Jei tektų išrinkti patį ikoniškiausią rusų 90-ųjų filmą, juo be abejonės taptų ne „Oskarinis“ 1994 metais pasirodęs „Saulės nualinti“ (angl. „Burnt by the Sun“), bet Aleksejaus Balabanovo kriminalinio žanro šedevras „Brolis“ (angl. „Brother“).
Filmo istorija sukasi aplink iš kariuomenės paleistą Danilą Bagrovą, kuris neužsibūna ilgai savo tėviškėje, nes Sankt Peterburge gyvena jo brolis Viktoras. Tačiau, vos tik atvažiavęs į kultūringiausią Rusijos didmiestį, jaunas vaikinas susiduria su jame vyraujančia negailestinga tikrove, kurią valdo banditizmas ir korupcija.
Aš puikiai suprantu, jog daug kas iš Jūsų yra matęs ar bent jau girdėjęs apie šį kultinį filmą, kuris padarė milžinišką įtaką tolimesniam rusų kino kriminaliniam žanrui, bet visgi yra tokių žmonių, kuriems neteko susipažinti su šia juosta. O gaila, nes tai yra išties puikiai rodomą laikotarpį vaizduojantis projektas, kurį galima vertinti kaip savotišką enciklopediją po banditizmu nusiaubtą Rusiją. Ką jau čia slėpti, pas mus 90-aisiais buvo lygiai tas pats. O rekomenduoti filmą nusprendžiau dėl vienos paprastos priežasties – antroji dalis, apie kurią parašysiu vėliau, švenčia dvidešimties metų nuo jos pasirodymo ekranuose jubiliejų.
Tačiau iš karto perspėju, jog tai nėra filmas, kuris skirtas buduliams, nors jame ir yra rodomi „tikri pacanai“ ir „pacaniškos razborkės“. Tai juosta, kuri leidžia pamatyti tą tikrovę, kurioje tais laikais gyveno žmonės. Tad režisierius filme neišaukština nusikaltėlių, o tik parodo kritiką jiems bei situacijas, į kurias pakliuvę niekuo dėti žmonės gali peržengti ribą ir tapti tokiais pačiais menkystomis su ginklais, kaip ir ilgus metus banditizmu užsiimantys degeneratai.
Esminis filmo koziris – pagrindinis personažas Danila, per kurio matomą prizmę ir yra vystomas visas siužetinės linijos veiksmas. Tai žmogus su principais ir su savo matoma filosofija, todėl neįmanoma jam nesimpatizuoti. Jis mato ne tik senąją Rusiją, dabartį, kurioje yra atsidūrusi šalis, bet ir naujas tendencijas, kurios į jaunų žmonių gyvenimus atkeliavo iš vakarų. Ir jis tampa viso to senojo ir naujojo rusų pasaulio dalimi. Danilą supa keli pašaliniai personažai, tarp kurių ir jo brolis Viktoras, su kuriuo jį sieja labai artimas ryšys. Broliška meilė ir ištikimybė filme pateikta gana įtikinamai, dėl ko jaudiniesi dėl personažų ir tuo pačiu nekenti jų dėl to, ką jie daro.
Juostos temptas žvalus, nors ir nevyksta čia nieko ypatingo, jeigu kalbėsime apie veiksmą. Susišaudymų filme beveik nėra, bet jų ir nereikėjo, norint sukurti autentišką ir žiauriai atrodančios realybės atmosferą. Įtampos ir intriguojančių siužetinių posūkių filme apstu, kas aišku pagyvina bendrą įspūdį. O dar ir kokie prasmingi bei įsimintini dialogai čia… Kai kurios frazės tapo kultinės ir jos iki dabar yra cituojamos.
Techniniai filmo aspektai irgi nenuvilia. Ypač jeigu mes atsižvelgsime į tai, kiek kainavo sukurti šį pasakojimą. Muzika filme labai gerai atstovauja to laikotarpio madas, o kameros darbas priartina mums prie bendro veiksmo. Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek gali suerzinti, tai kai kurių epizodų montažas. Bet čia niekis, nes siužetas pernelyg vertingas ir įdomus, kad gadintum sau peržiūrą tokiais menkniekiais.
Filmo treileris:
Aktoriams priekaištų jokių. Tiesiog fantastiškas Sergejaus Bodrovo jaunesniojo pasirodymas, kuris buvo įrašytas į rusų kino istoriją. Ne ką prasčiau pasirodė ir Viktoras Suchorukovas, atlikęs Danilos brolio vaidmenį. Taip pat juostoje galima pamatyti ir tokius žinomus rusų ekrano veidus kaip Svetlaną Pismičenko, Jurijų Kuznecovą, Andrejų Fedorcovą, Andrejų Krasko ir Anatolijų Žuravliovą.
Visumoje – filmas, kurį būtina pasižiūrėti norint suprasti, nuo ko Rusijoje 90-ųjų pabaigoje prasidėjo mada tokio pobūdžio filmams, ir tuo pačiu pamatyti, kaip turint mažą biudžetą ir gerą idėją galima sukurti ne propagandinį mėšlą.