Pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie neatitinka jokių taisyklių. Gamta apdovanojo juos išvaizda, kuri toli gražu nepanaši į standartišką vyriškos lyties grožį, tačiau kažkodėl būtent ta išvaizda ir padaro juos dar žavesniais, įtaigesniais ir patraukiančiais kiekvieno akį. Kas sakė, kad norint būti aktoriumi turi būti lyg ką tik nuo podiumo nužengęs gražuolis?
Štai jums įrodymas, kad apie žmogų reikia spręsti ne pagal išvaizdą (nors šiuo atveju ji turi daug pliusų), bet pagal atsidavimą savo mėgstamam darbui ir, žinoma, gerbėjams.
Javieras Bardemas
Javieras Bardemas, iš Ispanijos kilęs aktorius, kurio išvaizda, nors ir yra šiek tiek gruboka, pavergė ne vienos moters širdį. Kartais jis panašus į žiaurų vyriškį, kartais į klastingą vilioklį, bet iš tiesų, Javieras yra padorus šeimos vyras ir dviejų vaikų – sūnaus ir dukros – tėvas.
Aktoriaus vaikystė nebuvo itin lengva, nes jo paties tėvas buvo ūmaus būdo ir linkęs veltis į problemas. Toks tėvo Jose karštakraujiškumas versdavo jį dažnai keisti darbus, taip ir neuždirbus pakankamo atlyginimo išmaitinti vaikams. Tačiau Javiero mama, aktorė Pilar Bardem, neiškentusi tokio gyvenimo išsiskyrė su Jose ir užaugino du vaikus viena. Bardemas kilęs iš ilgos kino kūrėjų giminės, todėl visai nenuostabu, jog ir pats pasirinko tokį karjeros kelią. Tačiau iš pradžių jis visai nenorėjo veltis į tokį šeimos verslą ir labiau už viską mėgo tapyti. Ilgainiui, vien iš tapymo išgyventi nepavykus, aktorius sutiko suvaidinti keliuose filmuose, ir supratęs, kad visgi vaidina geriau, nei tapo, nusprendė pasilikti šiame karjeros kelyje. Kaip aktorius, Bardemas buvo pastebėtas po savo debiuto filme „The Ages of Lulu“, kuriame vaidino kartu su savo mama. Po to, kai savo gimtojoje šalyje suvaidino daugybėje filmų, Bardemo talentas buvo pripažintas ir angliškai kalbančiose šalyse, tačiau pirmojo vaidmens Johno Malkovichio filme aktorius atsisakė, nes ne itin gerai kalbėjo angliškai, o pirmąjį angliakalbį vaidmenį atliko režisieriaus Juliano Schnabelio 2000 metų filme „Before Night Falls“. Vėliau Bardemas išmoko sklandžiai kalbėti angliškai – už tai dėkoja mėgstamiausiai savo sunkiojo metalo grupei „AC/DC“ – ir suvaidino tokiuose visiems gerai žinomuose filmuose, kaip „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (2007), „Valgyk, melskis, mylėk“ (2010), „Operacija „Skyfall“ (2012), viename iš naujausių filmų „Nepasirinkti keliai“ (2020) ir daugelyje kitų.
Bardemas yra itin įdomus aktorius ir asmenybė. Nors senelė augino jį kataliku, vėliau jis pasirinko agnostiko kelią, bet jis neneigia, kad egzistuoja kažkokia už mus viršesnė jėga ir viename interviu sako, kad „mes esame tik maža galaktikos dėmelė, todėl aišku, kad kažkur yra ir kitų dalykų, kitų žmonių, kitų gyvybės formų ir kitų dimensijų“. Aktorius už vairo sėda tik vaidmenims, o realiame gyvenime vairuoti automobilį atsisako, o taip pat mėgsta vadinti save „darbininku“, o ne aktoriumi.
Danny Trejo
Danny Trejo yra amerikietis aktorius ir restorano savininkas, žinomas ne tik dėl puikių savo vaidmenų, bet ir išskirtinės išvaizdos: itin raukšlėtas, aknės ir bokso paliktų randų pilnas, veidas ir ilgi plaukai bei ūsai, kuriais aktorius nuolat puikuojasi. O viską vainikuoja visiems į akis krentanti didžiulė tatuiruotė ant krūtinės, vaizduojanti sombrerą dėvinčią moterį.
