ĮSPĖJIMAS: Straipsnyje atskleidžiami serialo „Sostų karai“ #SiaubingiSpoileriai

Buvo akivaizdu, kad tėra keletas galimų laimingų „Sostų karų“ pabaigų, bet viena baisiausių veikėjų baigčių atiteko Deneris Targarian. Atrodė, kad Emilijos Klark įkūnijamai ikoniškajai, drakonais skraidančiai karalienei lemta tapti serialo geriete, tačiau priešpaskutinėje serijoje ir prieštaringame finale ji buvo paversta grynų gryniausia diktatore. Viso serialo metu besiplėtojanti pagrindinės veikėjos Deneris tema baigiasi netikėtu virsmu į piktadarę – ir, galiausiai, ji tampa garsiojo nieko nežinančio Džono Snou (Kitas Haringtonas) kardo auka. Po trumo prisitaikymo periodo Karalystė ir toliau gyvuoja.

Viena vertus, staigus vieno galingiausių ir mylimiausių veikėjų pasinėrimas į beprotybę ir blogį „Sostų karuose“ visiškai normalu. Vis dėlto, dauguma mano, kad su šia tema buvo pasielgta netinkamai, o Deneris lemtis paprasčiausiai vienas iš dalykų, kurie „Sostų karuose“ nenusisekė. Būtų įdomu sužinoti, ką apie tokią veikėjos baigtį mano pati Klark – ir taip jau nutiko, kad ji neseniai pasidalino savo požiūriu šia tema. Pažiūrėkime, ką apie šį negarbiną „Sostų karų“ finalą sako Emilija Klark.

Emilija Klark supranta, kodėl gerbėjai nebuvo patenkinti „Sostų karų“ finalu

Per pasirodymą „MTV News“ korespondento Džošo Horovitzo tinklalaidėje „Laimingas liūdnas sumišęs“ (angl. Happy Sad Confused) Klark pasidalino savo požiūriu į „Sostų karų“ finalą – ir panašu, kad ji visiškai supranta kritiką.

„Suprantu, kodėl žmonės įsiutę“, sakė Klark. „Visiškai suprantu“. Ji taip pat paatviravo apie asmeninį savo požiūrį bei pabrėžė, kad Deneris įkūnijo aštuonis sezonus, todėl buvo įsipareigojusi vaidinti ją kuo geriau iki pat pabaigos. „Bet būnant aktoriumi tu negali teisingai įvertinti veikėjo, į kurį per dešimtmetį sudėjai visą savo kraują, prakaitą ir ašaras, jei nesutinki su jo perteikiamomis idėjomis. Todėl aš nesiruošiu tiesiog sakyti „Ai, gerai. Suvaidinsiu tą sceną, koks skirtumas“.

Horovitzui užklausus ar pamačius scenarijų Klark kilo įtarimų dėl pabaigos, aktorė atsakė: „Na, pirmiausia paskaičius scenarijų pajunti šiokį tokį sukrėtimą „Oho, gerai!“ Pirmiausia sureaguoji galvodamas, kad viskas gerai“. Ji taip pat pripažino „mąsčiusi“ ar žmonėms patiks visi šie įvykiai.

Taip pat verta paminėti, kad Klark niekada neatskleidė visų finalo smulkmenų – ji Horovitzui viską pasakojo „per aplinkui“, taktiškai aplenkdama tiesioginius pareiškimus. Kaip bebūtų, girdint aktorę sakant, jog ji supranta gerbėjų nusivylimą ir pabrėžiant, kad kai kurios plėtotės galimai jai ne itin patiko – nors prieš kameras ji atidavė visą save – verčia mus tik dar labiau ją gerbti ir galbūt netgi svajoti apie labiau tinkamą Drakonų motinos (angl. Mother of Dragons) baigtį.

2019 metų gegužės 19 dieną „Sostų karai“ užbaigė savo aštuonis metus trukusią istoriją ir lūkesčiai buvo itin dideli – ne tik serialo finalui, bet ir visiems aštuoniems sezonams. Po metų metus trukusių kovų, meilės istorijų, politinių intrigų, filmavimo aikštelių naikinimų, drakonų, vilkų ir ledo zombių (o taip pat ir vienų geriausių televizijos vaidybinių pasirodymų), gerbėjai nekantriai laukė, kol galės pamatyti kaip baigiasi serialas ir ką sumąstė kūrėjai Deividas Beniofas ir D. B. Vaisas.

