Filosofas, psichoanalitikas ir kultūros kritikas Slavojus Žižekas, gerai žinomas dėl savo veikalų politinių teorijų, teologijos, psichoanalizės, kino teorijos bei kultūros temomis. Kartu su režisiere Sofi Fains (angl. Sophie Fiennes), Žižekas yra sukūręs du filmus, kuriuos filosofinės dokumentikos mėgėjai, tiesiog privalo pamatyti.
Abiejų dokumentinių filmų, „Perversiškas kino gidas“ (2006m.) ir „Perversiškas ideologijos gidas“ (2012m.), autorius yra pats Slavojus Žižekas. Būtent jis ir ne kas kitas, abiejuose filmuose pateikia savo idėjas bei įžvalgas, iliustruodamas jas filmo scenomis. Taigi, siūlau trumpai apžvelgti, ką analizuoja šis kultūros kritikas, ir kodėl tai turėtų būti įdomu.
Tai dvi valandas su puse truksianti dokumentinė juosta, kuri padalyta į tris dalis. Joje Slavojus Žižekas analizuoja vienus iš geriausių pasaulinių filmų, smulkiai aptardamas tam tikras scenas. Pasitelkdamas psichoanalitinės teorijos perspektyvą, Žižekas bando praplėsti žiūrovo suvokimą ir atskleisti gilesnę rodomų filmų prasmę bei siunčiamas idėjas.
Charizmatiškai ir su juoko doze, filosofas dėsto sudėtingas teorijas, neretai remiasi ir Froido mintimis, pats iškelia bei atsako į klausimus. Juostoje aptariami net keturiasdešimt trys filmai, tarp jų ir Deivido Linčo, Alfredo Hitčkoko, Čarlio Čaplino bei Deivido Finčerio kūryba. Filosofas padeda suprasti tam tikrus režisierių kūrybos motyvus ir besikartojančius elementus, kartais pats būdamas originaliose aptariamų scenų filmavimo vietose ar bent tobulai jas atkuriant. Pasak autoriaus, „Perversiškas kino gidas“ yra filmas apie tai, ką psichoanalizė gali mums papasakoti apie kiną.
„Perversiškas ideologijos gidas“ (angl. „The Pervert’s guide to ideology“), 2012m.
Tai pirmosios dokumentikos tęsinys, nors būtent šioje juostoje Slavojus Žižekas koncentruojasi į pačią ideologiją. Lygiai taip pat, kaip ir pirmąjame filme, autorius pasitelkęs psichoanalizę, aptaria procesus ir reiškinius, kurie formuoja visuomenės įsitikinimus bei elgesį.
Dokumentinio filmo “The Pervert’s guide to ideology” kadras
Šį kartą, Žižekas bando parodyti, kokiu būdu ideologija atsispindi filmuose ir kad patys filmai, yra ideologijos padarinys. Jis įžvelgia politinius aspektus Styveno Spilbergo filme „Nasrai“, aiškina kaip veikia propaganda, remdamasis filmu „Jie gyvi“ (angl. They Live), pateikia ir daugelio kitų filmų analizių. Nors didelė dalis pavyzdžių yra iliustruoti filmų fragmentais, Žižekas taip pat remiasi ir vartojamais produktais (Starbucks, Coca-Cola, Kinder Surprise atvejai), realiais faktais ar istoriniais kontekstais. Be minėtų temų jis aptaria ir kapitalizmą, biurokratiją, visuomenės vartotojiškumą ir pan.
Reikia pripažinti, jog abi Slavojaus Žižeko dokumentikos nėra itin lengvos. Nors autorius ir trykšta charizma, filmuose aptariamos gan sudėtingos teorijos ir jų aiškinimai, reikalaujantys visiškai sukoncentruoto žiūrovo dėmesio. Teoretikas dvi valandas be pertraukų nagrinėja gilias temas, vieną mintį papildydamas kita. Galbūt ne visi sutiks su autoriaus siūlomomis interpretacijomis, tačiau šie du filmai tikrai išmokys atkreipti dėmesį į detales, kritiškiau mąstyti, praplėsti akiratį ar tiesiog atlikti individualias įžvalgas.