Šią „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuotą turkų dramą „Mustangės“ (angl. „Mustang“) pirmą kartą pamačiau 2016 metais festivalyje „Kino Pavasaris“ ir ji iš karto pateko į mano tų metų favoritų sąrašą. Ir dabar, gavus šios juostos licenciją, nusprendžiau pakartoti peržiūrą ir tuo pačiu pasidalyti su Jumis jos rekomendacija.
Filmo istorija pasakoja apie Turkijos šiaurėje įsikūrusiame kaimelyje gyvenančias penkias seserys, kurios yra itin griežtai auklėjamos savo konservatyvių pažiūrų dėdės. Tuo pačiu merginos yra ruošiamos santuokoms su nemylimais vyrais, kuriuos joms išrenka giminės.
Tačiau seserys nenori taip gyventi, nes jos vertina laisvę, kurią iš jų nori atimti suaugę. Tas ir paskatina jas imtis ekstremalių priemonių, kurios visai netrukus kardinaliai pakeis jų gyvenimus.
Šis filmas puikiai apibūdina, kas yra patriarchatas. Ir tai išties liūdna, nes net ir gyvenant XXI amžiuje, kai kur vis dar egzistuoja tokie žmogiškumo nepriduodantys papročiai, priverčiantys jausti svetimą gėdą.
Taip, kalbu aš apie lyčių nelygybę ir moterų vaidmens visuomenėje engimą. Kitaip ir žymiai paprasčiau tariant – moterys kai kuriuose kultūrose yra panašios į daiktą, kuris privalo paklusti „visagaliam“ vyrui. Nors toli nereikia važiuoti, Lietuvoje irgi galima sutikti nemažai taip mąstančių degeneratų, kurie galvoja, kad moters vieta virtuvėje. Graudžiausia, kad tokie „vyrai“ atrodo kaip visiški liurbiai su alaus pilvais, kurie nesugeba sutepti elementaraus sumuštinio.
Tad šis pasakojimas yra kaip tik apie tai, kodėl moterys nori jaustis reikalingos, vertinamos ir, aišku, laisvos bei lygios, taip pat kokie niekingi vyrai jas supa.
Svarbiu šio filmo akcentu tampa seseriška meilė ir kiekvienos sesers atsidavimas viena kitai, taip pat negailestingi papročiai, kurie priverčia jaunas merginas kentėti dėl neteisybės bei senovinių šeimos tradicijų. Apie tai aš nekalbėsiu, nes tiesiog kam Jums atskleisti visus įdomiausius šio filmo epizodus. O jie privers Jus jaustis labai keistai. Vienu momentu galima patirti džiaugsmą, o kitu – nuoširdžią neapykantą, baimę bei liūdesį, kurie galiausiai gali pavirsti į ašarų pakalnę. Bent jau aš kelis kartus apsiašarojau, nes nekenčiu neteisybės ir tokio niekingo požiūrio į žmonės, koks mums buvo parodytas šioje juostoje.
Puikūs personažai ir jų atsiskleidimas – dar vienas stiprus filmo pliusas. O taip, neįmanoma nepamėgti pagrindinių juostos veikėjų, kuriomis tapo penkios seserys. Kiekviena iš jų yra skirtinga bei savotiškai įdomi, o tai dar labiau paryškina jų artimą tarpusavio ryšį ir norą būti laisvomis.
Patiko man labai ir filmo išorė. Tai labai kuklus, bet itin gerai pateiktas pasakojimas, kuriuo tiki nuo pradžios iki galo. Tad meninis juostos apipavidalinimas, kameros darbas, garso takelis ir aišku vaizdo bei garso montažas sukelia peržiūros metu tik pačius geriausius įspūdžius.
Ne prastai suvaidina čia ir aktoriai. Mano komplimentai kiekvienai iš seserų, kurias suvaidino Gunes Sensoy, Doga Zeynep Dogusiu, Tugba Sungurogiu, Elit Iscan ir Ilayda Akdogan. Tai buvo įtikinama bei labai natūrali vaidyba. Antraplaniuose vaidmenyse buvo galima pamatyti taip pat gerai su savo vaidmenimis susidorojusius Buraką Yigitą ir Ayberką Pekcaną.
Apibendrinant – labai pamokantis ir akis daug kam galintis atverti projektas, kurio stipri žinutė ne tik sugraudina, bet ir leidžia suvokti, kokiomis nelygiomis sąlygomis gyvena kai kurios moterys, kurias valdo vyrai ir pasenę papročiai.