2017 metais debiutavęs kaip režisierius su kritikų ir žiūrovų šiltai priimta tikrais faktais paremta biografine drama „Pokerio princesė“ (angl. „Molly‘s Game“), „Oskaro“ laureatas ir vienas geriausių pasaulyje scenaristų Aaronas Sorkinas, kurio plunksnos talentu galėjome žavėtis tokiuose juostose kaip „Keli geri vyrukai“ (angl. „A Few Good Men“), „Socialinis tinklas“ (angl. „The Social Network“), „Žmogus, pakeitęs viską“ (angl. „Moneyball“) ir „Styvas Džobsas“ (angl. „Steve Jobs“), sugrįžta su antruoju režisūriniu darbu – tikrais įvykiais įkvėpta drama „Čikagos septyneto teismas“ (angl. „The Trial of the Chicago 7“), kurios premjera įvyko spalio 16 dieną „NETFLIX“ platformoje.
Filmo istorija sukasi aplink septynis Čikagos mieste gyvenančius vyrukus, kurie dalyvaudami demonstracijoje prieš karą Vietname ir Amerikos valdžią, norais nenorais susiduria su policija, kas aišku turi rimtas pasekmes. Apkaltinti sąmokslo prieš vyriausybę organizavimu, jie stoja prieš teismą. Ir nors juos palaiko milijonai žmonių, nežinia, ar jiems pavyks išsisukti nuo bausmės, kurią paruošė jiems Amerikos teisėsauga su prezidentu Ričardu Niksonu priešaky.
Ką galiu pasakysiu apie antrąjį Aarono Sorkino režisūrinį darbą? Vienas žodis – BRAVO!!! Išties, tai yra filmas iš didžiosios raidės, kuris ne tik įdomiu būdu mus perkelia į labai neraminantį naujųjų laikų JAV istorijos puslapį, bet kartu tai yra juosta, nenusileidžianti geriausiems visų laikų teismų temos projektams. Tad ja galima mėgautis ne vieną ir ne du kartus, nes tai nėra kažkoks nuobodus faktų dėstymas ekrane, o patraukliai ir su didžiule įtampa ekrane rodomą situaciją išnagrinėjęs pasakojimas.
Daug kalbėti apie šią bylą nenoriu, nes manau, kad daug kas iš Jūsų nėra susipažinęs su ja. Toks prieš peržiūrą buvau ir aš, todėl mano nežinojimas kaip tik ir tapo tuo koziriu, kuris sugebėjo suteikti seanso metu dar didesnį malonumą nuo to, kas vyko ekrane. Trumpai tariant – mėgavausi kiekvienu juostos epizodu, kuris lengvu ir įtraukiančiu būdu privertė mane įsigilinti į pagrindinę filme gvildenamą problemą.
O problema čia buvo labai akivaizdi – valdžia ir jos galia bei žmonių pasipriešinimas įvykiams, kurie darė nemenką įtaką visos šalies gyventojams. Neišsiplėsiu, nes čia jau tektų papasakoti visą principą ir šios bylos detales, o to daryti tikrai nesiruošiu.
Užtat ką galiu paminėti, tai labai gerai ekrane atsiskleidusius pagrindinius personažus, kuriems tenka stoti prieš teismą ir ginti savo interesus. Labiausiai mane sužavėjo Abis Hofmanas, kurio požiūris į susiklosčiusią situaciją buvo šiek tiek hiperbolizuotas, bet tuo pačiu ir turintis reikiamos ironijos tam, kas įvyko su juo ir kitais šešiais vyrukais. Kiti filme pasirodę personažai irgi turėjo asmeninį požiūrį į teismą bei jo darbo specifiką, kuri aišku nelabai tenkino juos, kaip piliečius. Kadangi tokie mažyčiai niuansai buvo labai gerai išryškinti visos juostos metu, mums – žiūrovams – visiškai nesunku įsigilinti į veikėjus bei pajausti jiems nuoširdžią simpatiją.
Pats teismas pateiktas iš pakankamai įtraukiančios perspektyvos, todėl žiūrėti, kaip viskas vyko iš vidaus, tapo vienu iš pačių įdomiausių šios juostos momentų. Taip, tų momentų čia buvo išties labai daug, bet būtent pats procesas ir tapo tuo pamatu, kuris iki pat finalinės scenos laikė įtampoje ir sukūrė pakankamai gerą intrigą.
Vizualiai tai ne tik labai skaniai atrodantis pasakojimas, bet ir itin kruopščiai rodomą laikotarpį atkūręs projektas, kurio meninis apipavidalinimas priverčia mėgautis kiekvienu filme rodomu kadru. Tad jokių priekaištų neturiu vaizdingai pateiktam kameros darbui, gerai prie rodomų scenų priderintai kompozitoriaus Danielio Pembertono sukurtai muzikai, puikiam montažui ir aišku detalėms, susijusioms su rodomo laikotarpio mada ir tendencijomis, kurias paryškino herojų kostiumai, šukuosenos ir tam tikros dekoracijos.
Kas dar sužavi šiame filme – tai aktorių kolektyvas. Jis tiesiog įspūdingas! Čia mes galime pamatyti labai rimtame amplua komiką Sachą Baroną Coheną, kuris puikiai pademonstravo mums savo draminus sugebėjimus įkūnydamas asmeniškai man patį įdomiausią šio filmo personažą – Abį Hofmaną. Taip pat nereikia užmiršti ir apie šiais metais savo pasirodymais džiuginančio Joseph’o Gordono-Levitto, kuriam irgi atiteko pakankamai ryškus vaidmuo bei „Oskaro“ laureato Eddie’io Redmayne’o, kuris pastaraisiais metais kažkaip ne itin dažnai buvo matomas kino ar televizoriaus ekranuose.
Be šios trijulės, filme pakanka ir kitų ne ką mažiau charizmatiškų ir įtinkinamai vaidinančių aktorių kaip iš „Džentelmenų“ (angl. „The Gentlemen“) ir „Paveldėjimo“ (angl. „Succession“) žinomas Jeremy’is Strongas, „Oskarą“ pelnęs Markas Rylance’as, taip pat Alexas Sharpas, Johnas Carrollas Lynchas ir pastaraisiais metais nemažai populiarumo kino pasaulyje sulaukęs Yahya’as Abdulas-Mateen’as II-asis.
Bendrai tai yra filmas, kurį privalo pasižiūrėti kiekvienas gerų dramų ir tikrais faktais paremtų istorijų gerbėjas bei žmogus, kuris save laiko kinomanu. Kadangi tai yra būtent tas filmas, kuris be jokios abejonės kitais metais pretenduos į „Oskarus“ bei kitus prestižinius apdovanojimus ir, žinoma, bus įtrauktas į geriausių 2020 metų juostų dešimtukus.