Milijonai kino mėgėjų visame pasaulyje su nekantrumu laukia pasirodant naujų Kristoferio Nolano filmų. Jis yra ne tik vienas geriausių šios kartos kino režisierių, bet ir vienas finansiškai sėkmingiausių. Daugybei apdovanojimų nominuotas ir daugybę jų laimėjęs, bet vis dar laukiantis savo pirmojo Oskaro.

Industrijoje, kurioje dominuoja rizikos vengiančios studijos ir bedvasiai filmų tęsiniai, kur beveik kiekvienas originalus autorius nužemintas iki tiesiai į televizijos ekranus keliaujančių filmų, Kristoferis Nolanas yra viena iš tų super žvaigždžių, kuriai pavyko išsilaikyti šiame versle, o taip pat ir vienas iš sparčiai nykstančios, bet vis dar galinčios bet kurios studijos reikalauti milžiniško biudžeto ir kūrybinės laisvės, autorių rūšies atstovas.

Surasti kitą šios srities atstovą, kuris sukurtų labiau neaiškius, laukiamus ir į dvi stovyklas žiūrovus dalinančius filmus, nei jis, būtų išteis sudėtinga. Ir turbūt joks kitas režisierius nesugebėtų geriau apimti visų „Z“ kartos kino skonių, tiek kalbant apie paprastus kino teatrų lankytojus, tiek užkietėjusius kino gerbėjus, plūste plūstančius pažiūrėti bet kokio režisieriaus išleisto filmo. Jis tapo beveik retenybe tarp kino kūrėjų ir didele sėkme bilietų kasose su nepriekaištingu kritikų pripažinimo ir armijos jį garbinančių gerbėjų mišiniu. Dėl to, jog yra žymiai labiau prieinami nei „arthouse“ kinas, bet tuo pačiu ir sudėtingesni nei eilinis vasaros blokbasteris, jo filmai pasirodė esantys išties puikūs. Trūkstamą subtilumą ir charakteristiką jis kompensuoja išsižioti verčiančiais kadrais ir pribloškiančiomis idėjomis.

Bet dar prieš pavergiant žiūrovų širdis painiais, smegenis pasukti verčiančiais filmais, Kristoferis Nolanas buvo paprastas moksliukas, užaugęs su tokiais kultūriniais milžinais kaip „Žvaigždžių karai“, „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ ir „Supermenas“, ir kuris išmoko tame auksiniame mokslinės fantastikos pasaulyje griebtis rimtų svajonių. Pradedant „Pradžia“ ir „Tarp žvaigždžių“ bei baigiant naujausiu jo filmu „Tenet“, Nolanas ne kartą vadovavosi tam tikrais svarbiausiais žanro elementais. Augdamas jis visuomet garsiai kalbėjo apie didžiausius savo įkvepėjus bei tai, kas daro jam įtaką, tokiu būdų suteikdamas kino kūrėjams, prisidėjusiems prie jo karjeros, pelnytą garbę. Toliau rasite dešimt režisieriaus pačių mėgstamiausių mokslinės fantastikos filmų.

2001 A Space Odyssey, 1968

10. „2001: KOSMINĖ ODISĖJA“ (2001: A Space Odyssey, 1968)

Šiam pesimistiniam Stanley Kubricko šedevrui priklauso bent trys reikšmingi rekordai. Pirma, po filmo nepatenkintas scenaristas Arthuras C. Clarkas parašė geriausią savo knygą „2001: Kosminė odisėja“ (dažniausiai būna atvirkščiai). Antra, visos niūriausios filmo pranašystės (deja, deja!) pildosi. O trečia, „Kosminėje odisėjoje“ skambanti Richardo Strausso muzika simfoninei poemai “Šitaip kalbėjo Zaratustra” ir Johanno Strausso valsas „Žydrasis Dunojus“ seniai tapo šiuolaikinio roko (!) klasika (filme taip pat panaudota Aramo Chačiaturiano muzika ir vengrų kompozitoriaus György Ligeti muzikinės temos (dėl pastarųjų, beje, net buvo kilę problemų).

Režisieriui filmo idėja šovė perskaičius britų rašytojo Arthuro C. Clarko trumpą istorija „Sergėtojas“ (The Sentinel). Sutikęs bendradarbiauti kartu rašant scenarijų rašytojas entuziastingai kalbėjo: „Jis [Kubrickas – G.J.] troško sukurti filmą, kuris taptų rimtos fantastikos kūriniu“. Galiausiai, pasižiūrėjęs filmą, rašytojas liko nepatenkintas rezultatu ir parašė tokio paties pavadinimo knygą, gerai žinomą ir mūsų skaitytojams.

Visą žmonijos evoliuciją režisierius sutalpina į kelis epizodus, kuriuos sieja kažkoks nežinomos kilmės monolitas. Nors S. Kubricko filmas yra bandymas pažvelgi į ateitį ir pasvarstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę, „2001: Kosminė odisėja“ pradedama prologu, kai žemėje žmonių dar nebuvo, bet beždžionių sąmonėje jau ėmė formuotis pirmieji „mąstančios būtybės“ sąmoningų veiksmų impulsai (deja, nukreipti į jėgos panaudojimą prieš silpnesnius).

