Visai neseniai pasidalinau mano labai mėgstamo Clinto Eastwoodo režisuoto vesterno „Menantis pikta“ (angl. „Unforgiven“) atsiliepimu, kurį dar kartą raginu pasižiūrėti visiems vertinantiems kokybišką ir labai brandų kiną. Tačiau ne kiekvienas žino, jog 2013 metais Japonijoje pasirodė šio „Oskarinio“ filmo perdirbinys. Ir galbūt aš pats šį filmą praleisčiau pro savo akis, jeigu ne tas faktas, jog jame pagrindinį vaidmenį atliko puikusis Kenas Watanabe.
Juostos istorija rutuliojasi 1880 metais, kai didinga samurajų era pasibaigė. Viename iš modernėjančios Japonijos miestelyje yra žiauriai sužalojama vietinė prostitutė, kurios užpuolikas yra paleidžiamas į laisvę. Tad, nesulaukusi teisingumo, ji, kartu su keliomis draugėmis, surenka paskutinius savo pinigus ir pasamdo tą, kuris galės už ją atkeršyti. Jo vardas – Jubė ir jis yra vienas iš paskutiniųjų likusių gyvų samurajų.
Šis režisieriaus Lee San-ilo filmas savo bendru pagrindu yra identiškas tai juostai, kurią 1992 metais mums padovanojo Clintas Eastwoodas. Tačiau, net jeigu ir įvykiai čia yra labai identiškai pateikti, visuma yra kitokia, nes kultūriniai skirtumai ir pateiktas laikotarpis, kuriame vyksta pagrindinis veiksmas, skiriasi kaip diena ir naktis. Ir tai mano nuomone, didžiausias šio pasakojimo pliusas.
Pasinaudoję originalo idėja, japoniško perdirbinio kūrėjai visai gerai sugebėjo paryškinti esminę rodomą to laikotarpio problemą, kuri buvo būdinga tik japonams. Dėl ko nuo pat pirmų akimirkų galima lengvai įsijausti į šią istoriją, nes ji įtraukia savo nekasdieniu pateikimu. Trumpiau tariant, retai kada pamatysi samurajų vesterną.
Dialogai ir situacijos – beveik panašios, tik su kai kuriais papildymais, kurių nebuvo originale. Kalbu aišku apie pagrindinio herojaus pateikimą, kurio figūra mums yra žymiai aiškiau pristatyta nei 1992 metų filme. Pats personažas atsiskleidžia itin gerai, dėl ko visos juostos metu nesunku sirgti už jį ir pateisinti jo veiksmus. Net ir tuos kelis, kurie nelabai dera su tam tikromis moralės formomis. Pagrindinis blogietis irgi ryškus, kas aišku pagyvina ir pačią peržiūrą, nes tiesiog norisi, kad jis kuo greičiau susitiktų su protagonistu ir gautų lupt. Visi kiti personažai neerzino, bet ir nebuvo tokie įdomūs kaip mano paminėtas duetas.
Kas dar čia buvo tvarkoje – tai veiksmas ir brutalumas. Nors pačioje pradžioje filmas vystomas iš lėtos perspektyvos, laikui bėgant siužetinė linija pagreitėja, dėl ko netrūksta ir įtampos pačiame gale, kai pagaliau mums yra pristatomas ilgai lauktas susidūrimas. O visa tai papuošia estetiškai atrodantys, bet tuo pačiu makabriškas detales turintys epizodai.
Ir, jeigu jau užsiminiau apie estetiką, ta išis filmas techniškai yra be galo tvarkingas ir vizualiai labai gražus. Kameros darbas ir scenų pristatymas pakeri nuo pat pirmų filmo kadrų, jau nekalbant apie kruopščiai atlikta filmo dailininkų darbą. Produkcijos dizainas įspūdingas, o dekoracijos, šukuosenos, kostiumai ir grimas nesukelia visiškai jokių priekaištų, nes ekrane matai tų laikų Japoniją. Muzika aišku nėra tokia niūri kaip originale, todėl karts nuo karto galima pasijausti, lyg žiūrėtum kokį nors nuotykių filmą. Ir dar pagirčiau vaizdo montažą, kuris nesukėlė jokių trikdžių peržiūros metu.
Filmo treileris:
Kaip jau buvau užsiminęs, tai filmą žiūrėjau vien dėl Keno Watanabe, kurį mėgstu nuo 2003 metų juostos „Paskutinis samurajus“ (angl. „The Last Samurai“). Mano nuomone, jis čia pademonstravo puikią ir labai įtikinamą vaidybą. Antraplaniai aktoriai irgi pasidarbavo neblogai, dėl ko jų pasirodymai taip pat tapo ganėtinai svarbia filmo kokybės dalimi.
Bendrai – retas atvejis, kai perdirbinys nesukelia jokių piktų minčių, nes jis yra sukurtas su meile originalui. Tad, jeigu Jums patinka vesternai, Japonija, samurajai ir Kenas Watanabe, nepraleiskite ir šios juostos, kurios kūrėjai pagarbiai pasielgė su pirmtaku, atiduodami jam solidžią duoklę.