10 nepakankamai įvertintų šiuolaikinių veiksmo filmų

Veiksmo filmus įprastai žiūrovai mėgsta, nes jie suteikia galimybę ramiai priešais ekraną sėdintiems žmonėms pajusti ir filmo herojus tykančius pavojus, ir gaudynių dinamiką, ir leidžia pajusti kraujyje padidėjusį adrenalino kiekį.

Didelę dalį veiksmo filmų sudaro keršto ir atpildo istorijos. O jos leidžia pajusti dar ir solidarumo jausmą, nes žiūrovams visada norisi būti su blogiu kovojančio gėrio pusėje ir drauge su nugalėtojais patirti pergalės euforiją.

Galų gale, ne paskutinį vaidmenį čia vaidina ir populiarūs kino aktoriai, kurių dalyvavimas panašiuose filmuose yra ir didesnio komercinio potencialo ženklas, ir papildomas jaukas žiūrovui.

Prisiminkime 10 nepakankamai įvertintų veiksmo filmų:

10. „GINKLAI AKIMBO“ (Guns Akimbo, 2019)

Praėjus penkeriems ilgiems metams nuo to, kai „Kiwi“ režisierius Jason Lei Howden patraukė mūsų dėmesį savo juokinga siaubo komedija „Deathgasm“ (2015), jis grįžo su pokšinčiais ginklais, filme „Ginklai Akimbo“. Kaip reikiant pakvaišęs gyvo veiksmo „švediškas stalas“ patiks tikrai ne visiems. Tačiau turintiems tinkamą skonį, jis bus sultingas ir laukinį pasitenkinimą teikiantis patiekalas.

Kompiuterių programuotojas Milesas Lee Harrisas (Danielis Radcliffas), panašioje, bet tuo pačiu ir kitokioje netolimoje ateityje, bendradarbiauja su internetiniais troliais, kurie palaiko „Skizm“ – neregėtai populiarų kovų klubo iki mirties tiesioginį transliavimą. Staiga ir greičiau, nei galima pasakyti „Ar galite padėti? Prie mano rankų pritvirtinti ginklai! “ jis atsiduria tikroje bėdoje.

Filme taip pat vaidina nuostabioji Samara Weaving, Rhysas Darby ir kiti. „Ginklai Akimbo“ yra nerimtas, tačiau gudrus „grindhouse“ žanro perliukas. Kalbant apie chuliganiškas juodąsias komedijas, tai tikras veiksmo užtaisas.

9. „YPAČ SLAPTA AGENTĖ“ (Long Kiss Goodnight, 1996)

Keista, bet gražuolės Geenos Davis kino karjerą labai sėkminga pavadinti sunkoka. Nors iš pirmo žvilgsnio nelengva net pasakyti, ko trūko, kad ji taptų visaverte Holivudo žvaigžde. Ji graži, ryški, talentinga ir nestokoja intelekto.

Įsiminė jau pirmas jos vaidmuo kine, tiesa, dar visai nedidelis – režisieriaus Sydney‘aus Pollacko beprotiškai juokingoje komedijoje „Tutsi“ (1982 m.) ji sublizgėjo ir grožiu, ir aktoriniais sugebėjimais greta Dustino Hoffmano bei Jessikos Lange.

Į rimto kino pasaulį ją vėliau atvedė režisierius Davidas Cronenbergas, pasiūlęs suvaidinti dėl genetinių eksperimentų pamišusio mokslininko draugę šiurpiame fantastiniame trileryje „Musė“ (1986 m.).

Net Oskarą Geena Davis gavo gana anksti – 1989-aisiais už antraplanį vaidmenį filme „Atsitiktinis turistas“ (rež. Lawrence‘as Kasdanas).

Ant naujos feminizmo bangos keteros atsidūrusi režisieriaus Ridley Scotto drama „Telma ir Luiza“ jau tapo klasikiniu moteriško solidarumo ir idealios draugystės („kol mirtis mūsų neišskirs“) kino šedevru, padovanojusiu nuostabų Geenos Davis ir Susan Sarandon tandemą.

