodos. Tai tik patikina, kad šioje juostoje nieko nėra atsitiktinio, matome būtent tai, ką planavo režisierius. Nelaukti svečiai užpuola šeimą atostogų name. Toks scenarijus ne kartą matytas kino filmuose, tačiau čia viskas vėl apsiverčia aukštyn kojomis. Paaiškėja, kad užpuolikų šeima – šešėliai.
Pagrindiniai šio filmo veikėjai, Vilsonų šeima, yra užpulti jų išprotėjusių antrininkų. Netrukus žiūrovai sužino, kad užpuolikai yra visos po žemėmis gyvenančios klonų armijos, vadinamos šešėliais, dalimi. Finalinėmis filmo scenomis, Lupitos Nyong’o veikėja seka savo baisiąją antrininkę į veidrodžių labirintą, vedantį į požemį, kurį kartkartėmis matėme filmo eigoje. Po personažų kovos, mes pamatome prisiminimą iš Adelaidės vaikystės, ir galiausiai suvokiame, kad ji buvo antrininke. Kai ji buvo vaikas, jai pavyko išlipti į paviršių, o tikroji mergaitė liko požemiuose.
Šis netikėtas istorijos posūkis paaiškina, kodėl pagrindinė veikėja ir jos baimės taip pasikeitė. Dabar aišku, kodėl suaugusi Adelaidė bijojo eiti į paplūdimį: ji žinojo, kad įėjimas į požemius vis dar ten, o ji nenorėjo ten sugrįžti. Taip pat suprantame, kodėl tikroji Adelaidė tapo antrininkų lydere: ji buvo vienintelė armijoje, kuri mokėjo kalbėti.
6. „Žmogus-paukštis“ 2014 (Birdman)
„Žmogus-paukštis“ yra ne menkesnis eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.
Riganas bando susigrąžinti buvusią šlovę ir Brodvėjuje stato spektaklį pagal Raymondo Carverio apsakymą „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę?“. Spektaklis Riganui reiškia ne tiek pergalingo sugrįžimo iš užmirštųjų pasaulio galimybę, kiek paskutinis šansas įrodyti (visų pirma pačiam sau), kad jis dar „turi parako“. Ir visai nesvarbu, kad toks tikslas reikalauja maksimalių fizinių ir psichologinių resursų. Kai ant kortos statomas visas gyvenimas, blefuoti būtų nesąžininga. Todėl autoriai negaili nusivylimo padiktuotos kritikos teatro pasaulyje įsišaknijusiam cinizmui ir publikai, kurią modernių technologijų laikais labiau jaudina ne sielų apnuoginimas scenoje, o galimybė mobiliu telefonu nufilmuoti garsenybę (jei ypatingai pasiseks, dėvintį vien trumpikes) tiesiog gatvėje.
Alejandro Inaritu filmo pabaiga, apie netekusį sveiko proto aktorių, yra sunkiai suvokiama. Paskutinėje scenoje, matome Rigano dukterį ateinančią į tuščią ligoninės palatą ir pamatančią atvirą langą su iš lauko girdimais balsais ir sirenomis. Emos Stoun veikėja pasižiūri žemyn, lėtai pakelia galvą ir nusišypso. Kai kurie žiūrovai turbūt pagalvojo, kad pabaiga – gera ir, Riganas iš tiesų galėjo skraidyti. Tačiau, greičiausiai, pagrindinis personažas nusižudė, o jo dukra tik haliucinuoja.
Semė praranda ryšį su realiuoju pasauliu ir neria į išgalvotąją fantaziją, kurioje jos tėvas dar gyvas. Rigano santykiai su jo dukra yra raktas į šio filmo supratimą.
5. „Juodoji gulbė“ 2010 (Black Swan)
Nina – jauna ir talentinga balerina, visiškai atidavusi save baletui. Mergina gyvena su mama Erica, kuri kontroliuoja kiekvieną merginos žingsnį ir reikalauja maksimaliai gerai ir meistriškai šokti ir pasiekti balerinos karjeros viršūnę.
Savaime suprantama, Nina niekada neturėjo jokio asmeninio gyvenimo. Teatre baletmeisteris Thomas Leroy kuria naują “Gulbių ežero” versiją. Pagrindinio vaidmens atlikėja keičiama jaunesne ir talentingesne. Kanditatė į jos vietą – Nina, turėsianti suvaidinti baltąją ir juodąją gulbes, įkūnijančias nekaltumą ir aistrą, šviesiąją ir tamsiąją asmenybės puses. Mergina idealiai atitinka visus pagrindinio vaidmens atlikėjai keliamus reikalavimus.