Trejo dažniausiai atlieka piktadarių ir visiškų geradarių priešingybių vaidmenis, tačiau visa ši šauni atributika – tatuiruotės, motociklai, mačetė – nėra skirta tik vaidmenims. Aktoriaus gyvenimas tikrai nebuvo rožėmis klotas. Dar paauglystėje Trejo buvo dažnas svečias kalėjime, kaip jis sako, dėl savo išvaizdos. Tačiau net ir kalėjime žinomas aktorius laiko veltui neleido. San Quentino kalėjime Trejo tapo lengvojo ir pusvidutinio svorių kategorijų bokso čempionu ir 12 žingsnių programos nariu, kuri padėjo įveikti priklausomybę nuo narkotikų. Išėjęs iš kalėjimo Trejo įsidarbino priklausomybę nuo narkotikų patiriančio jaunimo konsultantu. Vienas iš jo pacientų kartą paprašė pagalbos tvarkantis su narkotikų problemomis „Runaway Train“ filmavimo aikštelėje, o ten nuvykus, jam buvo pasiūlytas darbas suvaidinti kalėjimo scenose. Šį pasiūlymą aktorius gavo greičiausiai dėl tos pačios savo išvaizdos, dėl kurios anksčiau įsiveldavo tik į bėdas. Scenarijaus autorius Edwardas Bunkeris, pats sėdėjęs kalėjime ir tuo metu buvęs itin gerbiamas kriminalinių filmų autorius, atpažino Trejo, su kuriuo kartu kalėjo San Quentine ir prisiminęs jo, kaip boksininko talentą, pasiūlė sumokėti ne mažus pinigus, kad šis treniruotų Ericą Robertsą boksavimosi scenoms. Trejo taip puikiai atliko savo darbą, jog filmo režisierius pasiūlė jam nedidelį boksininko vaidmenį. Taip ir prasidėjo Danny Trejo, kaip aktoriaus karjera.
Nuo tada Danny Trejo buvo itin produktyvus aktorius, per metus suvaidindavęs net penkiuose įvairių žanrų filmuose, tokiuose kaip „Pažymėtas mirtimi“ (1990), „Desperado“ (1995), „Anakonda“ (1997), „Šnipų vaikučiai“ (2001), „Mačetė“ (2010), „Range 15“ (2016) ir daugelyje kitų filmų bei serialų.
Benediktas Cumberbatchas
Benediktas Timothis Carltonas Cumberbatchas yra anglas aktorius, kuriam Dievas nepagailėjo neįprastų, tačiau aktoriui ypač pravarčių išvaizdos savybių. Banguoti rudi plaukai, migdolo formos akys, ilgas veidas ir itin žavinga šypsena patraukia kiekvieno dėmesį, kad ir kokį vaidmenį aktorius atliktų.
Cumberbatchas gimė aktorių Timothy Carlton ir Wanda Ventham šeimoje, todėl vaidybos sritis buvo artima nuo jaunų dienų. Nuo aštuonerių mokėsi ne vienoje internatinėje mokykloje, buvo meno srities stipendininkas, dalyvavo dramos klubuose ir suvadino ne viename mokyklos spektaklyje, o debiutinis jo, kaip aktoriaus pasirodymas įvyko Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapno“ pasirodyme, kai jam tebuvo 12. Nors dramos mokytoja įspėjo jaunuolį, jog aktoriaus karjera yra sunkus dalykas, Cumberbatchas nepabūgo ir toliau tęsė savo mokslus dramos srityje tuometiniame „Victoria University of Manchester“, o vėliau Londono muzikos ir dramos akademijoje ir 2018 metais tapo tos pačios akademijos prezidentu bei teigė, kad jam bus „garbė stebėti, kaip sužydi nauja aktorių, režisierių ir specialistų karta“.
Benediktas Cumberbatchas ypatingas ne tik savo akį traukiančia išvaizda, bet ir įvairiapusiškumu. Jis suvaidino tokiuose klasikiniuose spektakliuose, kaip „Hedda Gabler“ ir „Frankenšteinas“, atliko puikius vaidmenis visiems gerai žinomuose filmuose „Tolyn į tamsą. Žvaigždžių kelias“ (2013), „Vaizduotės žaidimas“ (2014) ir dvejose „Keršytojų“ dalyse, įgarsino „Madagaskaro pingvinus“ ir buvo ne vienos „National Geographic“ bei „Discovery“ kanalų dokumentikos pasakotoju.