Iš tokio senų laikų prologo režisierius tuoj pat peršoka į fantastinę ateitį, kurioje kosmoso platybėse skrieja erdvėlaivis „Discovery“, valdomas galingo kompiuterio HAL. Įvykus kažkokiai kibernetinei anomalijai (dabar ją, tikriausiai, pavadintume kompiuteriniu virusu) HAL‘o programa perorientuojama ne į pagalbą astronautų komandai, bet į visai priešingus veiksmus.

Nolanas mielai prisimena, koks priblokštas buvo, kai pirmą kartą, būdamas septynerių, kartu su tėčiu, didžiausiame Londono kino teatre žiūrėjo filmą ir patyrė „neįprastą potyrį, kurio metu, rodos, nukeliavo į kitą pasaulį ir leidosi į kelionę, kuri atrodė neįmanoma“. (Gediminas Jankauskas)

9. „SOLIARIS“ (Солярис, 1972)

Ne visi į epinį Kubriko filmą žiūrėjo su tokiu entuziazmu kaip Nolanas, pavyzdžiui legendinis sovietų režisierius Andrejus Tarkovskis, kuriam, kaip žinoma, filmas nepatiko, nes buvo šaltas ir sterilus. Beveik kaip atsakomąją priemonę, jis sukūrė filmą „Soliaris“, itin dvasingą kino juostą, pritaikiusią panašią žmogaus būklės tyrinėjimo teoriją. „2001“ tai padarė išoriškai, žiūrint į žmonijos ateitį, tuo tarpu „Soliaris“ tai padarė introspektyviai, su persekiojančiais praeities demonais ir priminimais apie mūsų šaknis.

Kinooperatorius, kartu su Nolanu dirbęs prie filmo „Tarp žvaigždžių“, supažindino jį su „Soliariu“, kuris jo paties žodžiais padarė įtaką elementarioms istorijos detalėms, kaip kad vėjas, dulkės ir vanduo. Tačiau tai ne vienintelės sąsajos, ypač dėl to, kad abiejose istorijose pasakojama apie našlį astronautą, išsiųstą į rizikingą tarp galaktinę misiją, kurios metu jis priverstas stoti į akistatą su savo sielvartu.

Andrejus Tarkovskis Stanislavo Lemo fantastinio romano siužetą pavertė filosofine metafora, kurioje metafizinio kosmoso gelmėms priešpastatoma žmogaus atminties ir meilės galia.

Didesnė filmo dalis rutuliuojasi kosminėje orbitoje, kurioje į seniai skraidančią kosminę bazę atvykęs mokslininkas Krisas Kelvinas (jį suvaidino mūsiškis Donatas Banionis) susiduria su racionaliu protu nesuvokiamais reiškiniais. Mat Žemės pasiuntinių tyrinėjama planeta Soliaris apgaubta kažkokia magiška plazma, kuri suteikia galimybę astronautams materializuoti savo mintis ir netgi susitikti su mirusiais artimaisiais.

Vos atvykęs į kosminę bazę Kelvinas sužino, kad neseniai čia neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė daktaras Gibarianas (Sosas Sargsjanas), o du likę stoties gyventojai – Sartorijus (Anatolijus Solonicynas) ir Snautas (Jüri Järvetas) elgiasi labai keistai ir kalba nesuprantamomis užuominomis. Pamažu Kelvinas ima suprasti, kad įtartiną kolegų elgesį bus paveikęs jų tyrinėjimų objektas. Paslapčių skraistė darosi dar tankesnė, kai kosminėje bazėje pasirodo prieš kelis metus nusižudžiusi Kriso žmona Hari (Natalija Bondarčiuk).

Kanų fino festivalyje 1972 m. „Soliaris“ apdovanotas Ekumeninio žiuri prizu. (G. J.)

8.Detonatorius“ (Primer, 2004)

Jei pažiūrėjus „Memento“ ar „Pradžią“ jūs iškart šokote į interneto platybes ir beviltiškai ieškojote laiko juostos diagramų tam, kad perprastumėt visą logiką, luktelėkite, nes gali būti, jog žiūrint filmą „Detonatorius“ reikės dar labiau pamankštinti savo smegenis. Trumpai tariant, filme pasakojama apie du jaunus inžinierius, kurie savo rūsyje netyčia pastato laiko mašiną. Jei toks siužetas atrodo per daug tiesmukas, būkite tikri, jog tai, kas vyksta toliau, yra visiškai beprotiška istorija, kupina kelionių laiku, mokslinio žargono ir egzistencinių prasmių.

Ir jei galvojate, kad „virtualią realybę“ sugalvojo modernus siaubų karalius Stevenas Kingas ar koks nors dabartinis jo pasekėjas, smarkiai klystate. Ši problema kankino ir devyniolikto amžiaus mąstytojus.

Dar 1884 metais Anglijoje pasirodžiusi Charleso Howardo Hintono knyga „Kas yra ketvirtasis matavimas?“ (What is the Fourth Dimension?) paskatino jauną literatą Herbertą Wellsą sukurti jį išgarsinusį romaną „Laiko mašina“ (The Time Machine), kuris jau dvidešimtajame šimtmetyje buvo daug kartų ekranizuotas.