Galiausiai, aštuntasis „Sostų karų“ sezonas baigėsi su gan nuviliančiu „Rotten Tomatoes“ įvertinimu, o taip pat ir siaubingais atsiliepimais iš gerbėjų, iš kurių keletas netgi pradėjo peticiją, reikalaujančią perrašyti sezoną be „nekompetentingų rašytojų“. Nuo pradžių buvo aišku, kad su tokia kiekviename sezone stiprėjančia įtampa ir nerimastingu laukimu neįmanoma patenkinti visų žiūrovų ar surišti visų palaidų galų tokiame dideliame šou, tačiau skubotos įguvendinimo, apmaudžių veikėjų pasirinkimų ir kitų neatitikimų dėka, didelė dalis užkietėjusių „Sostų karų“ gerbėjų liko nepatenkinti – taigi, štai kas iš tiesų pabaigoje nenusisekė su „Sostų karais“.

Nebeliko šaltinių

Pirmiems penkiems sezonams Beniofas ir Vaisas kaip tiesioginiais šablonais galėjo naudotis Martino knygomis ir daugelis serialo mylimiausių, ir negarbingiausių akimirkų, įskaitant ir Nedo Starko nužudymą, Raudonąsias ir Purpurines vestuves bei Tiriono teismus kovos pavidalu, buvo paimtos tiesiai iš originalaus šaltinio. Beniofas ir Vaisas kai ką ir pakoregavo – penktojoje knygoje, Tirionas klaidžioja, rodos, visą amžinybę, kol nesutinka Deneris, tuo tarpu seriale jie gan greitai sukuria komandą – bet bendrai paėmus, jie daugiausiai laikėsi originalaus scenarijaus.

Tačiau pasibaigus penktajam sezonui, pasibaigė ir šaltiniai – kita Martino serijos knyga „The Winds of Winter“ vis dar nepublikuota (ir yra vienas ilgiausiai besitęsiančių pokštų leidyboje, kadangi ji kuriama jau metų metus). Net ir turint tai omenyje, kai tik Beniofui ir Vaisui pasibaigė šaltiniai, panašu, kad jie nesugebėjo suteikti gerbėjams tenkinančios pabaigos (nors pats Martinas jiems padėjo), o Martinas vis dar gali tai ištaisyti, jei tik išleis paskutinę serijos knygą. Negalima sakyti, kad Beniofas ir Vaisas netalentingi, tačiau natūralu, kad Martinas savo paties istoriją turėtų sugebėgti užbaigti geriau.

Sutrumpinti sezonai

Suprantama, kad „Sostų karams“ tampant vis didesniu hitu (net ir su netvirta pabaiga tai vis tiek yra didžiausias fenomenas visoje televizijos istorijoje) „HBO“ norėtų, jog jis tęstųsi kiek tik galima ilgiau, tačiau 2015 metais Beniofas ir Vaisas viešai susiginčijo su tinklu dėl to, kiek ilgai turėtų tęstis serialas ir išreiškė norą užbaigti jį po septynių sezonų. Nors net pats Martinas sakė, kad serialas turėtų apimti mažiausiai 13 sezonų, jo kūrėjai ir „HBO“ galiausiai sudarė sandorį aštuonių sezonų transliacijai, kuri sutrumpintų septintąjį ir aštuntąjį sezonus – septintą sudarytų septynios serijos, o aštuntą tik šešios.

Serialo gerbėjams akivaizdu, kad keleto metų vertės įtampos kūrimo ir laukimo sukišimas į mažiau serijų sukūrė tik dar daugiau problemų, o tai, kad serialo kūrėjai patys prašė šių trumpų sezonų išties glumina. Nepalikdamos vietos istorijai net atsikvėpti, serijos pasirodė skubotos, bet akivaizdu, kad Beniofas ir Vaisas jau seniai išgyveno šį profesinį etapą (tiesą sakant, jie jau nukreipė savo jėgas kitam milžiniškam projektui).

Skubotos istorijos

Sutrumpintų sezonų dėka, finalinių serialo serijų partija neabejotinai nukentėjo, o labiausiai tai pastebima skubotose istorijose, kurios labai skiriasi nuo ankstesnių serialo sezonų, kuriuose buvo koncentruojamasi į epines keliones, veikėjų vystymąsi ir ilgas siužeto linijas. Aštuntam sezonui prasidėjus su dviem lėtesnėmis serijomis, kurios buvo panašesnės į matytas praeituose sezonuose, žiūrovai itin susijaudino, bet tuomet viskas pradėjo skriete skrieti link didžiojo finalo tokiu būdu paliekant painius istorijų galus taip ir neatmazgytus. Veikėjai žaibo greičiu čia pasirodydavo istorijoje, čia vėl dingdavo (Bronas tik vienas iš pavyzdžių), iš pažiūros neįveikiamos kliūtys buvo įveikiamos vienu akies mirksniu (viso, Nakties karaliau), o veikėjai, panašu, kad teleportavosi iš vienos Vesteroso vietos į kitą, kai ankstesniuose sezonuose visa esmė ir buvo tame, kiek ilgai užtrunka kur nors nukeliauti (kaip Euronas taip greitai pasirodo?).

Gerbėjai apskritai nenorėjo, kad „Sostų karai“ pasibaigtų, bet dar labiau jie nenorėjo, kad žiūrint serialą kiltų jausmas, jog norima jį užbaigti kuo greičiau – netgi keletas aktorių pripažino, kad paskutiniame sezone viskas rutuliojosi „gan greitai“. Su tiek daug istorijos galimybių, galiausiai liekame nusivylę, jog kūrėjai leido savo veikėjams ir siužeto linijoms nukentėti kelyje link pabaigos.

Netvarkingas įgyvendinimas

Didžiausias ir labiausiai nevykęs šalutinis skuboto „Sostų karų“ finalinio sezono tempo efektas: nors kai kurie siužetai ir plėtotės buvo įdomios bei įtraukiančios, jų įgyvendinimas nebuvo itin sėkmingas. Seriale buvo ne viena problema, kurią reikėjo išspręsti, įskaitant Deneris kovos strategijas, Misandai mirtį, Eurono laikinai nepriekaištingą tikslą, Sersėjos galimai tikras nėštumas ar tai, kaip Branas tapo karaliumi, nors viso sezono metu praktiškai nepajudino nei pirštelio, o pats baisiausias pavyzdys tai staigus Deneris nukrypimas į beprotystę.

Po ištisų sezonų, kuriuose ji skrudino savo priešus ir užkariavo žemes anapus Vesteros, gerbėjai nekantriai laukė, kol galės pamatyti ar Deneris – feminizmo ikona, Memų motina (angl. Mother of Memes) ir netgi įkvėpimas besilaukiantiems tėvams – seks savo tėvo Eirio pėdomis ir taps Pamišusia karaliene. Pabaigoje atrodo logiška, jog tokia ir tapo (žiūrovai nuo pat pradžių sekė keršto ir beprotybės kupinus Deneris impulsus), vienintelis žiūrovams suteiktas išankstinis pasiruošimas visiškam Deneris pasinėrimui į beprotybę buvo jos įtūžio pilnas tikėjimo praradimas po Misandai mirties, ir kai kuriems pasirodė, kad tokiai teisingumui atsidavusiai veikėjai buvo nepelnytai leista Karaliaus žemėse sudeginti tūkstančius nekaltų žmonių. Vietoj to, kad leistų Deneris patirti sudėtingos ir žavinčios veikėjos tematiką tampant tėvu, kurio visada bijojo, serialas paverčia ją tropu ir neabejotinai pasišaipo iš vienos geriausių ir įdomiausių serialo veikėjų.

Prasta veikėjų plėtotė

Staigus Deneris tapimas Pamišusia karaliene tikrai yra vienas iš akivaizdžiausių nepastovios veikėjo plėtotės pavyzdžių, tačiau ji ne vienintelė veikėja nukentėjusi finaliniame sezone; jei norite sužinoti, su kuriuo veikėju nenusisekė aštuntajame sezone, tereikia pagalvoti apie Džeimį Lanisterį.

Džeimis „Sostų karus“ pradėjo gan prastoje padėtyje (bandymas nužudyti vaiką, nes jis užklupo tave mylintis su dvyne seserimi, tikrai sulaukia piktų žvilgsnių), tačiau serialo metu, atperkančio veikėjo temos ir absoliučiai žavingo Nikolaujaus Kosterio-Valdau pasirodymo dėka, jis tapo gerbėjų numylėtiniu. Prie didžiosios Džeimio atpirkimo kelionės dalies prisidėjo draugystė, o galiausiai ir pasimatymai su Briana iš Tarto, kuri mylėjo vyrą po visais šarvais ir padėjo išsivaduoti iš jo žiaurios dvynės sesers gniaužtų. Tačiau suviliojęs Brianą Džeimis pabėga iš Vinterfelo (dėl kurio išgelbėjimo jis kovojo prieš Mirusiųjų armiją) ir sugrįžta į sesers pusę sakydamas Brianai, jog yra „neapkenčiamas“, kaip kad prieš pabėgdama sakė Sersėja. Kai kurie gerbėjai vylėsi, kad galbūt jis į Karaliaus žemes sugrįžo tam, kad nužudytų savo seserį, tačiau Džeimis ir Sersėja susivienija bei miršta vienas kito glėbyje. Su šiuo vienu veiksmu Beniofas ir Vaisas sužlugdė metų metus trukusią veikėjo plėtotę ir suteikė vienam iš didžiausių serialo veikėjų mažiausiai patenkinamą pabaigą, kokią tik galėjo išsirinkti.

Elgesys su moterimis

„Sostų karuose“ nuo pat pradžių buvo problemų susijusių su moteriškos lyties veikėjomis, tačiau po ištisų sezonų prievartos, užpuolimų ir brutalumo, kurį kūrėjai perdavė kaip normalų susidūrimą, panašu, kad serialas atvertė naują lapą. Nepaisant ilgai laukto finalo atverčiant kortas tarp Deneris ir Sersėjos, dviejų galingų karalienių, vykdančių misijas, serialui artėjant link pabaigos ir kitoms veikėjoms, pavyzdžiui, Sansai, Arijai ir Brianai buvo leista tapti stipresnėmis ir sumanesnėmis.

Kaip bebūtų, pažiūrėjus kaip Briana nužudo Sandorą Klegainį, Arija tampa beveide žudike, o Sansa nugali kiekvieną kada nors ją nuskriaudusį vyrą, elgesys su jomis finaliniame sezone atrodo ypač netinkamas. Sansa iki serialo pabaigos gali tapti Karaliene Šiaurėje, bet prieš tai ji pasako Sandorui, kad būtent prievartavimai ir smurtas pavertė ją tokia moterimi, kokia ji yra dabar. Briana, pirmoji Septynių karalysčių riterė moteris, visą sceną praleido verkdama dėl vyro. (Dėkui Dievui, Arija beveik visą laiką išliko nuožmi). Deneris ir Sersėja pasirodė ne ką geriau, viena išprotėjo, o kita visą sezoną nieko neveikė ir galiausiai buvo sutraiškyta akmenų, tačiau viena baisiausių lemčių atiteko Misandai, vienintelei išlikusiai juodaodei serialo veikėjai, kuri buvo nužudyta tam, kad patenkintų Deneris siužeto liniją. „Sostų karai“ niekada neturėjo būti puikiu feminizmo pareiškimu, tačiau tikrai galėjo pasirodyti ir geriau.

Svarbių akimirkų praleidimas

Nenuostabu, kad likus su šešiomis serijomis, kai kurios scenos dėl laiko sumetimų buvo apkarpytos, bet su tiek daug informacijos iš istorinės pusės atrodo neteisinga, jog kai kurios svarbiausios serialo akimirkos vyksta už ekrano ribų, o ypač kalbant apie didžiausias paslaptis.

Vienas labiausiai šokiruojančių išaiškinimų seriale, tai kad Džonas Snou iš tikrųjų yra ne Nedo Starko pavainikis, o teisėtas Nedo sesers Lijanos ir Deneris brolio Reigaro sūnus, dėl ko jis tampa pačiu geriausiu pretendentu į Geležinį sostą. Žiūrovai tai žinojo jau metų metus, tačiau informacijai pradėjus sklisti Vesteros žemėje (ir sezono premjeroje tai išsiaiškinus pačiam Džonui), vienas didžiausių klausimų buvo, kaip visi veikėjai reaguos į tokią naujieną. Nepaisant Deneris perspėjimų niekam nesakyti, Džonas žino, kad privalo pasakyti savo netikroms seserims Sansai ir Arijai šią rimtą naujieną, ir kai jis Vinterfele surenka visą Starkų šeimą, kad pasakytų kas toks yra iš tiesų, kamera paprasčiausiai… nutraukia kadrą. Ir jei tai nebuvo pakankamai blogai, kai Sansa gudriai pasako Tirionui tiesą, serialas atlieka tokį patį veiksmą, atimdamas iš gerbėjų ne vieną, o net dvi reakcijas į šią naujieną. Atimant iš gerbėjų tokias svarbias akimirkas sumažinama dramatinė įtampa, kurią „Sostų karai“ sunkiai kūrė ištisus metus.

Svarbių istorijų atsisakymas

Kartu su akimirkomis, atsidūrusiomis už ekrano ribų, daugybė siužetų iš ankstesnių sezonų irgi atsidūrė ant montažo kambario grindų, ir nors suprantama, kad „Sostų karuose“ visų istorijų užbaigti neįmanoma, atrodo nesąžininga, jog tiek daug svarbių plėtočių serialo pabaigai praktiškai neturėjo jokios įtakos.

Pavyzdžiui, Džonas Snou „Sostų karuose“ įveikė gan rimtą kelionę, tapo stipriu ir gerbiamu vyru, kuris tikrąja to žodžio prasme žuvo dėl savo žmonių prieš suvokdamas, jog visa jo tapatybė tebuvo melas, skirtas apsaugoti jo gyvybę, bet pabaigoje, visa tai neturėjo jokios reikšmės, kadangi serialas išsiuntė Džoną į Nakties sargybą neleisdamas didžiajai daliai Vesteros sužinoti, kad yra dar vienas sosto įpėdinis. Arija du sezonus treniravosi su Beveidžiu vyru ir nors ji galbūt ir išmoko slaptumo ir ginklų panaudojimo būdų, kurie leido jai nužudyti Nakties karalių, pasirodė keista, kad paskutinio sezono metu ji nė karto neapsikeitė veido. Šie pavyzdžiai patys paprasčiausi – ankstesniuose sezonuose tiek daug dėmesio sulaukę religijos, pradedant Raudonąja Šventike ir baigiant Senaisiais bei Naujaisiais dievais, pabaigoje buvo visiškai išmestos. Kai kurie siužetai gal ir buvo paaukoti dėl rimtų priežasčių, bet tokia jų galybė atrodo absurdiškai.

Pamirštos pranašystės

Nuo pat pradžių „Sostų karuose“ buvo gausu pranašysčių, akcentuojančių tiek vaisingumą, tiek žmogžudystes, tiek išgelbėtojus, ir kadangi dalis jų serialo metu išsipildė (verta paminėti pranašystę Sersėjai apie jos santuoką ir vaikus), atrodė savaime suprantama, kad ir kitos girdėtos pranašystės bus itin svarbios. Tačiau buvo visai ne taip ir labai sunku suprasti, kodėl dauguma iki serialo pabaigos pamirštų pranašysčių apskritai buvo pristatytos žiūrovams.

Viena ankstyviausių serialo pranašysčių, papasakota kerštingos raganos, apima Deneris ir jos gebėjimą susilaukti vaikų, ir ragana atskleidžia Deneris, jog ši niekada negalės susilaukti palikuonių. Deneris pilnai tuo tiki, papasakoja tai Džonui ir su savo drakonais elgiasi kaip su vaikais, tačiau galiausiai, Deneris vaisingumas serialui tapo tiek pat svarbus, kaip ir keistas Edo Širano epizodas. Deneris taip pat buvo galima itin svarbių teorijų apie Azor Ahai ir Prižadėtąjį(-ąją) Princą(-esę) varžovė, bet galų gale, šios pranašystės irgi išsivadėjo. Vėlgi, tam tikrų kadrų nukirpimas finaliniame sezone suprantamas, bet pamatyti kaip kiekviename sezone vis kartojamos pranašystės tampa nieko vertomis tikrai liūdina.

Įtampos kūrimas be atpirkimo

Viena pagrindinių „Sostų karų“ stiprybių visada buvo efektyvus įtampos kūrimas – ir gerbėjai nekantriai laukė, kol svarbiausios siužeto linijos pagaliau išsispręs finaliniame sezone. Nesuklyskite, aštuntasis sezonas kupinas dramos, tačiau jame vis tik buvo keletas siužetų, kurie galiausiai menkai teatsipirko.

Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių tai Nakties karalius, kuris viso serialo metu buvo vaizduojamas kaip grėsmingas piktadarys, vienu piršto spragtelėjimu galintis prikelti visą numirėlių armiją. Matyti kaip Arija įsiveržia ir nužudo Nakties karalių tuo metu gal ir buvo gan įdomu, tačiau galų gale, visas pasakojimas apie Nakties karalių ir Baltųjų klajūnų istorija buvo palikti beveik neišaiškinti. Nakties karalius buvo ne vienintelis nuskriaustas aštuntojo sezono piktadarys – Sarsėja, viena labiausiai žavinčių ir sukčiausių serialo veikėjų bei dar viena didžiulė grėsmė serialo herojams, didžiąją sezono dalį praleido gurkšnodama vyną ir idiliškai žvalgydamasi iš balkono tik tam, kad iškęstų vieną labiausiai netikusių serialo mirčių. Tuo tarpu serialas septynis sezonus žingsnis po žingsnio artėjo prie atskleidimo, jog Džonas buvo slaptas Targarianas, tačiau atėjus finalui viską paprasčiausiai išmetė ir atidavė sostą berniukui, kuris apskritai neturi jokių teisių į sostą. Aštuntajame sezone buvo keletas malonių akimirkų, bet galų gale jis nukentėjo nuo ilgą laiką kurtos įtampos, kuri praktiškai neatsipirko.

Išnykę veikėjai

Sutalpinti visus veikėjus kada nors pasirodžiusius „Sostų karuose“ į finalinį sezoną būtų tiesiog neįmanoma, bet tikrai apmaudu, kad keletas itin svarbių vardų buvo visai nepaminėti, o ypač kai naujiems veikėjams, tokiems kaip Euronas Greidžojus buvo skiriama pakankamai laiko ekrane.

Atsižvelgiant į tai kokiu svarbiu „Sostų karų“ pabaigoje tapo Branas atrodo itin neteisinga, kad Myra Ryd, ištikima jo kompanionė, kuri vilko jį per visą tolimąją šiaurę (o taip pat ir daugybę kartų išgelbėjo jam gyvybę), daugiau nebepasirodo, ypač dėl to, kad žiūrovai tiki, jog jos tėvas Holandas Rydas pasirodo serialo finale. Kitas veidas, kurio visai nesimato paskutiniajame sezone tai Dario Naharis, ištikimas Deneris samdinys ir buvęs vaikinas, kuris, galimas daiktas, vis dar rūpinasi Merynu jos rolėje, nors dabar jis tikriausiai svarsto, kur ji pradingo. Po to kai Arija paliko savo treniruotes Juoda ir balta namuose, dauguma gerbėjų manė, kad Jakenas Hgharas sugrįš, kad pasiimtų jos gyvybę, bet sezone jo nebuvo matyti, nebent jis buvo prisidengęs kieno nors kito veidu. Vaiduoklis, Džono vilkas, keletą kartų pasirodo aštuntajame sezone, bet po atsitiktinio susipažinimo septintajame sezone išdykusi Arijos vilkė Nimerija nebeturi jokios reikšmės. Veikėjai per visą žiaurų „Sostų karų“ laikotarpį krito kaip musės, bet bent jau tie, kurie buvo nužudyti sulaukė tam tikro išlydėjimo.

Ir karaliumi tampa…

Stebint tokių asmenybių kaip Deneris, Sersėjos ir kitų peštynes dėl galimybės užimti Geležinį sostą iškyla vienas pagrindinis finalinio sezono klausimas, kas iš tikrųjų valdys Vasterosą. Galiausiai, klausimas, kas fiziškai sėdės Soste buvo išspręstas, kai Drogas, suradęs negyvą Deneris, sunaikino sostą, bet faktas, kad Septynioms karalystėms reikia lyderio, ir reikia greitai, vis tik išliko.

Ne visos Septynios karalystės gavo valdovą – po to, kai Sansa pareikalavo nepriklausomos Šiaurės ir tapo jos karaliene, lyderį gavo Šešios karalystės, tačiau naujuoju karaliumi tapo ne kas kitas, kaip Branas Starkas, kuris atrodė, kad ir taip turi darbą pilnu etatu – spoksojimą užverstomis akimis į kosmosą. Dėl Deneris panirimo į beprotybę, Brano tapimas karaliumi serialo kontekste atrodo gan logiškas, tačiau kaip jis to pasiekė atrodo absurdiška, o Tirionas ginčijasi, kad Brano „istorija buvo geriausia“ iš visų. Kadangi šis veikėjas per visą sezoną praktiškai nepasirodė, dauguma gerbėjų mano, kad tai tokia suteikta garbė tikrai nepelnyta.

Video rekomendacijos: