Iš karto po pirmosios „Q skyriaus“ (angl. „Department Q“) filmų serijos dalies, nusprendžiau įvertini ir antrąjį 2014 metais pasirodžiusį pasakojimą „Fazanų žudikai“ (angl. „The Absent One“), kuris taip pat buvo paremtas rašytojo Jussi Adlero-Olseno romanu. Antrojo filmo režisieriumi tapo pirmtako kūrėjas Mikkelis Norgaardas, kuriam buvo skirtas žymiai didesnis biudžetas produkcijai, kas aišku ir pasimato ekrane.
Filmas pasakoja apie „Q skyriuje“ dirbančius porininkus Karlą su Asadu, kuriems šįkart yra patikėta prieš du dešimtmečius įvykusios dviejų jaunų mokinių žmogžudystės byla. Tada buvo sučiuptas žmogus, kuris pripažino savo kaltę, tačiau įvairios detalės ir nelogiški įvykiai neduoda ramybės detektyvams, jog jie pradeda įtari, kad tikrasis nusikaltėlis vaikščioja laisvėje.
Šio antrojo filmo byla man pasirodė įdomesnė, nors ir viso nusikaltimo priežastis buvo pateikta istorijai net neįpusėjus. Bet už tai, kaip viskas buvo pristatyta ir kokios siužetinės linijos eigos metu temos buvo čia gvildenamos, galima tik padėkoti filmo kūrėjams. Tai be galo įtraukiantis, daug paslapčių turintis ir itin intriguojančius siužetinius sprendimus pateikiantis pasakojimas, kurio pagrindine tema tampa smurtas ir jo proveržis. Aišku, nerašysiu kokio pobūdžio tai smurtas, nes tai būtų šioks toks „spoileris“, atskleidžiantis nusikaltimo detales.
Tačiau, kalbant apie vizualų smurtą, tai šis filmas yra ganėtinai brutalus. Net brutalesnis už 2013 metų juostą. Bet, kaip jau rašiau pirmojo filmo atsiliepime, nereikia stebėtis, nes tai skandinavai, o jie mėgsta į savo filmus įterpti žiauriai atrodančius epizodus.
Šįkart man patiko ne vien pagrindiniai personažai, kurie pagaliau pradėjo atsiskleisti kaip asmenybės, bet ir antraplaniai herojai, kurie, mano nuomone, kai kuriais momentais net užgožė pagrindinį detektyvų duetą. Visos jų istorijos buvo pakankamai įdomiai sudėliotos, dėl ko stebėti juos ir pergyventi už juos buvo be galo malonu. O ką kalbėti apie įtampą, kuri kaip tik ir sklido iš jų pusės. Visgi didesnę filmo dalį galima buvo pasijusti didelėje nežinioje, besijaudinant dėl personažų ir jų likimų.
Kaip jau rašiau, filmas atrodo prabangiau, nes jo biudžetas buvo išaugęs vos ne dvigubai palyginus su pirmtaku. Produkcijos dizainas nuostabus, kameros darbas energingas, o specialieji efektai, garso ir vaizdo montažas bei melancholiška muzika nesukėlė jokių nepatogumų peržiūros metu. Vienas didžiulis malonumas buvo žiūrėti šią juostą.
Antrajame filme aktoriai ne ką prasčiau suvaidino savo personažus. Čia jau matėsi, kad jiedu susidirbo ir jaučiasi pakankamai laisvai įkūnydami Karlą ir Asadą. O kiek daug pykčio ir agresijos jie šįkart skleidė. Pasaka. Taip pat pagirčiau antro plano aktorius kaip „Sostų karų“ (angl. „Game of Thrones“) žvaigždę Pilou Asbaek su Danica Curcic ir Sarah-Sofie Boussnina, kurie kai kuriais momentais tiesiog pavogdavo visą šou.
Bendrai – brandesnis, įdomiau sukaltas ir labiau savo vaizdais šokiruojantis „Q skyriaus“ serijos tęsinys, kuris išlaiko įtampą nuo pradžios iki pat finalinės scenos.