Laiko mašinos“ siužetas išties gniaužia kvapą: mokslo genijus Aleksandras Hartdegenas sukonstravo fantastišką prietaisą, kad galėtų gražinti gyvybę nužudytai mylimajai. Šis išradimas leidžia nelaimingam įsimylėjėliui patekti į netolimą praeitį, o vėliau ir į labai tolimus ateities laikus.

Dar daugiau sukurta filmų, kuriuose herojai lengvai pakliūva į praeitį ir elgiasi ten ne tik kaip prašalaičiai stebėtojai, o imasi praeitį pertvarkyti ir pritaikyti savo reikmėms. Kaip, pavyzdžiui, amerikietis Martis Makflajus režisieriaus Roberto Zemeckio komiškoje fantastinėje trilogijoje „Atgal į ateitį“.

Panašiuose filmuose dažniausiai nusižengiama elementariai taisyklei, kurią žino net Jeanas-Claude’as Van Damme’as („Laiko policininkas“): net ir patekęs į praeitį, joje negali pakeisti nė mažiausio menkniekio. Kodėl? – Atsakymą rasite Ray’aus Bradbury novelėse…

Įdomiai istorijas apie laiko mašiną savo pirmajame filme „Detonatorius“ interpretuoja amerikietis Shane‘as Carruthas (g. 1972 m.). Prieš tapdamas kinematografininku jis buvo inžinierius ir matematikas, paskui nusprendė persikvalifikuoti į rašytojus, o vystydamas pirmąjį scenarijų suprato, kad norėtų savo mintis reikšti ne tiek žodžiais, kiek vaizdais.

Taip gimė „Detonatorius“, tapęs tikra Sandenso nepriklausomo kino festivalio sensacija: filmas buvo apdovanotas Didžiuoju žiūri prizu ir pelnė JAV pramonės magnato Alfredo P. Sloano įsteigtą apdovanojimą, kuris skiriamas filmams, siūlantiems naujas mokslines idėjas.

Du pagrindiniai „Detonatorius“ herojai Eibas (akt. Davidas Sullivanas) ir Aronas (jį suvaidino pats režisierius) taip pat apimti naujų mokslinių idėjų: nedideliame garaže jiedu konstruoja prietaisą, kuris turėtų tarti naują žodį šiuolaikiniame moksle.

Tik rezultatą gavo ne tokį, kokio tikėjosi. Vyrukai konstravo antigravitatorių, galintį sumažinti kūnų masę, o sukūrė (iš seno šaldytuvo ir kitokio buitinio šlamšto) keistą prietaisą, kuris elgiasi taip, tarsi būtų kažkoks gyvas organizmas – grėsmingai urzgia, yra galingesnis negu turėtų būti, krečia išdaigas su maitinimu, bet, svarbiausia, gali veikti kaip laiko mašina.

Pirmoji filmo pusė skirta originaliems inžinieriniams sprendimams ir rimtoms mokslinėms kalboms, o antroje pradeda dėtis išties neįtikėtini dalykai. Reikėtų su jais susipažinti… (G. J.)

7. Paprika (2006)

Dar ne taip seniai Animė žanro kūriniai džiugino tik fantastikos gerbėjus Japonijoje. Charakteringa piešimo maniera pasižymintys japonų animaciniai filmai buvo skirti ne vaikams, o jaunimui ir vyresnei auditorijai.

Ženklią dalį animė siužetų yra fantastinės istorijos, kurias (pradžioje komiksams, o vėliau ir filmams) XX a. pradžioje ėmė piešti japonai, pasinaudodami amerikiečių animacinio kino priemonėmis.

Dabar šiomis japoniškomis tradicijomis mielai naudojasi pats Holivudas, praturtinantis savo fantastinius filmus animė ir mangos išradimais („Matricos“, „Avatarai“ ir pan.).

Visi kada nors matę Nolano „Pradžią“ tikrai prisimena sapnų dalijimosi prietaisą, įsimintiną kovos koridoriuje, kur gravitacija vis keičiasi, sceną arba sudaužytų veidrodžių panaudojimą norint pavaizduoti tikrąją vartotojo pasąmonę, kuri įsiskverbia ir sutrikdo sapną. Bet pagrindinis Nolano trileris labiau remiasi Satoši Konu, vyru, kuris keturiais metais anksčiau supažindino su visomis šiomis idėjomis savo itin painioje dramoje.

Filme „Paprika“ matomi futuristiniai aparatai, kuriuos psichologai naudoja, jog patektų į savo pacientų sapnus ir infiltruotųsi į jų pasąmonę per sapnų peizažą, atitinkantį tam tikrą įstatymų ir fizikos dėsnių rinkinį, primenantį tai, ką matėme filme „Pradžia“. Šis prietaisas sukurtas gydyti pacientus, tačiau pavogus vieną nebaigtą prototipą prasideda psichodelinė nusikaltėlio medžioklė, kurios metu sluoksniai taip sapnų ir realybės susilieja į vieną.

