Štai ir ketvirta bei kol kas paskutinė rašytojo Jussi Adlero-Olseno romanų motyvais apie „Q skyrių“ (angl. „Department Q“) sukurta ekranizacija „Keršto tyrumas“ (angl. „The Purity of Vengeance“), kuri 2018 metais tapo daugiausiai Danijos kino istorijoje užsidirbusiu filmu. Šis istorinis laimėjimas priklauso režisieriui Christofferiui Boe, kuris pakeitė trečios dalies kūrėją Hansą Petterį Molandą po jo nesusitarimų su serijos prodiuseriais.
Filmo siužetas sukasi aplink labai kraupią istoriją. Viename Kopenhagos bute randami tris mumifikuoti kūnai su labai didelėmis smurto žymėmis. Kaip jie ten atsirado ir kas su tais nelaimėliais taip pasielgė, nežinoma. Vieninteliai žmonės, kurie gali išnarplioti šią bylą, yra „Q skyriaus“ detektyvai Karlas su Asadu. Tačiau net jie per ilgus savo darbo metus nėra matę kažko panašaus. Tai bus pati sunkiausia byla jų gyvenime.
Be jokių kalbų – įdomiausia dalis iš visu keturių, kurias pasižiūrėjau vienu ypu. Pati istorija atrodo gąsdinančiai, bet tuo pačiu ir intriguojančiai dėl įvykio, kurį bando tirti pagrindiniai filmo personažai Karlas ir Asadas. Nuo pat pradžios žiūrovas yra įstumiamas į dvejų pasakojimų virtinę – daug atsakymų suteikiančią praeitį ir be galo žaviai vystomą dabartį. Kiekvienas iš šių siužetinės linijos sprendimų suteikia pakankamai daug intrigos, kuri su vis nauja scena laiko dar didesnėje įtampoje.
Filme gvildenamos įvairios temos, kurios susijusios su meile, padorumu, pavydu ir pareigomis. Žinoma, ties tuo ir sustosiu, nes nemanau, kad norite sužinoti, kaip šios temos yra įterptos į bendrą tiriamos bylos kontekstą. Bet, patikėkite, priežastis, dėl kurios įvyko šis kraupus nusikaltimas su mumijomis, yra be galo originaliai patekta.
Kaip jau ne kartą buvau minėjęs, su kiekviena nauja dalimi pagrindiniai herojai evoliucionuoja, dėl ko stebėti jų pasikeitimus yra išties smagu. Visgi tai jau ne tie vyrai, kurie pradėjo bendradarbiavimą 2013 metais, o daug patirties sukaupę profesionalai su visai kitokiais darbo metodais. Metodais, kurie kartais atrodo nelabai etiškai, bet yra pateisinami dėl susiklosčiusių situacijų. Be jų, puikiai buvo pristatyti ir antraplaniai herojai, kurie turėjo daug įtakos pačiam siužetui. Kalbu apie aukas, kurių kraupi istorija sukėlė daug įvairiausių emocijų stebint visus praeityje besirutuliojusius įvykius. Jau nekalbant apie žiaurumą, kuris čia buvo itin vaizdingai pateiktas.
Po trečiosios dalies pasikeitęs tonas nepakišo kojos. Taip, tai jau nebe veiksmui pirmenybę atidavęs projektas, bet šioje istorijoje jo kaip ir nereikėjo. Užteko sklandžiai atrodančio operatoriaus darbo, kruopštaus vaizdo montažo, šaltais skambesiais papuošto garso takelio ir kokybiško produkcijos dizaino.
Ką šįkart galima pasakyti apie pagrindinius aktorius? Tą patį kaip ir anksčiau – visi jie su savo vaidmenimis susidorojo gana gerai. Tiek Nikolajus Lie Kaasas ir Fares Faresas aukštumoje, tiek ir naujas kraujas kaip Fanny Bornedal su Clara Rosager tapo tikra palaima akims dėl jų įdomiai įkūnytų personažų.
Apibendrinant šį ketvirtą filmą, galiu pasakyti, jog tai gana retas atvejis, kai su kiekviena nauja dalimi filmų kokybė ne prastėja, o gerėja. Tikiuosi, kad 2021 metais suplanuotas penktasis istorijos apie „Q skyrių“ epizodas nenuvils ir bus toks pat kokybiškas kaip ir visas ketvertukas.