Naujas aktorės kūrybinio gyvenimo etapas prasidėjo, kai ji ištekėjo už režisieriaus Renny Harlino ir suvaidino pagrindinius vaidmenis dvejuose jo filmuose. „Galvažudžių saloje“ (Cutthroat Island, 1995 m.) jai teko labai neįprasta misija – suvaidinti tikro pirato dukrą gražuolę Morganą Adams. Iš savo tėvo gavusi apiplyšusį Galvažudžių salos žemėlapį su pažymėta pasakiško lobio vieta drąsi mergina tėvo laivu „Ryto žvaigždė“ išplaukia į pavojingą kelionę.

Kainavęs 98 mln. dolerių nuotykių filmas surinko vos dešimtąją biudžeto dalį, ir tokį akibrokštą galima paaiškinti vieninteliu argumentu: pasaulio kino visuomenė dar buvo nesubrendusi filmams apie piratus.

Antras Renny Harlino ir Geenos Davis bendras filmas buvo „Ypač slapta agentė“ (matyt, mūsų platintojai pagalvojo, kad originalus pavadinimas „The Long Kiss Goodnight“ labiau tinkamas melodramai, bet ne kriminaliniam filmui).

Šiame filme Geena Davis suvaidino priemiesčio mokyklos mokytoją ir aštuonerių metų mergaitės motiną Samantą Kein. Kartą prieš Kalėdas ji atrado savyje visai ne naują pedagoginį talentą, o giliai paslėptus slaptosios agentės ir profesionalios žudikės įgūdžius. Pasitelkusi privatų detektyvą Mičą Henesį (akt. Samuelas L. Jacksonas), ji bando suprasti, iš kur dygsta šis užslaptintas talentas.

Pamažu pradeda aiškėti, kad seniau Samanta iš tikrųjų buvo agentė, pravarde Baltimoro Čarlė, vykdžiusi itin slaptas ir pavojingas CŽV užduotis.

Iš letargo miego pažadinti žudikės instinktai dabar labai praverčia dar ir todėl, kad šįkart Samantai tenka su slaptųjų tarnybų piktadariais kovoti dėl pagrobtos dukters gyvybės.

Filme daug efektingų gaudynių ir kaskadinių triukų, kurie puikiai kompensuoja banalybių kupiną siužeto dramaturgiją.

Komercinė šio filmo sėkmė buvo nebloga, bet neprilygsta dabartiniams veiksmo filmams, kuriuose vyrų supermenų funkcijas perėmė anksčiau „silpnąja lytimi“ vadintos supermoterys.

8. „AMERIKOS ULTRA“ (American Ultra, 2015)

Su Džesiu Eisenbergu ir Kristen Stiuart priešakyje, „Amerikos Ultra“ biudžetas siekė 28 mln. dolerių, tačiau pasauliniu mastu teuždirbo 27 mln. dolerių. Kritikų filmas irgi nesužavėjo ir jie pasistengė parodyti tai savo apžvalgose vadindami „Amerikos Ultra“ „šlykščiu jaunuolių smurtu“ ir „gerų aktorių talento švaistymu“. Tačiau žiūrovai, teigiantys, jog filmas išties prastas, tikriausiai nesugebėjo suprasti, kas vyksta ekrane. Nimos Nourizadeho režisuotas ir Makso Landžio parašytas filmas yra vienas geriausių filmų apie santykius arba, kaip teigia Eimė Nikolson „tai romantiškiausias šių metų filmas“. O kaip papildomas bonusas yra tai, kad žmonės žudomi daugybe įvairių ir šaunių būdų.

Džesis Eisenbergas įkūnija Maiką Hovelą, ilgaplaukį, nuolat apsinešusį parduotuvės darbuotoją. Vienintelis jo gyvenimo tikslas – pasipiršti savo merginai Fibi (Kristen Stiuart), su kuria dalinasi namais ir tikisi praleisti visą likusį gyvenimą. Maikas žino, kad nenusipelnė jos (ir kurį laiką svarstome, kodėl ji su juo būna, atsižvelgiant į tai, kad jis nelabai turi ką pasiūlyti) ir niekaip neranda tinkamo laiko paklausti svarbiausio klausimo. Tada vieną vakarą į parduotuvę ateina keista moteris, prieina prie prekystalio, ištaria kelis keistus žodžius pirkdami puodelį sriubos ir išeina. Netikėtai, kuomet Maiką parduotuvės stovėjimo aikštelėje užpuola du blogo linkintys vyrukai, jis suvokia, jog gali vienu mostu nužudyti užpuolikus, panaudodamas šaukštelį, kurį paliko prieš tai sriubą pirkusi moteris. Pasirodo, kad Maikas yra jau nebeveikiančioje valstybinėje programoje treniruotas šnipas, o keistoji moteris – CŽV agentė, atėjusi aktyvuoti vaikino, tikėdamasi išsaugoti jo gyvybę.

Žinoma, žiūrėti kaip Maikas šaukšteliais ir keptuvėmis žudo žmones išties linksma, tačiau pagrindinė filmo varomoji jėga yra santykiai tarp pagrindinių veikėjų. Filme „Amerikos Ultra“, kad ir kaip keistai skambėtų, gausu romantikos. Filmas pulsuoja jaunyste, o dviejų įsimylėjėlių jausmai neišblėsta net ir tuomet, kai pora atsiduria įtemptose situacijose, kupinose žiaurumų bei smurto. Eisenbergas ir Stiuart, kurie anksčiau kartu vaidino 2009 dramos komedijoje „Pramogų parkas“, lengvai perteikia tarp jų vyraujančią chemiją bei ryšį, tiek kalbant apie veikėjus, tiek pačius aktorius.

7. „FARŲ ŽEMĖ“ (Cop Land, 1997)

Daug sykių filmuose Niujorkas buvo vadinamas nusikaltimų, narkomanijos ir prostitucijos sostine. Tačiau režisierius Jamesas Mangoldas visai netoli šios milžiniškos „kloakos“ aptiko idealios tvarkos ir ramybės rezervatą – nedidelį Garisono miestelį. Tik nereikia jo ieškoti Jungtinių Amerikos valstijų žemėlapyje: Garisono miestelis yra išgalvotas.

Jame, tarsi kokiame kariniame garnizone, gyvena buvę policininkai su savo šeimomis. Bet neskubėkite galvą guldyti už tai, kad čia tikrai viešpatauja įstatymas. Panašu, kad šis „rezervatas” įkurtas už mafijos pinigus, o beveik kiekvienas „farų žemės” gyventojas įstatymą linkęs sutapatinti su pačiu savimi.

Tariama ramybė sprogsta lyg muilo burbulas tą dieną, kai jaunas ir karštakošis policininkas nušauna du juodaodžius. Kieno tiesą ims ginti šerifas Fredis Heflinas (jį suvaidino Sylvestras Stallone)? Gal bent šį kartą tiesa nusvers tradicinį norą apginti „munduro garbę“?

Fredis Heflinas nuo mažens žavėjosi policininkais ir visuomet norėjo būti panašus į šiuos kietus vyrukus. Dėl problemų su klausa jis tapo ne policininku, bet šerifu Niujorko priemiestyje, kur apsigyveno daug aukšto rango policijos pareigūnų. Kartą čia atvyksta saugumo tarnybos tardytojas Mo Tildenas (akt. Robertas De Niro). Kartu su Fredžiu jie atskleidžia siaubingus dalykus.

Paaiškėja, kad reali valdžia čia priklauso korumpuotų pareigūnų kompanijai, kuriai vadovauja „dėde Rėjumi“ vadinamas policijos leitenantas Donlanas (akt. Harvey Keitelis).

Keli įdomūs statistiniai faktai:

* S. Stallone sutiko su reikalavimu priaugti maždaug 20 kg. svorio.

* Kuklus biudžetas (15 mln. dol.) leido nusisamdyti nemažą būrį garsių aktorių (be paminėtų dar vaidina Ray’us Liotta, Robertas Patrickas, Janeane Garofalo, Michaelas Rapaportas) tik todėl, kad aktoriai dirbo už minimalius JAV Aktorių gildijos įkainius.

* Kai kuriose video ir DVD versijose liko iš kino kopijų iškirptos scenos, iš kurių galima suprasti, kad kai kurie baltieji Garisono policininkai yra tikri rasistai. (G.J.)

Škotija. Korumpuotas, susitepęs kiek tik įmanoma policininkas Briusas vegetuoja savo kasdienybėje. Vegetacija vyksta intensyviai ir atrodo, kad jis pats yra toli už įstatymo ribų. Vis tik šis Škotijos kirminas turi tikslą, kurio siekia bet kokia kaina – jis trokšta paaukštinimo. Supuvęs policininkas gauna progą pademonstruoti savo talentą ir pakilti pareigose….