Adrienas Brodis
Adrienas Brodis yra amerikietis aktorius ir prodiuseris, didžiausio pripažinimo sulaukęs po vaidmens legendinėje Romano Polanskio dramoje „Pianistas“. Dažnai Brodis vadinamas intelektualiu aktoriumi, o daug kritikų mano, kad jis yra keistas ir arogantiškas žmogus. Tačiau gerbėjų jis turi kur kas daugiau ir vienas dalykas itin aiškus: jis nei vieno nepalieka abejingo, o ypač kalbant apie moteriškos lyties atstoves.
Būdamas vaiku, Brodis kitų vaikų gimtadieniuose rengdavo magiškus pasirodymus ir vadino save Magiškuoju Adrienu. Tačiau vėliau susidėjo su pavojingais draugais, o tėvai, norėdami išvengti problemų, užrašė sūnų į vaidybos užsiėmimus, kad atitolintų Brodį nuo netikusios kompanijos. Šių užsiėmimų dėka, būdamas vos 13 jis pasirodė profesionalaus Brodvėjaus teatro spektaklyje ir televizijoje.
1996 metais Brodis kartu su Tupacu Shakuru ir Mickey Rourke‘u suvaidino filme „Bullet“ ir itin išgarsėjo, o po kelių metų pelnė „Spirit Award“ nominaciją už geriausią vaidmenį filme „Restaurant“. Aktorius domėjosi Džokerio vaidmeniu filme „Tamsos riteris“, tačiau kino kūrėjai nusprendė šį vaidmenį skirti Heathui Ledgeriui, o 2012 metais aktorius debiutavo, kaip modelis tų metų Prados vyrų rudens/žiemos kolekcijos pristatyme. Aktorius suvaidino ir tokiuose filmuose, kaip „King kongas“ (2005), „Vidurnaktis paryžiuje“ (2011), „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (2014), „Air Stirke“ (2018) ir daugelyje kitų.
Vincentas Casselis
Vincentas Casselis, vienas žinomiausių Prancūzijos aktorių, kurio nestandartinė išvaizda – siauras veidas, ereliška nosis ir pūpsančios akys – veikėjams suteikia malonaus žavumo. Taip pat, jis yra vienas iš tokių aktorių, kurie tinka tiek neįprastiems, keistiems kino kūriniams, tiek ir populiarių žanrų filmams.
Kadangi Casselis yra aktoriaus Jean-Pierre‘o Casselio sūnus, jis nuo mažens buvo linkęs sekti savo garsiojo tėvo pėdomis. Jis studijavo Niujorko Aktorių institute, o vėliau prisijungė prie Jean-Louiso Barraulto teatro kompanijos Paryžiuje, kur gavo savo pirmąjį vaidmenį filme „Les Cles du paradis“ (1991). Tačiau šlovės aukštumų ir visuotinio pripažinimo aktorius sulaukė tik po pasirodymo Mathieuso Kassovitzo dramoje „La Haine“ (1995). Šis vaidmuo pelnė Casseliui dvi „Cezar“ apdovanojimų nominacijas „Daugiausiai žadančio“ ir „Geriausio“ aktorių kategorijose.
Šiam aktoriui Dievas nepagailėjo neišblėstančios energijos ir charizmos, todėl jis puikiai tinka veiksmo filmams. Jo polinkis vaidinti impulsyvius veikėjus ir nepritapėlius aiškiai pastebimas tokiuose filmuose, kaip Jano Kounenso nihilistinis trileris „Dobermanas“ (1997), Luco Bessono įspūdingoji „Žana d‘Ark“ (1999) ir Christophe‘o Ganso ekstravagantiškas siaubo filmas „Vilko brolija“ (2001). Tačiau Casselas puikiai sugeba vaidinti ir labiau introvertiškus, sudėtingus veikėjus, o geriausiai tai matosi dar karjeros pradžioje atliktas vaidmuo Gilleso Mimouniso filme „Apartamentai“ (1996), kuriame aktorius susipažino su būsima savo žmona Monica Belucci. Sutuoktiniai kartu vaidino tokiuose filmuose, kaip „Nesugrąžinamas laikas“ (2002), „Slaptieji agentai“ (2004) ir dar keliuose, o po 14 metų santuokos, Casselis ir Belucci pasuko skirtingais keliais. Tačiau Casselio karjera dėl to nenukentėjo ir jis toliau vaidino įvairiuose filmuose, pavyzdžiui, „Tiesiog pasaulio pabaiga“ (2016), „Gražuolė ir pabaisa“ (2017), „Ypatingieji“ (2019) ir daugelyje kitų.
