Žinomas iš kinomaniško bei „Oskaru“ geriausio užsienio kategorijoje apdovanoto šedevro „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (angl. „Cinema Paradiso“) bei muzikalios dramos „Legenda apie pianistą“ (angl. „The Legend of 1900“), italų režisierius Giuseppe Tornatore 2000 metais pristatė dar vieną įdomų bei pakankamai drąsų projektą „Malena“ (angl. „Malena“), kurį būtina žiūrėti neapkarpytoje versijoje.
Filmo istorija sukasi aplink gražiausią Sicilijos moterį vardu Malena, kurios geidžia visi miesto vyrai ir paaugliai, o moterys iš pavydo jos visa širdimi nekenčia. Vienu iš tokių vaikinų, kuris įsižiūri šią įspūdingo grožio moterį, yra Renatas. Nevaikiškos vaikino fantazijos ir noras gauti Maleną pamažu virsta į tikrą apsėdimą, kuris gali jam kainuoti labai daug.
Manau, kad jeigu ir nebuvote žiūrėję šio filmo, tikrai buvot apie jį girdėję. Pats žiūrėjau jį pirmą ir paskutinį kartą prieš kokius penkiolika metų ir tada mano požiūris į jį buvo panašus, kaip pagrindinio filmo veikėjo Renato, per kurio prizmę ir buvo vystomas šis pasakojimas. Paprastai kalbant – hormonai, graži moteris, masturbacija. Ir nieko gėdingo tame nematau. Bet dabar įvertinau jį iš kitokios perspektyvos ir tai aišku pagerino bendrą įspūdį.
Taip, tai ne toks puikus darbas kaip mano anksčiau paminėti režisieriaus Giuseppe Tornatore filmai, bet jame irgi galima įžvelgti daug puikių minčių. Viena iš jų – vyrų požiūris į moteris kaip į mėsos gabalus. Nesvarbu, ar filme rodomas senas, ar jaunas vyriškos lyties atstovas, jis lieka gyvuliu su primityviais instinktais. Ir ši mintis filme išreikšta pakankamai vaizdingai, dėl ko žiūrint susidaro įspūdis, jog gražesnė ir puošniau atrodanti ar su atviresniais rūbais moteris praeidama pro tokias išgamas gali būti išprievartauta.
Kitu įdomiu filmo siužetinės linijos aspektu tampa melas ir paskalos iš pavydo, kurios elementariai gali sugadinti visiškai nieko dėto žmogaus gyvenimą. Ties tuo buvo padirbėta neblogai, nes mes gauname kelis įdomius pavyzdžius, kaip tai atrodo ir kokiu būdu tai yra įgyvendinama. Tad filmo metu nekenti ne vien degeneratų vyrų, bet ir šlykščių moterų, kurios sugalvoja visokiausias nesąmones, norėdamos pateisinti vyrų neištikimybę.
Filmo personažai pakankamai geri. Turime į smagias ir labai kinomaniškai atrodančias fantazijas keliaujantį Renatą, kuris nors kartais ir nervina savo apsėdimu, bet jo jausmai yra bent jau tikri. Užtat Malena… Na, įspūdingo grožio moteris, kurios drama suvirpina širdį ir priverčia jaudintis dėl to, kaip neteisingai su ja yra elgiamasi. Visi kiti filmo personažai – siužetinės linijos pastumdėliai, kurių dėka buvo įgyvendinti keli epizodai. Jie sukėlė labai daug negatyvių jausmų.
Kas dar man čia patiko, tai lengvai vystoma visuma, keli labai smagiai atrodantys komiški elementai, savotiškas politinis manifestas prieš fašizmą bei atviros scenos, kurios sugebėjo puikiai paryškinti tai, kas vyko ekrane.
Techniškai – filmas malonus tiek akims, tiek ausims. Neveltui jis buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio garso takelio ir kameros darbo kategorijose. Operatorius puikiai pasidarbavo suteikdamas peržiūros metu labai daug žavių akimirkų, o tuo pačiu muzika sukūrė ypatingą atmosferą. Vaizdo ir garso montažas – tvarkingas, o meninis apipavidalinimas įtikinamai perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo metais vykstantį laikotarpį.
Po šio filmo pasirodymo, aktorė Monica Bellucci įgavo dar daugiau populiarumo. Ir ne dėl to, kad ji čia visu gražumu pademonstravo savo moteriškus privalumus, bet ir dėl vaidybos. Taip pat pagirti reikėtų Giuseppe Sulfaro, kuris irgi pasistengė įtikinamai perteikti savo personažą. Jie ir buvo svarbiausi juostos siužetinės linijos varikliai.
Apibendrinant – kokybiška ir labai žiūroviška drama su itin nesmagiai atrodančia seksistine tema, kuri puikiai nupaveiksluoja vyrų požiūrį į moteris bei moterų požiūrį į gražesnes už save. Aišku, ne visų vyrų ir moterų, bet tos dalies, kurie negali racionaliai mąstyti ir galvoti ne viena vieta.