Filmo epiloge, Nina (Natalija Portman) per pirmąjį pasirodymo veiksmą parkrenta ant žemės ir verkdama išeina pasikeisti drabužius antrajam veiksmui. Persirengimo kambaryje, ji pamato Lilę (Milą Kunis), kuri yra visiškai pasirengusi pakeisti ją scenoje. Merginos pradeda muštis, galiausiai Nina nužudo savo konkurentę perdurdama ją stiklo šuke. Ji paslepia kūną vonios kambaryje ir puikiai atlieka antrąjį veiksmą.
Po to, persirengimo kambaryje, Lilė, kuri – gyva ir sveika, aplanko Niną ir pagiria ją už puikų pasirodymą. Natatalijos Portman veikėja supranta, kad visą tą laiką ji kovojo su savimi, o jos pilve – kraujuojanti žaizda. Trečiojo veiksmo pabaigoje, Nina mirtinai nukraujavusi nukrenta tiesiai į režisieriaus rankas, mes suprantame, kad šokėja sužeidė save norėdama tapti tobula.
4. „Paukščio narvelis“ 2018 (Bird Box)
Aiškius distopijos požymius turintis „Aklumas“ gali būti įvardijamas filosofiniu trileriu. Juostoje regime skaudžią civilizacijos agoniją, kai Žemės gyventojų gretos stulbinamu greičiu nyksta dėl nesuprantamos priežasties: vieni žmonės masiškai žudosi, kiti, tarsi išprotėję, tampa žudikais. Ir vienus, ir kitus paveikia kažkokios būtybės, vienas žvilgsnis į kuriuos žmonėms atima protą. Išgyventi lemta tik tiems, kurie sąmoningai atsisako žvalgytis aplinkui. Tokio apokaliptinio siaubo atmosferos centre atsiduria moteris Melorija (Sandra Bullock), kuri su dviem vaikais ryžtasi užrištomis akimis keliauti sraunia upe ten, kur tikisi surasti kitus išsigelbėjusius nuo pražūties.
Kai pagrindinė filmo herojė su dviem vaikais pagaliau pasiekia šventyklą, paaiškėja, kad tai – aklųjų mokykla. Tai labai simboliška. Malorija sekė aklu tikėjimu, keliaudama per grėsmingą upę užsirišusi akis. Filmas priverčia tave susimąstyti – kas yra silpnumas ir kas yra stiprumas. Realiame gyvenime, aklumas yra galimybių apribojimas, tačiau filme – būdas apsiginti nuo monstrų.
Malorija sugebėjo išgelbėti savo vaikus, tik tada, kai atsivėrė meilei. Kai galutinėje scenoje, pagrindinė filmo veikėja duoda savo sūnui ir dukteriai vardus bei paleidžia iš narvelio paukščius, ji sugriauna seniau aplink save pastatytas sienas. Epilogas yra vilties ir tikėjimo, kad viskas bus gerai, metafora, o paukščių narvelis yra narvas, kuriame Malorija užrakintus laikė savo jausmus.
3. „Naktiniai gyvuliai“ 2016 (Nocturnal Animals)
„Naktiniai gyvuliai“ – antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį. Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Edvardo (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas.
Siuzana, niekada netikėjo Edvardo rašymo talentu. Jo romane „Naktiniai gyvuliai“, jis jai parodo pasaulį esantį jo galvoje. Edvardas sulygina skausmą netekus Siuzanos, su pagrindinio knygos personažo Tonio Hastingo skausmu netekus žmonos ir dukters, kurios buvo nužudytos nusikaltėlių. Romanas sudomina Siuzaną ir ji galiausiai supranta: Edvardas yra labai talentingas rašytojas. Pakerėta, ji pasiprašo susitikti su savo buvusiu vyru, o jis akimirksniu sutinka.
Jų susitikimui ji pasirenka prabangų restoraną, nes dabar tai atitinka jos statusą. Tačiau Edvardas taip ir nepasirodo, o Siuzana supranta, kad jis tikrai niekada neateis. Nuostabus romanas ir susitikimas, kuris jokiu būdu neįvyks, tebuvo Edvardo kerštas žmonai. Jis įrodė, kad jo vidinis pasaulis yra daug turtingesnis, nei realus pasaulis, kuriame ji egzistuoja. Šio filmo pagrindinė tema – kerštas. Tonis atkeršija dėl žmogžudystės, o Edvardas atkeršija Siuzanai.
2. „Donis Darko“ 2001 (Donnie Darko)
Nedaug trūko, kad vos per 28 dienas nufilmuotas psichologinis mokslinės fantastikos filmas būtų išleistas namų kino vaizdajuostėse ir net nepasiekęs kino salių. Tačiau jame vaidinančios Drew Barrymore filmų kompanijos finansinės paramos dėka, filmas viešai išvydo dienos šviesą. Iš pradžių dviprasmiško kino kritikų vertinimo sulaukęs kūrinys, tik po kelerių metų buvo iš tiesų įvertintas ir pripažintas. Po nelaimingo atsitikimo, per kurį jis vos liko gyvas, šešiolikmetis Donis pastebi, kad gali keliauti laiku po kitus pasaulius ir keisti laiką, bei žmonių likimus. Tiesa, po nelaimės, paauglys pradėjo regėti ir vizijas, kuriose nuolat pasirodantis į zuikį panašus, šiurpus monstras Frenkas, skatina Donį vykdyti nusikaltimus: sulaužyti mokyklos vamzdyną, padegti mokytojo namus, žudyti… Su paaugliu vykstančios permainos gąsdina visus Donio artimuosius, o psichologė, pas kurią jis lankosi, konstatuoja, kad jo matomas Frenkas yra tik haliucinacija, būdinga paranojine šizofrenija sergantiems žmonėms.
Nors šis filmas buvo išleistas prieš 18 metų, žmonės vis dar ginčijasi dėl jo pabaigos. Pagal režisieriaus Ričardo Kelio mintį – pagrindinis personažas yra gidas, kurio misija – išgelbėti pasaulį. Manoma, kad Donis turėjo sugrąžinti artefaktą, kas buvo Midlsekse nukritęs reaktyvinis variklis, arba atsiras juodoji skylė, kuri lems apokalipsės pradžią. Pabaigoje, Džeiko Gilehalo veikėjas, nors ir žinojo kad mirs, bet leido reaktyviniam varikliui nukristi ant jo namo. Lėktuve buvo jo mama ir sesuo.
Donis sąmoningai paaukoja savo gyvybę. Vienoje iš paskutinių filmo scenų, jo isteriškas juokas būtent tai ir parodo. Faktas, kad jis atsikratys atsakomybe, kuri sukrėstų pasaulį, jį nuramina. „Donis Darko“ yra sudėtingas filmas, kurį sunku suprasti peržiūrėjus tik vieną kartą, tačiau kuo daugiau kartų jį žiūrėsi, tuo daugiau klausimų bus atsakyti.
1. „Kuždesių sala“ 2010 (Shutter Island)
Šį kartą L. DiCaprio vaidina psichologiniame trileryje, kuris yra sukurtas pagal to pačio pavadinimo D. Liheino knygą. Istorija prasideda kai du policijos pareigūnai (L. DiCaprio, M. Ruffalo) imasi tyrimo dėl Reičelės Solando pabėgimo iš psichiatrijos ligoninės. Mistišką dingimą apipina ir palikti jos įkalčiai – dvi poros batų ir paslaptingą skaičių seka ant popieriaus lapo. Jie net nenutuokia kokia jų kelionė laukia ir kad visa tai tik pradžia. Tik atvykus į ligoninę, Tedį (L.DiCaprio) pradeda kamuotį galvos skausmai, neaiškūs sapnai, prisiminai apie žuvusią žmoną.
Artinantis audrai tyrėjai pasijunta izoliuoti ir įkalinti dvilypiame pasaulyje. Kol vėjas ir vanduo nenuplovė paskutinių Reičelės Solando pėdsakų, jie privalo įminti jos dingimo mįslę ir atskleisti paslaptis, kurias saugo Kuždesių sala. Atsirandant paslaptingiems įkalčiams, kurie varo Tedį iš proto, jis pradeda įtarti, kad tai gali būti kažkieno darbas iš aplinkinių. Tačiau režisierius Martinas Skorsezė viską pakeičia paskutinę minutę, kai atskleidžia, jog Tedis iš tikrųjų pats yra psichiatrinės ligoninės pacientas ir viskas iki tol buvo tik paskutinės vilties radikalus gydymas sugrąžinti jį į tikrovę.
Vienoje iš finalinių scenų filme, Maršalas Edvardas Danielis pasirodo švyturyje, kur, jis manė, daktaras Koulis atliko baisius eksperimentus su žmonėmis. Būtent čia jis išsiaiškina, kad pagrindinis filmo veikėjas, Endriu Laedis, iš tikrųjų yra psichiatrijos ligoninės pacientas, o visi įvykiai buvo surengti daktarų, norint padėti jam suvokti, kas nutiko ir išvengti lobotomijos. Atrodo, Leonardo Dikaprijo personažas prisimena, kad nužudė savo žmoną, tačiau po to jis vėl pradeda kurti sąmokslo teorijas. Mes suprantame, kad eksperimentas nepavyko ir Endriu bus atlikta lobotomija.
Tačiau paskutinis Laedi žvilgsnis ir žodžiai, leidžia mums suprasti, kad jam atliks operaciją, nes jis jos nori. Jis supranta ką daro ir suvokia, kad terapija iš tikrųjų pavyko, bet jis nenori toliau gyventi su mintimi, kad jis negalėjo išgelbėti savo žmonos ir vaikų. Štai kodėl personažas apsimeta lyg būtų Edvardas Danielis, o daktaras nusprendžia atlikti operaciją.