Paprika“ (2006 m.)  Japonijoje gimęs pilnametražis animacinis filmas, kurį režisierius Satoshi Konas sukūrė pagal Yasutakos Tsutsui romaną, parašytą 1993 metais. Knygoje pasakojama apie moterį psichologę, kuri įtraukiama į pavojingą avantiūrą ir dalyvauja moksliniame išradime, kurio technologijos leidžia įsibrauti į žmonių sapnus.

Kai kurios Satoshio Kono filmo idėjos mums pažįstamos iš tokių filmų, kaip „Džonis Mnemonikas“ ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (Inception).

Veiksmas plėtojasi artimoje ateityje, kai mokslininkui daktarui Tokitai pavyko išrasti naują psichinių ligų gydymo metodą, pavadintą „DC Mini“ (čia angliška santrumpa DC reiškia Dream Catcher – „sapnų gaudyklę“). Ji leidžia matyti pacientų sapnus, o reikalui esant į tuos virtualius vaizdinius įsibrauti.

Iš daugelio ne tik fantastinių siužetų žinome, kad būtinai atsiranda nedorų žmonių, kurie pažangiausius išradimus trokšta pasisavinti ir jais naudojasi piktavališkai. Taip atsitinka ir „Paprikoje“: projektą vykdančios komandos vadovas daktaras Acukas Tiba be leidimo pradeda nauja technologiją taikyti ypatingai pacientei – aštuoniolikmetei merginai, vardu Paprika.

Daktarui Acukui Tibai atrodo, kad Paprika yra jo savotiškas alter ego – gimininga dvasia, gyvenanti sapnų pasaulyje.

Taip pat ne tik iš fantastinių siužetų žinome, kas atsitinka, kai galingas išradimas iš laboratorijos (taip pat dažniausiai dėl nedorų ketinimų) ištrūksta į platųjį pasaulį. Filmas išnaudoja ir tokią situaciją.

Kartą nepažįstamajam piktadariui pavyko iš laboratorijos pavogti net tris „DC Mini“ prototipus, kurie buvo paskutinėje vystymo stadijoje. Tragiškų pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Netrukus vieno bepročio sapnai buvo „implantuoti“ keliems visiškai sveikiems žmonėms, kurie vienas po kito pradėjo išprotėti.

Daktaras Acukas Tiba su kolegomis nori užkirsti kelią tolesniems eksperimentams ir pasitelkia Paprikos sugebėjimus. Jau pirmasis merginos bandymas patekti į įtariamojo pasąmonę apnuogina šokiruojančią tiesą…

Bet šioje vietoje prasideda kriminalinio detektyvo teritorija, kurioje galioja svarbi taisyklė, draudžianti pirma laiko atskleisti svarbias painaus siužeto detales.

Tik toks genijus kaip Konas gali be jokio vargo atkartoti neorientuotą ir nerišlų sapnų tempą, įmesti žiūrovą į veikėjo mintis bei pademonstruoti vidines jo traumas, kaltes ir dalykus, dėl kurių jis jaučiasi nesaugus. „Pradžia“ gan nebloga imitacija, tačiau kalbant apie emocinį originaliojo filmo gylį, šiame filme jo pritrūko.  (G. J.)

6. O-Bi O-Ba: Civilizacijos pabaiga“ (O-bi, O-ba – Koniec cywilizacji, 1985)

Fantastinę dramą tokiu keistu pavadinimu dar socialistinėje Lenkijoje sukūrė originalia kūryba garsėjęs režisierius Piotras Szulkinas (1950–2018).

Lenkams anuomet kino fantastika tikrai nebuvo svetima. Būtų keista, jei būtų kitaip – juk vienas garsiausių pasaulinės fantastinės literatūros klasikas yra lenkas Stanisławas Lemas. Lenkai pirmieji rašytojo siužetus ėmė pritaikyti kinui („Pabėgimas į kosmosą“, „Negyvenama planeta“ ir „Ištikimas robotas“ buvo sukurti gerokai anksčiau už A. Tarkovskio „Soliarį“).

Mokėjo lenkai fantastiką paversti ir komedija. Pakanka prisiminti sovietmečiu mūsų šalyje beprotiškai populiarias „Naująsias amazones“ (originalus pavadinimas „Seksmisija“), kurias recenzavome anksčiau: https://kaunozinios.lt/svarbu/10-demesio-vertu-sovietiniu-fantastiniu-filmu_128185.html;

Skirtingai nuo „Naujųjų amazonių“ Piotro Szulkino „O-Bi O-Ba: Civilizacijos pabaiga“ – visai ne komedija, nors abejuose filmuose pagrindinį vaidmenį atlieka tas pats populiarus lenkų komikas Jerzy Stuhras.

Naujose amazonėse“ jis vaidino linksmuolį Maksą, sutikusi būti savanoriu hibernacijos (paprasčiau kalbant, užšaldymo) eksperimente ir pažadintą laboratorijoje po 53-ejų metų.

Filme „O-Bi O-Ba: Civilizacijos pabaiga“, kaip nurodoma jau pačiame pavadinime, veiksmas plėtojasi ateityje jau po branduolinės katastrofos. Ją išgyvenusieji žmonės gyvena po betoniniu kupolu (šiandiena kiek šiurpoka prisiminti, kad P. Szulkinas savo filmą kūrė likus metams iki atominės elektrinės avarijos Černobylyje, po kurios betoninis sarkofagas tapo mums visiems visai ne fantastine realybe).

Paskutinieji žmonių civilizaciją dar menantys atstovai betoniniame bunkeryje gyvena vienintele viltimi – visi jie laukia, kol juos išgelbės iš kosmoso nusileidęs Laivas. Taip bent jau teigia aukšto rango kariškiai, nenorintys, kad paskutinę viltį praradę nelaimėliai visai išprotėtų arba imtų desperatiškai maištauti.

O tuo metu betoninis kupolas ima skilinėti. Pagrindinis herojus, vardu Softas (jį ir vaidina Jerzy Stuhras), žino, kad gandai apie Laivą tėra valdžios išmonė, ir bando šią tiesą atskleisti kitiems. Tačiau jo niekas nenori klausyti, nes per požemiuose praleistą laiką žmonės patikėjo utopiniais svaičiojimais ir kiekvienas pagal savo supratimą rengiasi išsigelbėjimo operacijai.

Bet vilties neprarandantis Softas, pasikalbėjęs su kupolą projektavusiu žmogumi, sužino, kad kažkur čia slaptame angare paslėptas lėktuvas. Nušvinta reali išsigelbėjimo galimybė, bet iki filmo pabaigos bus dar daug netikėtumų. (G. J.)

5. „ARTIMI TREČIOJO LAIPSNIO KONTAKTAI” (Close Encounters of the Third Kind, 1977)

Tai pirmasis Steveno Spielbergo kosminės tematikos filmas, iš karto tapęs modernaus kino klasika, o po trijų dešimtmečių papildytas dar ir moderniais kompiuteriniais efektais.

Žmoniją nuo neatmenamų laikų viliojo begalinės kosmoso platybės ir noras aptikti ten į save panašias protaujančias būtybes, o gal net ir tobulesnes civilizacijas. Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius S. Spielbergas visas drąsiausias mokslines hipotezes pateikė kaip nenuginčijamą faktą. Režisierius išvengė dar vieno fantastikos žanre dažnai pasitaikančio stereotipo būtinai vaizduoti kosminius ateivius kuo šlykštesniais siaubūnais.

Anot knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“, „tai nuostabi mokslinė fantastinė misterija, kurioje žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas susiduria su nežemiškomis būtybėmis… Nuėmus puikius specialiuosius garso ir vaizdo efektus, liktų tik pilna išgyvenimų paprasto žmogaus istorija neįprastuose situacijose“.

Tas „paprastas žmogus neįprastuose situacijose“ yra elektros techninės priežiūros darbuotojas Rojus Nearis (Richardas Dreyfussas): tyrinėdamas didelio masto elektros energijos tiekimo trikdžius Indianoje jis susiduria su NSO. Šis įvykis taip paveikia vyrą, kad noras išsiaiškinti, ką visa tai reiškia, užvaldo visas jo mintis.

O tuo metu Meksikos Sonorano dykumoje prancūzų mokslininkas Claude’as Lacombe’as (jį suvaidino prancūzų kino režisierius François Truffaut) ir jo vertėjas amerikietis Davidas Laughlinas (Bobas Balabanas) kartu su kitais vyriausybės mokslo tyrinėtojais aptinka Antrojo pasaulinio karo lėktuvų eskadrilę „Flight 19“, kuri daugiau nei prieš 30 metų dingo Bermudų trikampyje. Lėktuvai nepažeisti ir veikia, tačiau pilotų nėra nė ženklo. Įvykio liudininkas senas vyras tvirtino, kad „naktį pasirodė saulė ir jam dainavo“. Dainos, sklindančios iš kosmoso, nėra išprotėjusio žmogaus išmonė. Filmo autoriai bando suprasti šių garsų prigimtį, o mokslininkai siunčia į kosmosą savo signalus. Ir susilaukia atsakymų…

Šiam filmui Nolanas negailėjo liaupsių ir gyrė tai, kad siužetas buvo rutuliojamas iš šeimos ir „itin reliatyvaus žmogaus“ perspektyvų. Jis pripažino, kad ši kultinė Spilbergo klasika įkvėpė jį kuriant filmą „Tarp žvaigždžių“, kuriuo režisierius bandė suteikti „šiuolaikinei auditorijai šiek tiek tokio istorijos pasakojimo pojūčio“.

4. „BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS“ (Blade Runner, 1982)

Iš tiesų kiekvienam iš mūsų įdomu sužinoti, kas laukia ateityje. Apie tai žmonės spėlioja nuo neatmenamų laikų. Bet filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai dar 1982 metais pasirūpino, kad mums ilgai laužyti galvos netektų…

„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ – mokslinės fantastikos / kiberpanko filmas režisuotas Ridlio Skoto (Ridley Scott). Lietuviškai verčiamas „Likvidatoriaus“ pavadinimu, tačiau plačiausiai žinomas originaliu anglišku pavadinimu Blade Runner. Žodžių junginys „bėgantis skustuvo ašmenimis“ (blade runner) nusižiūrėtas iš Alano E. Nurso romano tuo pačiu pavadinimu. Ir tai vienintelis dalykas, kurį filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai pasiskolino iš minėtojo romano.