Christopheris Walkenas
Christopheris Walkenas yra amerikietis aktorius, žinomas dėl savo ekscentriškų pasirodymų ir plačios vaidmenų įvairovės, kurie pelnė jam ilgaamžį populiarumą ir kritikų pripažinimą. Šis aktorius sugeba priversti žiūrovus pasijusti nejaukiai, o jo veido išraiška ir visada plačiai atmerktos akys sukelia jausmą, jog esi nuolat stebimas. Tačiau, dėl kažkokios priežasties, šis aktorius yra itin charizmatiškas vyras, į kurį vis norisi žiūrėti.
Būdama jaunas Walkenas lankė šokių pamokas ir dalyvavo įvairiose atrankose dėl nedidelių vaidmenų televizijos laidose. Vėliau lankė profesionalią mokyklą, skirtą vaikams aktoriams, o savo karjerą pradėjo nuo teatro ir 1963 metais suvaidino „Best Foot Forward“ atnaujinime. Vėliau Walkenas debiutavo komerciniame filme „The Anderson Tapes“ (1971). Pirmąjį apdovanojimą aktorius laimėjo už veikėjo Nicko – mažo miestelio plieno apdirbėjo, kuris po patirties kovojant Vietnamo kare jautėsi psichologiškai sužlugdytas – įkūnijimą filme „Elnių medžiotojas“ (1978). Vėliau Walkenas suvaidino tokiuose visiems gerai žinomuose filmuose, kaip „Betmeno sugrįžimas“ (1992), „Bulvarinis skaitalas“ (1994), „Pagauk, jei gali“ (2002), „Septyni psichopatai“ (2012) ir tai tik maža aktoriaus filmografijos dalis. O per 50 karjeros metų tokiuose apdovanojimuose, kaip „Emmy“, „Academy“, „Golden Globe“ ir kituose, buvo nominuotas 29 kartus, iš kurių net 17 laimėjo.
Jeanas Reno
Jeano Reno vaikystė nebuvo iš lengvųjų. Jis gimė Kasablankoje, Maroke ir kartu su ispanais tėvais privalėjo bėgti iš gimtosios šalies dėl diktatoriško Frankistinės Ispanijos valdymo ir apsigyveno Šiaurės Afrikoje. Aktorius iš savo tėvų išmoko ispanų, arabų ir prancūzų kalbų, o pastaroji itin pravertė, kai Reno nusprendė persikelti į Prancūziją, kur studijavo vaidybą „Cours Simon“ dramos mokykloje. Vėliau, kai buvo suteikta Prancūzijos pilietybė, Reno privalėjo keturis metus atitarnauti Prancūzijos armijoje, bet nuo vaikystės puoselėjama svajonė tapti aktoriumi neišblėso, ir po kariuomenės Reno nusprendė žengti aktorystės keliu.
Tikrasis aktoriaus vardas buvo Juanas Moreno, tačiau pradėjęs dirbti Prancūzijoje pakeitė jį į prancūzišką versiją, kurią nuo to laiko tebenaudoja. Dėl savo stambaus sudėjimo pradžioje karjeros Reno kviesdavo atlikti įvairių piktadarių ir stipruolių vaidmenis, vėliau suvaidino ne vienoje romantinėje komedijoje ir veiksmo filme, o daugiausiai vaidmenų atliko režisieriaus Luco Bessono filmuose, įskaitant tokius, kaip „Paskutinis mūšis“ (1983), „Nikita“ (1990) ir „Leonas“ (1994). Taip pat prancūziškoje „Liūto karaliaus“ versijoje, Reno įgarsino Mufasą. Bet šio puikaus aktoriaus filmografijų sąraše yra ir daug kitų, puikiai visiems žinomų filmų, kurių siužetą Reno itin pagyvino. Pavyzdžiui, „Neįmanoma misija“ (1996), „Godzila“ (1998), dvi „Rožinės panteros“ (2006) dalys ir „Da Vinčio kodas (2006).
Adamas Driveris
Amerikiečio Adamo Driverio kelionė aktoriaus karjeros link nebuvo itin lengva. Paauglystėje jis jautėsi lyg nepritapėlis, o viename interviu prisipažino, kad mėgo laipioti į tam tikrų radijo stočių bokštus, padeginėti įvairius daiktus, o įkvėptas „Kovos klubo“ (1999) su draugais netgi įsteigė savo kovos klubą. Baigęs vidurinę eidavo pas žmones į namus ir bandydavo parduoti siurblius bei dirbdavo kitus, prastai apmokamus ir visiškai niekuo su aktoryste nesusijusius darbus. Tačiau giliai širdyje jis norėjo tapti aktoriumi ir nusprendė pateikti prašymą mokytis „Juilliard“ mokykloje, kuris tąkart buvo atmestas.
Neilgai trukus po Rugsėjo 11-sios išpuolių, Driveris įstojo į Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų korpusą, kuriame tarnavo daugiau nei du metus ir prieš pat jo būrį išsiunčiant į Iraką, važinėdamas kalnų dviračiu susilaužė krūtinkaulį ir buvo paleistas iš korpuso dėl medicininių priežasčių. Vėliau jis įsteigė pelno nesiekiančią menų organizaciją skirtą aktyviems kariams, veteranams, pagalbiniam kariuomenės personalui ir jų šeimoms, pavadinimu „Arts in the Armed Forces“. Galiausiai Driveris pasiryžo dar kartą pamėginti įstoti į „Juilliard“ mokyklą ir šįkart jam pavyko.
Nepaisant neįprastos aktoriaus išvaizdos – atlėpusios ausys, atsikišusi nosis, ilgoki juodi plaukai – jo karjera buvo ir vis dar yra itin sėkminga. Iš pradžių jis vaidino nedidelius vaidmenis spektakliuose, televizijos laidose bei serialuose, o kad užsidirbtų pragyvenimui, kaip ir daugelis pradedančiųjų aktorių, papildomai dirbo padavėju ir oficianto padėjėju. Pirmas filmas, kuriame jis debiutavo buvo Clinto Eastwoodo biografinė drama „J. Edgar“, o po metų komediniame dramos seriale „Merginos“ suvaidino emociškai nestabilų pagrindinės veikėjo Hannah Horvath vaikiną ir už šį vaidmenį aktorius buvo nominuotas net trims nominacijoms „Primetime Emmy“ apdovanojimuose. Driverso, kaip aktoriaus, talentą dar galime pamatyti ir tokiuose visiems žinomuose filmuose, kaip „Bluebird“ (2013), „Loganų sėkmė“ (2017), „Mirusieji nemiršta“ (2019), trejose „Žvaigždžių karų“ dalyse ir daugelyje kitų.
Paulas Giamatti
Amerikiečio Paulo Giamatti bruožų išskirtiniais nepavadinsi – apvalus veidas, aukšta kakta, didelės ir išsikišę akys – tačiau jų visuma sukuria nestandartinės išvaizdos aktorių, kurio atliekamus vaidmenis šie bruožai tik dar labiau pagyvina.
Giamatti gimė intelektualioje šeimoje; jo mama, Toni – buvusi aktorė, vidurinėje mokykloje mokinanti anglų kalbos, o tėvas A. Bartletas, buvo „Yale“ universiteto profesorius ir prezidentas. Baigęs tą patį „Yale“ universitetą, Giamattis bandė pradėti animatoriaus karjerą ir keliuose ne itin populiariuose filmuose atliko nedidelius vaidmenis. Tačiau vėliau nusprendė grįžti į gimtąjį miestą ir įstojo į „Yale“ dramos mokyklą.
Rimtesnė Giamatti aktoriaus karjera prasidėjo tik baigus dramos mokyklą. Jis suvaidino televizijos seriale „NYPD Blue“ (1994) ir pasirodė Woody Alleno komedijoje „Galingoji Afroditė“ (1995). 1999-ųjų filme „Žmogus mėnulyje“, kuriame pagrindinį Andžio Kaufmano vaidmenį atliko Jimas Carrey, aktorius suvaidino gero Kaufmano draugo Bobo Zmudos vaidmenį, o 2001 metais pasirodė filme „Beždžionių planeta“. Tačiau nominalios asmenybės „HBO“ mini seriale „John Adams“ (2008) vaidmuo pelnė aktoriui bene daugiausiai – Auksinio Gaublio, „Primetime Emmy“ ir „Screen Actors Guild“ – apdovanojimų.
Nors pats aktorius kartą prisipažino, kad negali pakęsti žiūrėti savo paties vaidybos ir veikėjų įgarsinimo (kartą net nutraukė interviu, nes pokalbių laida parodė vieną filmo, kuriame aktorius vaidina, sceną), žiūrovai ir kritikai jo vaidybą vertina palankiai, o jo talentas atsispindi tokiuose ne vieną apdovanojimą pelniusiuose filmuose, kaip „Amerikietiška puikybė“ (2003), „Klystkeliai“ (2004), „Pakilęs iš pelenų“ (2005), „12 vergovės metų“ (2013), „Tiesiai iš Komptono“ (2015) ir daugelyje kitų.