Jau maždaug mėnuo praėjo nuo to laiko, kai man teko apsilankyti itin liūdnose bei daug apsvarstymų sukėlusiose vietose – Antrojo pasaulinio karo metais nacių įkurtose mirties stovyklose Aušvicas ir Birkenau, kurios yra Lenkijos teritorijoje. Tad po kelių naujų prisiminimų iš tris valandas trukusios ekskursijos, nusprendžiau peržiūrėti vieną ypatingą filmą, kuris po „Šindlerio sąrašo“ (angl. „Schindler‘s List“) asmeniškai man yra geriausiu projektu žydų genocido tema. Ir tai aišku režisieriaus Roberto Benignio trims „Oskarams“ apdovanotas 1997 metais pasirodęs šedevras „Gyvenimas gražus“ (angl. „Life is Beautiful“).
Filmo istorija sukasi aplink darnią Italijoje gyvenančią žydų kilmės šeimą, kurią sudaro gyvybingas ir šmaikštus Gidas, jo gražuolė žmona Dora bei judviejų mažametis sūnus Džozuas. Tačiau vieną dieną jų idilė kardinaliai pasikeičia, kai Europoje įsižiebia Antrasis pasaulinis karas, o šalyje pakvimpa nacistinėmis nuotaikomis. Neužilgo Gidas su savo sūnumi patenka į koncentracijos stovyklą, kurioje jiems gresia mirtis. Nenorėdamas, kad jo vaikas patirtų šoką, vyras pradeda žaisti su juo žaidimą, kuris neleidžia Džozui sužinoti visos tiesos apie vietą, kurioje jiedu atsidūrė.
Kiek man teko žiūrėti filmų apie žydų genocidą, nacius ir nužmogėjimą Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, ši juosta yra bene pati pozityviausia iš visų, nors jos tema ir tai, kas joje yra rodoma, priverčia patirti savotišką šoką bei liūdesį. Bet, kaip rašau, tai visgi ir iš pozityvios pusės pateiktas pasakojimas, kuriame mums yra rodoma išties besąlygiška tėvo meilė savo sūnui. Būtent tokiu ir yra pagrindinis šios nuoširdžios istorijos pamatas, kuriame esminiai pirmosios ir antrosios juostos pusės kontrastai irgi turi labai daug įtakos bendram poveikiui.
Kalbu aišku apie tai, kaip prasideda ši istorija ir ką mums pirmoje pusėje bandoma įskiepyti, kad mes peržiūros metu jaustumėmės labai patogiai ir tuo pačiu maloniai. Ir tada ateina atroji dalis, kurioje visas džiaugsmas dingsta ir mes pamatome tai, kas ir priverčia iš kažkur traukti nosinaites. Todėl emocionaliai filmas turi viską, dėl ko žiūrovui bus labai sunku vėliau po seanso atsigauti. Kalbu aišku apie tuos žmones, kurie turi širdį ir kuriems išties pasidaro skaudu viduje matyti tokias scenas, kuriomis yra papuoštas šis projektas.
Be abejo, didžiulis pliusas yra skiriamas ir filmo veikėjams. Ypatingai Gido personažui, kurio gerumas, naivumas, nuoširdumas ir meilė gyvenimui užkrečia. Nes patekęs į tokią situaciją kaip koncentracijos stovykla, jis išlieka savimi ir tuo pačiu sugeba galvoti apie kitus, o ne apie savo kailį. Tad mes prieš akis matome daugiasluoksnį, įdomų ir be galo dideles simpatijas sukeliantį žmogų, iš kurio manau daugelis iš mūsų galėtų pasimokyti. Nenuvertinu aš ir antraplanių veikėjų, bet jie buvo ne tokie ryškūs kaip mano paminėtas vyrukas.
Daugiau nieko negaliu atskleisti, nors ir suprantu, kad tikrai nemažai iš Jūsų yra jau matę šį hitą, bet visgi tikrai yra ir tokių žmonių, kurie pirmą kartą girdi apie šią juostą. Todėl būtent dėl jų ir nenoriu išpasakoti to, dėl ko peržiūra Jiems būtų ne tokia įdomi.
Techniškai filmas nepriekaištingas. Žiūri ir mėgaujiesi kiekvienu kinematografišku kadru dėka kameros darbo, dekoracijų, kostiumų, grimo ir produkcijos dizaino. O kokia čia muzika… Neveltui juosta gavo „Oskarą“ už ją. Vaizdo montažas taip pat yra vertas didelio dėmesio, kaip ir garso montažas.
Kas dėl aktorių, tai šiame filme viena žvaigždė – filmo režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Roberto Benigni, kuris gavo JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą kaip geriausias tų metų aktorius. Buvo už ką. Tikrai buvo už ką jam duoti „Oskaro“ statulėlę. Jam čia talkino irgi šauniai su savo vaidmenimis susidoroję Nicoletta Braschi, Giorgio Cantari ir Giustino Durano.
Apibendrinus, „Gyvenimas gražus“ – tai tikras kino šedevras, kurį būtina pamatyti kiekvienam bent kiek kiną mylinčiam žmogui. Ir kalbu taip ne vien dėl puikios istorijos, bet ir bendro filmo pastatymo, kuris keri akis kiekvieną kartą jį įsijungus.