Užbaigiant Patricko Swayze‘io filmų rekomendacijų ciklą, negalėjau nepasidalinti vienu iš geriausių 90-ųjų veiksmo filmų – 1991 metais pasirodžiusiu paties Jameso Camerono prodiusuotu bei kiečiausios kino istorijoje moters režisierės Kathryn Bigelow sukurtu hitu „Ant bangos keteros“ (angl. „Point Break“).
Filmo istorija sukasi aplink jaunąjį FTB agentą Džonį Jūtą, kuriam yra patikėta slapta misija – įsiskverbti į banglentininkų gaują, kuri galimai yra atsakinga už idealiai apgalvotus bankų apiplėšimus. Tačiau, vos tik tapęs gaujos dalimi, Džonis susidraugauja su jos lyderiu Bodžiu, kuris kardinaliai pakeičia jo požiūrį į gyvenimą. Ar tai reiškia, kad jo misija nepasiseks ir nusikaltėliai toliau siautės? Į šį klausimą gali nebent atsakyti Džonio principai, kuriais jis vadovavosi įstodamas į FTB.
Pradžioje buvau paminėjęs, kad prie filmo prisidėjo pats „Terminatoriaus“ (angl. „The Terminator“) ir „Svetimi“ (angl. „Aliens“) kūrėjas Jamesas Cameronas, kuris aišku ne tik įnešė į juostą savo firminio braižo, bet ir savotiškai tapo neblogu mokytoju pačiai režisierei Kahryn Bigelow, su kuria tada jis buvo susituokęs. Aišku, visiškai nenuvertinu šios moters indėlio į šį filmą, nes kaip ne kaip, tai puikią akį turinti režisierė, kurios filmų kietumas pranoksta daugelio vyrų sukurtus veiksmo žanro projektus.
Dėl ko ši juosta yra tokia gera, tai dėl pačios temos, kurią vėliau patobulino Michaelas Mannas savo šedevre „Karštis“ (angl. „Heat“), bet kaip ne kaip, šis Kathryn Bigelow filmas pasirodė anksčiau ir tuo metu buvo vienu iš įsimintiniausių žanro atstovų, o dabar jau įgavęs kultinį statusą. Visgi bankų apiplėšimai ir požiūris į pačius banditus per jų matomą prizmę šiame filme yra išties įdomus, o tuo pačiu, mes dar ir gauname žvilgsnį iš visiškai skirtingos barikadų pusės, kas leidžia sukurti reikiamą įtampą bei reikiamą intrigą. Ši intriga išsilaiko iki pat finalo, kuris nustebina. Aiškiu, iš geros perspektyvos, nes žiūrovas nesitiki pamatyti tai, kas ten įvyksta.
Daug dėmesio gauna ir pagrindiniai personažai, kurie sudaro svarbiausią šios istorijos pamatą. Jų santykiai ir priešprieša nuteikia labai maloniai peržiūrai, o tuo pačiu, stebint juos, galima pamatyti nemažai vėliau į panašaus pobūdžio juostas įveltus stereotipus. Tad, „Ant bangos keteros“ tapo šiokiu tokiu visų 90-ųjų veiksmo filmų stereotipų pradininku. Be to, žiūrint filmą nesunku simpatizuoti ne vien Džoniui, kuris lyg ir atlieka gerą darbą norėdamas sučiupti plėšikus, bet ir nusikaltėlių gaujos vadui Bodžiui, kurio charizma paima viršų, tad neįmanoma už jį nesirgti.
Veiksmo kaip ir pridera Jameso Camerono prodiusuotam filmui tikrai netrūksta. Ir jis ne bet koks, o kokybiškai sukaltas ir laikant reikiamoje įtampoje, todėl stebint visas mums čia pateiktas situacijas nesijaučia jokios pigenos. Scenos buvo išdirbtos ir pateiktos reikiamame kontekste, todėl žiūrovui nesunku patikėti tuo, kas vyksta ekrane.
Filmo cinkeliu tampa ir kokybiškai atrodanti techninė dalis su nuostabiu garso takeliu, sugebančiu sukurti reikiamą atmosferą ekrane. Nekalbu jau apie energingą kameros darbą, išvaizdų montažą ir nepriekaištingą meninį apipavidalinimą, kurie irgi padarė savo darbą, įtraukdami mus į šį pavojingą jaunojo FTB agento nuotykį.
Šiame filme turime dvigubą kietumo kombinaciją – Patricką Swayze‘į, kuris atlieka charizmatiško antagonisto vaidmenį, ir Keanų Reeves,ą įkūnijusį Džonį Jūtą. Abu vyrukai ne tik šauniai pasirodė šiame filme, bet ir tapo vienu įsimintiniausių iš mano matytų 90-ųjų kino duetų. Dar čia galime pamatyti Gary‘į Busey‘į, Lorę Petty ir net patį „Red Hot Chilli Peppers“ vokalistą Anthony‘į Kedį.
Apibendrinus, norėčiau rekomenduoti peržiūrėti šį filmą dar kartą, nes jis ne tik atrodo geriau už tą 2015 metais pasirodžiusį perdirbinį, bet ir kiečiau už daugumą šiuolaikinių žanro atstovų. Na, o tie žiūrovai, kurie dar jo nematė, manau patirs ne ką mažiau įspūdžių, nei filmo „Kietas faras“ (angl. „Hot Fuzz“) herojus Denis Batermanas.