„Purvas“ pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą, kuri šiaip jau nepasižymi niekuo ypatingu ir nėra iš tų, kurią perskaičius norisi pasidėti į lentyną nelygu trofėjų. Labai maloniai stebėtina, kad režisierius sugebėjo išspausti iš jos daugiau negu tikėtasi.

„Purvas“ esti toks netikėtai intymus ir viešas vienu metu, kad norisi jį iškelti, kaip pavyzdį taip besistengiantiems lietuvių režisieriams. Iš šio kūrinio pasimokyti tikrai yra ko, o visų pirma – subtilumo. Nors filmas slegiantis ir gniuždantis, pati istorija labiau linksmina nei liūdina. Subtilus humoras, subtilus pamišimas ir nukvaišimas daro visą kūrinį subtiliu, o ne tuo šaudančiu ir gaudančiu, rėkiančiu ir klykiančiu vaizdu.

Paskaičius filmo aprašymą tikimąsi kažko panašaus į „Blogąjį leitenantą“ su Nicol‘u Cag‘u. Tačiau, kaip maloniai nustembama filmo eigoje, pamačius, kad ši istorija esti kur kas subtilesnė ir daug labiau įtraukianti. Malonu stebėti viską. Net tai, kas mažumėlę graužia akis. Graužatis filme tokia natūrali, kad nesinori nusisukti, o tik prilipinti savo akis dar arčiau ekrano.

Tokioje pamazgų duobėje filmo režisierius sugeba iškelti ir socialines, psichologines problemas. Purvas jaučiasi visame filme, tačiau tuo pačiu metu parodoma ir kas yra „švara“. Žiūrint į šį visuomenės puvėką, kažkodėl norisi tikėti gėriu ir grožiu. Štai kuo šis filmas kelioliką didelių žingsnių pranašesnis už tėvynainių kūrybą. (R.Č.)

5. „SUSIŠAUDYMAS“ (Shoot ‘Em Up, 2007)

Šis JAV kriminalinis filmas „Susišaudymas“ vertas dėmesio dėl kelių dalykų. Visų pirma dėl specifinio stiliaus, kuriame į keistą kokteilį suplaktas veiksmo kinas ir kriminalinio trilerio siaubai, o viskas pagardinta ekscentriškos komedijos prieskoniais. Paskutinį kartą panašų sprogstamą mišinį matėme pirmuose dar „neišsikvėpusio“ Quentino Tarantino filmuose. Vėliau šį receptą subanalino ir pats išradėjas, ir begalė jam ištikimų epigonų.

„Susišaudyme“ triumfuoja nevaržoma fantazija, leidžianti pabodusius kriminalinio kino štampus, tarsi seną pirštinę, išversti kita puse. Tada atsiveria galimybės iš tų pačių kortų sudėlioti visai naują pasjansą.

Jau pirmoje „Susišaudymo“ scenoje tampame dviejų anksčiau tikrai niekur nematytų triukų liudininkais. Ramų tamsų vakarą melancholiškai nusiteikęs pusamžis vyrukas banaliausia pono Smito pavarde sėdėjo sau ramiai ant suolelio prie gatvės, graužė morką ir gėrė kavą iš plastikinės stiklinės.

Netrukus vienišiaus ramybę sujaukė pro šalį sunkiai pralingavusi nėščia moteris, o paskui ją – kažkoks agresyvus tipas su apnuogintu pistoletu rankoje. Į nėščiosios draugą šis nepraustaburnis aiškiai nepanašus, o iš jo pasiūlymo padaryti Cezario pjūvį čia pat prišnerkštoje tarpuvartėje tampa aišku, kad laimingos motinystės perspektyva nėščiosios tikrai nelaukia.

Gerai, kad ponas Smitas iš karto suprato, kur krypsta reikalai, ir trumpu žodeliu prakeikęs sumautą vakarą ryžtingai nutraukė tokį pasityčiojimą. Morka kaip mirtinas ginklas – to pasauliniame kine tikrai dar nėra buvę! O kol nuo šoko pašiurpęs žiūrovas dar nespėjo atsigauti, prasideda pati ekscentriškiausia šaudynių scena, kurios metu ponas Smitas ir visą legioną blogiukų išguldo, ir spėja ginekologu pabūti – nukerpa naujagimio virkštelę… taikliu šūviu iš pistoleto.

To pakanka, kad visą likusią filmo dalį sėdėtum išplėtęs akis ir lauktum naujų siurprizų. Jų tikrai bus ne vienas, o pats „Susišaudymas“ daug kartų demonstruos virtuozišką autorių sugebėjimą kurti „kietą“ veiksmo kiną ir čia pat paversti jį talentinga parodija. (G.J.)

4. „DREDAS“ (Dredd, 2012)

Pirmą kartą su Carloso Ezquerros komikso herojumi Dredu susipažinome žiūrėdami filmą „Teisėjas Dredas“ (Judge Dredd, 1995, rež. Danny Cannonas), kuriame Sylvesteris Stallone vaidino trečiame tūkstantmetyje „Prakeikta žeme“ tapusioje žmonių planetoje tvarką darantį teisėją. Buvusią žmonių civilizaciją sunaikinę kataklizmai pavertė ateities pasaulį tikra kriminaline kloaka, kurioje itin nuožmiais nusikaltimais išsiskiria Mega Miestas. Teisėsaugos sistema jau nebepajėgia susitvarkyti su gatvėje siaučiančia anarchija ir viską kontroliuojančiais banditais, todėl tvarkdarių funkcijos ir ypatingi įgaliojimai suteikti elitiniams kovotojų būriams, kurių atstovai gali sulaikyti nusikaltėlius, juos nuteisti ir įvykdyti nuosprendį.

Filmas buvo panašus į spalvingą veiksmo scenų, gaudynių ir specialiųjų efektų kaleidoskopą, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Sylvesteris Stallone čia demonstruoja viską, ką geriausiai moka ir už ką jį myli milijonai gerbėjų visame pasaulyje. O rimtesnio kino mėgėjams scenaristai parengė psichologinį motyvą: Dredui tenka kovoti dar ir su tikru savo broliu Riku (Armandas Assante), kuris po genetiniu eksperimentų pavirto „tobulu“ nusikaltėliu.

Naujoji šio siužeto versija „Dredas“ (2012 m., rež. Pete’as Travisas) kurtas jau 3D formatu. Modifikuotas ir pats siužetas, iš kurio liko tik svarbiausia – veiksmo laikas ir labai „toksiška“ aplinka.

Ateities Amerika pavirtusi pragaištingais radiacijos spinduliais apšvitinta dykviete. Jos rytinėje pakrantėje nuo Bostono iki Vašingtono driekiasi Mega Miestas Vienas – milžiniškas metropolis, kuriame klesti smurtas, o 400 milijonų jo gyventojai gyvena pastovioje baimėje. Vienintelė jų viltis – tvarką miesto chaose bandantys įvesti Teisėjai. Jie yra ir įstatymo sergėtojai, ir prisiekusieji, ir teisėjai ir budeliai.

Jų trape išsiskiria Dredas (Karlas Urbanas), įkūnijantis geriausias ateities pasaulio įstatymo sargo savybes. Vyriausiasis Teisėjas skiria Dredui užduotį – išmokyti naujokę Kasandrą Anderson (Olivia Thirlby), dėl genų mutacijos turinčią aiškiaregystės gebėjimą, o ši savybė ir sugebėjimas skaityti kitų mintis yra didelis pranašumas tiriant nusikaltimus.

Įvykus siaubingam trigubam nusikaltimui, Teisėjų porelė išvyksta į Abrikosmedžio kvartalą, į kurį retai kas drįsta įžengti – tai 200 aukštų vertikalūs lūšnynai, kuriuos valdo nuožmusis Ma-Ma klanas. 

Nors filmas kainavo ne tokius įspūdingus 50 mln. kino teatruose juosta surinko dar mažiau, apie 41 mln., kas yra visiška nesėkmė. (G.J.)

3. „PASKUTINĖ TVIRTOVĖ“ (The Last Stand, 2013)

Atidavęs aštuonerius metus politikai (2003-2011) Arnoldas Schwarzeneggeris vėl padarė tai, ką geriausiai moka. Dvi kadencijas buvęs Kalifornijos gubernatoriumi Arnis kovojo su miškų gaisrais, atvirai konfrontavo su JAV prezidentu G.W. Buschu jaunesniuoju dėl karo Irake, priešinosi vienos lyties santuokų įteisinimui, pasisakė už marihuanos legalizavimą medicinoje, nusipelnė „Žaliojo gubernatoriaus“ titulo už ekologines iniciatyvas, pripažino armėnų genocido faktą ir balandžio 24-ąją įteisino kaip šios tragedijos paminėjimo dieną.

Be to per abi kadencijas jis ne tik ragino taupyti kitus, bet ir pats atsisakė 175 tūkstančių dolerių metinės algos. Jis taip pat buvo paskelbęs originalų siūlymą papildyti Kalifornijos valstijos biudžetą kiekvienam, kuris už 100 tūkstančių dolerių norėtų papietauti su garsiausiu pasaulyje gubernatoriumi.

Kad nebūtų apkaltintas supainiojęs viešus ir privačius interesus, gubernatorius A. Schwarzeneggeris tik kartą trumpam pasirodė ekranuose: nuotykių filme „Aplink pasaulį per 80 dienų“ (2004) jis suvaidino Turkijos princą Hapį. Atsistatydinęs iš Kalifornijos gubernatoriaus posto 2011-ųjų sausį jis oficialiai pranešė sugrįžtąs į kiną, bet patikslino, kad „ekstremalūs vaidmenys filmuose su šaudynėmis ir muštynėmis – jau ne man. Ateityje aš planuoju rinktis vaidmenis, kurie atitiktų mano amžių. Taip pasielgė mano kolega Clintas Eastwoodas“.

Laimė, kol kas šio pažado aktorius nevykdo. Jo bravūrišku sugrįžimu į gerai žinomą veiksmo kino pasaulį galima laikyti trumpus pasirodymus abejose „Nesunaikinamų“ dalyse. Jie įrodė, kad Arnis neprarado nei geros fizinės formos, nei humoro.

Abi šios savybės aktorių gelbsti naujausiame veiksmo filme „Paskutinė tvirtovė“ (rež. Jee-woon Kimas). Čia jis suvaidino nedidelio miestelio Meksikos pasienyje šerifą Rėjų Ovensą. Anksčiau Los Andželo policininku dirbęs vyras ne kartą buvo susidūręs su mirtinais pavojais. Tačiau dabar jo laukia ypatingas išmėginimas. Mat nuo FTB konvojaus pasprukęs stambaus narkotikų kartelio vadeiva Gabrielis Kortesas su savo sėbrais šarvuotu automobiliu skuba kirsti Meksikos sieną. Paskutinis etapas bėglių kelyje – Somertouno miestelis. O ši tvirtovė lengvai nepasiduos.

Vos prieš porą metų pasirodęs filmas „Keršto kelias“ pasakoja apie Los Andžele dirbančią detektyvę Erin Bell (akt. Nicole Kidman). Siužetas pradedamas Johno Doe žmogžudystės vieta, į kurią atvykusi Erin kolegas informuoja, kad žino, kas yra žudikas. Grįžusi į nuovadą, ji randa sau adresuotą 100 dolerių čekį, suteptą dažais. Pasitelkusi ryšius FTB, detektyvė gauna patvirtinimą, kad pinigai – iš prieš šešiolika metų Kalifornijoje įvykusio banko apiplėšimo, kuriame jiedu su kolega Krisu dalyvavo po priedanga ir buvo įsilieję į gaują.

Su savo vadais Erin pasidalija įtarimu, kad šis radinys galimai reiškia, kad gaujos vadeiva, Silas, vėl tęsia savo nusikalstamą veiklą. Pasikliaudama savo nuojauta, detektyvė randa buvusius gaujos narius ir bando iš jų išpešti informaciją apie dabartinę Silo buvimo vietą. Pamažu artėdama prie tikslo, ji sužino apie būsimą pinigų perdavimą, kuriam vadovaus Silo mergina Petra. Susekusi ją, susigrumia ir pagrobia, taip sutrukdydama gaujai įvykdyti banko apiplėšimą. Atsiminimai iš praeities atskleidžia, kad Erin su Krisu siejo daugiau nei darbo santykiai – jiedu palaikė romantiškus ryšius, ir Erin susilaukė jųdviejų dukros. Tiesa, dalyvaudami banko apiplėšime, Erin su Krisu turėjo gauti dalį grobio, ir pranešti, kad jiems nepavyko susemti nusikaltėlių. Tačiau paaiškėjo, kad pinigai buvo sutepti dažais, todėl Silas nužudė banko darbuotoją, o Krisui bandant sutrukdyti, nušovė ir jį. Galiausiai detektyvė susitinka su Silu, kuriam siekia atkeršyti už nužudytą mylimąjį.

Pagrindinę istorijos veikėją įkūnijusi Nicole Kidman už savo vaidmenį buvo nominuota „Auksinio Gaublio“ apdovanojimui. Aktorės profesionalumas ir patirtis tapo kone pagrindiniu filmo varikliu, lėmusiu puikiai išpildytą istoriją. Tiesa, šis vaidmuo buvo kardinaliai kitoks nei jai įprasta, todėl pati aktorė kalbėjo, kad ši patirtis buvo unikali ir netgi kelianti baimę. Vedama karšto keršto troškimo, Erin buvo itin agresyvi ir atrodė tarsi ne iš šio pasaulio.

1

1. „PATOBULINIMAS“ (Upgrade, 2018)

„Patobulinimas“ yra fantastinis trileris, kurio veiksmas, kaip dera tokio žanro filmams, plėtojasi artimiausioje ateityje,. Jau įpratome, kad tai dažniausiai būna labai pesimistinės ateities pasaulio vizijos. 

„Patobulinimą“ sukūręs Leigh Whannellas kinematografinę karjerą pradėjo vaidindamas kitų režisierių filmuose. Dažniausiai tai buvo siaubo trileriai. Kai kurie išnaudojo tą pačią siužetinę schemą, kaip pamečiui susuktos trys „Pjūklo“ serijos (Saw, 2004-2006 m.).

Paskui buvo dar viena siaubo trilerių serija pavadinimu „Tūnąs tamsoje“ (Insidious, 2010 m.). Ir jį, kaip „Pjūklo“ filmus, sukūrė režisierius Jamesas Wanas). Pirmajame ir antrajame Leigh Whannellas tik vaidino, o trečiąjį (Insidious: Chapter 3, 2015 m.) jau pats režisavo.

„Patobulinimas“ yra antrasis Leigh Whannello savarankiškas darbas. Loganas Marshallas-Greenas čia vaidina technologinės ateities gyventoją Grėjų Treisą. Apie tokius žmones paprastai sakoma – „tai auksinių rankų vyrukas“. Jis mėgsta ir moka remontuoti senus automobilius.

Bet kartą Grėjus su žmona patiria avariją, o paskui patenka į banditų rankas. Grėjaus žmona Aiša nužudoma, o pats Grėjus tampa prie vežimėlio prikaustytu invalidu.

Vyro laukia liūdna perspektyva taip pragyventi visą jam likusį laiką. Laimė, vienas turtingas klientas pasiūlo puikų būdą išsivaduoti iš siaubingų paralyžiaus gniaužtų. Išgelbėti vyrą gali eksperimentinis implantas Stem, kuris gali, kaip sakoma, vėl pastatyti Grėjų ant kojų.

Eksperimentas tikrai pavyksta, o žadėtas rezultatas pranoko drąsiausius lūkesčius: sveikatą atgavęs Grėjus tapo hipermobilus ir įgijo tikro žudiko nindzės savybių.

Kaip ir reikėjo tikėtis, naujus įgūdžius vyras pirmiausiai trokšta panaudoti kerštui. Panašių veiksmo trilerių yra begalė. Ir dauguma jų mažai kuo vieni nuo kitų skiriasi.

Bet „Patobulinimas“ yra malonesnė išimtis. Prie lengvai nuspėjamų veiksmo posūkių pripratusių žiūrovų laukia daug malonių atradimų. Nes čia bus ne viena situacija, kai, regis, už absoliučiai prognozuojamo posūkio bus dar vienas netikėtas.

Imponuoja filmas ir moderniais filmavimo metodais. Puikus pavyzdys, kaip su nedideliu biudžetu ir kukliomis dekoracijomis galima pasiekti gerų rezultatų.

Neturėdami didelių lėšų filmo autoriai šią keblią situaciją išsprendė paprastai – daug veiksmo plėtojasi sandėliuose, garažuose, prastai apšviestuose koridoriuose. Taip žiūrovai panardinami į siaubingą klaustrofobinę aplinką ir leidžia susitapatinti su kiekviena akimirka savo gyvybe rizikuojančiu keršytoju.

Nelauktai netikėtas bus ir finalas. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Raminta Česnaitė