„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ premjeros neišvydo  Filipas Dikas, kurio romano motyvais pastatytas šis filmas, mirė iki jos likus keliems mėnesiams. Hamptonas Fančeris rašė filmui scenarijų. Prodiuseris Maiklas Dylis (‘Michael Deeley) finansavimu pasirūpino iš įvairių šaltinių (biudžetas 28 mln. USD) ir sugebėjo įtikinti režisierių Ridlį Skotą pirmąkart sukurti filmą Amerikoje. Kūrėjai idėjų sėmėsi iš įvairių anksčiau pastatytų filmų. Yra šešios šio filmo versijos, tačiau žinomiausios dvi – originali (1982 m.) versija ir per televiziją transliuojama versija. Kitos versijos – JAV kino teatruose rodyta („vietinė versija“ – domestic cut), dvi darbinės versijos, rodytos išankstinėse peržiūrose ir (kartais) kino festivaliuose. Viena iš jų 1991 m. be Skoto sutikimo išleista kaip „Režisieriaus versija“ (Director’s Cut), 1992 m. režisieriaus versija. Oficialiojoje režisieriaus versijoje gerokai pakeista pabaiga. Tai nepatiko Skotui, todėl 2000–2002 m. dar šiek tiek ją pakeitė. Tačiau pastarojo filmo varianto dėl teisinių ginčų žiūrovai taip ir neišvydo.

Filme vaizduojamos ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas (vaid. Harisonas Fordas).

Nuo pat vaikystės Nolanas buvo didelis Ridlio Skoto neo-noir filmų gerbėjas ir gyrė jo gebėjimą panaudojus gamybos dizainą ir filmavimo aikšteles sukurti „itin įtraukiančius ir nepaprastus pasaulius“, kurie iškart jį sužavėjo. Negalima kaltinti Nolano už tai, kad įsimylėjo tokį vizualinį milžiną kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, nes, pagaliau, kas galėtų užmiršti monolitines piramides, naftos perdirbimo supernovas ar neoninių šviesų pripildytas gatves, permirkusias nuo nuolatinio lietaus?

Viename naujausių interviu režisierius prisipažino, kad ankstyvuosiuose filmo „Betmenas: pradžia“, pirmojo „Tamsos riterio“ trilogijos filmo, kūrybos etapuose jį itin traukė vizualinis filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ apdorojimas. Kaip teigia pats režisierius, jis „bandė apsupti žiūrovus jų sukurto pasaulio atmosfera“ ir kad jis „tikrai bandė pamėgdžioti vizualinį „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ stilių, kad to pasiektų. Jis taip pat prisimena, kad visa komanda iškart pradėjo žiūrėti į lietų, rankines kameras ir ilgesnius objektyvus, kad galėtų sukurti autentiškesnį, šiurkštesnį pojūtį, kuriant tekstūrą, o Ridlį Skotą vadino „visišku savo srities meistru“.  (Austėja Žostautaitė)

3.Skerdykla Nr. 5“ (Slaughterhouse-Five, 1972)

Pagal JAV rašytojo Kurto Vonneguto kūrinius sukurta per tris dešimtis vaidybinių filmų: du siužetai – „Lopšinė katei“ ir „Mėlynbarzdis“ Holivude plėtojami šiuo metu.

Kad Vonneguto prozai būdinga specifinė pasakojimo maniera, atskleidžianti ironišką požiūrį į klasikines Amerikos vertybes, žino ir mūsų skaitytojai (lietuviškai išleista nemažai jo knygų).

Turėjome galimybę susipažinti ir su viena rašytojo garsaus romano ekranizacija „Čempionų pusryčiai“ (Breakfast of Champions, 1999 m., rež. Alanas Rudolphas), kurioje Bruce’as Willisas labai įtikinamai įsikūnijo į šiam aktoriui visai nebūdingą personažą – klestintį, bet depresijoje skęstantį mažo amerikietiško miestelio Midlendo verslininką Dveiną Huverį.

Rašydamas romaną „Skerdykla Nr. 5, arba Vaikų kryžiaus žygis“ Kurtas Vonnegutas vadovavosi patirtimi, įgyta Antrojo pasaulinio karo metu sąjungininkų intensyviai bombarduojamame Dresdene. Rašytojas tapo karo savanoriu po to, kai Perl Harboro uoste japonai atakavo JAV laivyną. O Dresdene jis kaip karo belaisvis atsidūrė 1944-aisiais po operacijos Ardėnuose.

Skaitant „Skerdyklą Nr. 5“ nejučia peršasi mintis, kad tai absoliučiai nekinematografiškas romanas, t.y. sunku įsivaizduoti, kaip galima būtų sukurti filmą, kuriame laisvai peršokama iš dabarties į praeitį arba nukeliaujama į tolimąją planetą.

Bet patyręs Holivudo režisierius George’as Roy’us Hillas, praėjus trims metams po knygos pasirodymo, puikiai sugebėjo išversti į kino kalbą tai, ką pats rašytojas buvo pavadinęs „telegrafiškai šizofrenišku stiliumi“.

Jaunas amerikietis Bilis Piligrimas (akt. Michaelas Sacksas) Antrojo pasaulinio karo metais, kaip ir pats Vonnegutas, buvo Dresdeno bombardavimo liudininkas. Ši tragiška patirtis visą likusį gyvenimą neduoda Biliui ramybės, vėl ir vėl gražindama jį į tas giliai atmintin įsirėžusias dienas.

O kartais vyras ne tik mintyse keliauja į tolimąją Tralfamadoro planetą, kurioje viskas kitaip nei Žemėje ir kur Bilį, tarsi kokiame TV realybės šou, iš savo ketvirtojo matavimo erdvių stebi paslaptingi kosmoso gyventojai.

Nenuostabu, kad šitaip lengvai laike keliaujantis Piligrimas net saviškių yra laikomas keistuoliu ir šiek tiek kvaištelėjusiu žmogumi.

Filme, kaip ir knygoje, tampriai persipina realizmas ir groteskas, fantastika ir satyra, beprotybės žiaurumas ir karti ironija. O psichologai Biliui Piligrimui diagnozavo dažną karo veteranų ligą – potrauminį stresinį sutrikimą.

Pats rašytojas iš visų savo romanų ekranizacijų labiausiai vertino būtent šitą. 1985 metais interviu žurnalui „Film Comment“ Kurtas Vonnegutas sakė: „Esu labai dėkingas režisieriui George’ui Roy’ui Hillui ir kompanijai „Universal Pictures“, kuriems pavyko sukurti nepriekaištingą mano romano ekranizaciją. Kiekvieną kartą, kai aš žiūriu šį filmą, aš susijaudinu ir džiugiai kikenu, nes filmas nepaprastai harmoningas tiems jausmams, kurie mane buvo užvaldę, kai rašiau romaną“.

Originaliojo šaltinio knygoje yra vienas skyrius, kuriame Drezdeno bombardavimas kontekstualizuotas pasakojant atvirkščiai. Ši dėstymo technika įkvėpė Nolaną sukurti savo paties atvirkštinės tvarkos trilerį, kuris galiausiai tapo filmu „Memento“, pakylėjusiu režisierių į karjeros aukštumas. Romane taip pat buvo rašoma apie tarpdimensines būtybes, kurios visuose laikuose egzistuoja tuo pačiu metu ir trukdo protagonistui panašiu būdu, kaip matėme filme „Tarp žvaigždžių“. (G. J.)

1. METROPOLIS“ (1927) 

Vokiečių režisieriaus Fritzo Lango „Metropolis“ – vienas didingiausių klasikinių filmų, ilgam suformavęs fantastinių filmų kanonus.

Nebylusis kinas kartais gali pasirodyti panašus į kino pasaulio namų darbų atitikmenį – tai, ką būtinai reikia ištverti, jog geriau suprastum aplinką. Bet apie filmą „Metropolis“ to pasakyti negalėtume. Jis gal ir yra beveik šimtmečio senumo, tačiau vargu ar sugebėtumėte rasti kitą tokį vizualiai įspūdingą ir susimąstyti verčiantį nebylųjį filmą, kuris atrodo toks naujas ir modernus.

Norint kalbėti apie Frico Lango ekspresionistinę klasiką, reikia kalbėti apie itin daug pokyčių į kino pasaulį įnešusį ir tikriausiai patį įtakingiausią mokslinės fantastikos filmą. Kristoferis Nolanas apie šį filmą mano būtent taip ir vadina jį „pagrindiniu žanro vertinimo pagrindu“, prilygstančiu 2001 metų filmui „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (visai nebloga kompanija). Su „art deco“ stiliaus miesto vaizdais, neįtikėtinais papuošimais ir bauginimų skaičiumi, „Metropolis“ supažindino žiūrovus su stebuklų pasauliu, pertvarkiusiu viską, kas atsirado vėliau.

Sukūręs kelis ekspresionistiniu filmus (Pavargusi mirtis, Lošėjas daktaras Mabuzė ir Nibelungus) režisierius Fritzas Langas išsikovojo ypatingą statusą trečiojo dešimtmečio Vokietijos kine.

Pagal vokiečių literatūros epą sukurtuose „Nibelunguose“ (1924 m.) pašlovinęs praeitį, Fritzas Langas 1927 m. sukuria „Metropolį“ – fantastinį filmą apie ateities pasaulį- savotišką distopijos ir kartu antiutopijos hibridą. Veiksmas rutuliuojasi milžiniškame mieste, padalintame į du pasaulius – požeminiame triūsia tūkstančiai darbininkų, kad viršutiniame visais gyvenimo malonumais galėtų mėgautis turtuoliai. Konfliktas tarp antagonistinių pasaulių prasideda tada, kai magnato Frederseno sūnus Frederis įsimyli darbininkę Mariją. Kad suardytų galimą antagonistinių pasaulių sąjungą beprotis išradėjas Rotvangas, panašus į viduramžių alchemiką, sukonstruoja robotę – Marijos antrininkę, kuri kusto darbininkus maištui. Taip filme apie ateitį atsiranda dvi svarbios vokiečių ekspresionistinio kino temos – antrininko ir dirbtinio žmogaus.

Labai vykusiai ekspresionistinio kino metodus režisierius panaudoja ir vaizduodamas žmonių mases požeminiame mieste – darbininkai čia parodyti kaip bevalės, jokių individualumo bruožų neturinčios būtybės, įpratusios vaikščioti žemyn panarintomis galvomis.

Nors filmo finalinis patosas ir pabaiga, rankų paspaudimu sutaikanti darbininkus su engėjais, atrodo naiviai ir kiek gadina bendrą grandiozinio reginio didybę, „Metropolis“ neabejotinai yra nebylaus vokiečių kino viršūnė, stebinanti ir šiuolaikinį žiūrovą. Bet komercinės sėkmės filmas nesusilaukė. Iki mūsų laikų žinomos kelios skirtingos trukmės filmo kopijos. Kaskart restauruojant šį nebylaus kino šedevrą jis buvo papildomas anksčiau nematytomis scenomis. (G.J.)

A Clockwork Orange, 1971 2

1. „PRISUKAMAS APELSINAS“ (A Clockwork Orange, 1971)

Dar vienas Kubriko filmas patenka į Nolano geriausiųjų sąrašą. Šįkart tai ne toks filmas, kuris pripildo jus nuostaba ir smalsumu, kaip kad „2001“, tačiau toks, kuris privers jus pašiurpti ir tėkš į veidą sveiką dozę nihilizmo. Vieni jį įsimylėjo, kiti bjaurėjosi, tačiau jei ką ir galima pasakyti apie „Prisukamą apelsiną“, tai kad abejingo jis nepaliko nei vieno.

„Prisukamą apelsiną“ įprasta vadinti pačiu kontroversiškiausių Stanlley Kubricko filmu.

Vos pabaigęs montuoti fantastinį filmą „2001: Kosminė odisėja“ režisierius užsimanė pabendradarbiauti su prieštaringos reputacijos britų rašytoju Anthony Burgessu. Abiems labai patiko mintis sukurti didingą kostiuminę dramą apie Napoleoną, apimančią svarbiausius karvedžio gyvenimo įvykius. Tačiau laikas parodė, kad dviem labai ambicingoms asmenybėms sunku susitarti dėl bendros vizijos. Drauge rašytas scenarijus režisieriui nepatiko, todėl jis šį kino projektą atidėjo. O rašytojas ėmėsi savarankiškai rašyti knygą „Napoleono simfonija“ (Napoleon Symphony: A Novel in Four Movements), kurią baigė 1974 m. ir dedikavo ją savo žmonai ir… S. Kubrickui.

Drauge su A. Burgessu S. Kubrickas visgi sėkmingai padirbėjo, ekranizuojant „Prisukamą apelsiną“, ekranuose pasirodžiusį 1971 metais. Tai labai niūri ir šokiruojanti futuristinė satyra, vaizduojanti netolimos ateities pasaulį, kuriame klesti smurtas. Veiksmas plėtojasi autoritarinėje Didžiojoje Britanijoje, o dėmesio centre atsiduria chuliganų gauja, vadovaujama ekscentriško jaunuolio Alekso (Malcolmas McDowellas) – sadisto, narkomano ir… klasikinės muzikos fano. Drauge su kitais gaujos nariais jie šlaistosi gatvėmis, šokiruoja aplinkinius savo išvaizda ir vulgariomis manieromis, daug laiko praleidžia landynėje, kurioje galima pasivaišinti pienu su kvaišalais, o tarpusavy bendrauja kalbėdami ypatingu mišiniu, sudarytų iš rusiško slengo ir Londono koknių (žemiausių sluoksnių atstovų) prastakalbės žargonu. O apsvaigę nuo narkotikų jie gatvėse užsipuola praeivius, terorizuoja benamius ir niekieno netrukdomi smurtauja.

Po vieno žiauraus smurto akto Aleksas patenka į policininkų rankas. Ir labai susirūpinusi visuomenėje augančiu smurtu vadovybė imasi eksperimento, pavadinto „Liudviko metodu“. Šios medicininės terapijos esmė – priverstinai rodyti sadistui žiauraus smurto scenas (net II pasaulinio karo žudynių kroniką), kad jis negalėtų net užsimerkti. Vaizdus lydi Alekso mėgstamiausia klasikinė muzika. Eksperimento esmė – Alekso organizme sukelti atmetimo reakciją, kurios veikiamas vyrukas pasveiktų nuo smurto priklausomybės.

Amerikos ekranuose filmas pasirodė su indeksu „X“ (skirta tik suaugusiems), o Didžiojoje Britanijoje filmas netrukus buvo uždraustas demonstruoti, ir šios iniciatyvos autorius buvo pats S. Kubrickas. Mat filmo sukeltas skandalingas atgarsis Anglijos visuomenėje pasiekė aukštumas, kai žiaurų nusikaltimą įvykdė viena gauja, kurios nariai buvo apsirengę kaip „Prisukamo apelsino“ veikėjai, o režisieriaus šeima pradėjo gauti anoniminius grasinimus nužudyti.

Didžiojoje Britanijoje „Prisukamo apelsino“ boikotas nustojo galioti tik 2000m., jau po režisieriaus mirties. (G.J.)

Video rekomendacijos: