Kovo mėnesį buvau Jums rekomendavęs du vertus dėmesio amerikiečių filmus apie mirtį nešančius virusus ir pandemiją – 2011 metais pasirodžiusią Steveno Soderbergho dramą „Užkratas“ (angl. „Contagion“) bei 1995 metų komercinį hitą „Epidemija“ (angl. „Outbreak“).
Dabar nusprendžiau Jums pasiūlyti tiesiai iš Pietų Korėjos atkeliavusį identiškos temos 2013 metų veiksmo trilerį – „Gripas“ (angl. „Flu“), kuris savo brutaliu pateikimu puikiai išlaiko įtampą bei neleidžia nuobodžiauti nei vienai akimirkai.
Filmo istorija sukasi aplink paukščių gripu užsikrėtusį nelegalą, kurio artimas kontaktas su keliais žmonėmis paverčia viso Songnamo miesto gyventojų kasdienybę į nepavydėtiną pragarą. Neturėdama kitos išeities, valdžia įveda griežtą karantiną, kurio metu kiekvienas žmogus yra potencialus viruso nešiotojas. Taip prasideda pačios baisiausios ir prie revoliucijos vedančios Songnamo gyventojų savaitės.
Iš karto noriu pasakyti, jog jokiu būdu nereikia į šį filmą žiūrėti rimtai, nes tai yra elementari pramoga, kurios tema tapo mirtinas virusas ir žmonių kova su juo. Tad, jeigu galėčiau lyginti jį su kažkokiu kitu projektu, tai manau būtų teisinga paminėti kitą iš Pietų Korėjos atkeliavusį trilerį – „Traukinys į Busaną“ (angl. „Train to Busan“). Bent jau savo pateikimu ir atmosfera, „Gripas“ yra labiausiai giminingas šiam zombių apokalipsės temą gvildenančiam 2016 metų hitui. Ne toks meistriškas, ne toks efektingas, bet labai žiūroviškas.
Didžiausia šios juostos problema – chaotiškai vystomas siužetas ir be galo nelogiški daktarų, vyriausybės ir žmonių daromi sprendimai. Pirmasis pusvalandis bent jau man žiūrėjosi gana sunkiai, nors tai, kas vyko per tą laiką, įtraukė į pačią istoriją, kuri po kelių pirmų epizodų pradėjo vis labiau žavėti. Tiesa, žavėti dėl to, kaip buvo paskleistas virusas, kaip žmonės pradėjo su juo kovoti ir kaip buvo įvestas karantinas, privertęs miesto gyventojus imtis tam tikrų veiksmų. Ir tas paskutinis momentas – geriausia šio pasakojimo dalis, nes įtampos ir labai judriai atrodančio veiksmo čia netrūko. Be to, kaip ir pridera šios šalies kinui, jis nenuvilia dėl labai kruvinai atrodančio pavidalo. O kraujo, smurto ir nužmogėjimo čia tikrai pakanka.
Herojų juostoje yra ir dvejų iš jų likimai padalinti į dvi skirtingas, bet be galo artimas sau istorijas. Gaila tik, jog sunku patikėti kai kurių filmo personažų neracionaliais veiksmais atsižvelgiant, kokius darbus jie dirba. Bet atmetus nelogiškumus ir nuvalkiotus herojų prototipus, veikėjai pernelyg neerzina, nes tai būtent jie ir tampa viso veiksmo siužetinės linijos varikliu. Na, o finalinės 15 minučių… Patys pamatysite. Bent jau mane jos paveikė iš tokios jautrios pusės.
Kaip jau rašiau, filme didžiulę problemą sukelia chaosas, nes jį žiūrint neįmanoma suprasti pačio laiko. Viskas taip greitai ten rutuliojasi, jog atrodo, kad per 24 valandas buvo įvestas karantinas. Bet temos, kurias palietė juostos kūrėjai – aktualios. Neatskleisiu, kas čia buvo vystoma, bet, mano nuomone, tai buvo puikiai realizuotas požiūris į tokią pavojingą situaciją, kuriame atsirado vietos ir kritikai.
Vizualiai filmas šiek tiek „čiulpia“, nes efektai kai kur pernelyg nenatūralūs. Tačiau dekoracijos, grimas, šukuosenos, garso takelis ir kameros darbas – be galo šaunūs. Toks meninis apipavidalinimas nerėžė akių, o kaip tik net labai gerai įtraukė į tą siaubą, kurį išgyveno Songnamo miesto gyventojai.
Iškilių aktorių pasirodymų nemačiau, bet trumpam čia buvo pasirodęs mano labai mėgstamas Pietų Korėjos aktorius Ma Dong-seok, kuris manau daug kam yra žinomas iš filmo „Traukinys į Busaną“ ir serialo „Aštuntasis pojūtis“ (angl. „Sense8“).
Bendrai – dinamiškas ir gana išvaizdus veiksmo nestokojantis trileris, kuris suteikia grėsmingą ir tuo pačiu įtraukiančią pramogą. Todėl atmetus visus nelogiškus sprendimus, susijusius su virusu ir kova su juo, šis projektas susižiūrės tikrai nenuobodžiai.